Naujausios
Vilius Puronas „Šiaulių kraštui“ sakė, jog savo kūrybos rinkinį Vrublevskių bibliotekai perdavė Lietuvos dizaino sąjungos iniciatyva ir pavedimu. V. Puronas ilgus metus dirbo Šiaulių miesto vyriausiuoju dailininku ir daug prisidėjo prie Šiaulių miesto veido kūrimo ir pramoninio dizaino plėtros.
Vrublevskių bibliotekai pateiktą kūrybinio palikimo medžiagą sudaro autorinių kūrinių sąrašas – knygos formoje, o sąrašo iliustracijos sudėtos į kompiuterinę laikmeną.
V. Puronas perdavė 13 savo knygų, 7 brošiūras, almanachus. Kūrybos, apimančios šešis dešimtmečius – nuo 1960 metų iki 2021 metų, iliustracijos sudėtos 17-oje segtuvų.
Kūrybos originalai įrišti ir 4 knygose: „ Šiaulių miesto meninio veido formavimas“ (fotonuotraukų rinkinys, Šiauliai, 1984), Šiaulių miesto piktografijos (1974–1980)“, autoriaus kūrinių originalų rinkinys iš parodos „Mūsų miestas – mūsų namai“ (1981 m.), „ Šiaulių miesto istorija“ (koliažai-iliustracijos, autorinių kopijų rinkinys, originalas suagomas Šiaulių “Aušros” muziejuje), Jotvingių Kryžiaus Riterių Ordino „Geležinė knyga“ – spaudos eskizas, ruošiantis atspausdinti sunkiausią Lietuvos knygą. Pridėjo bibliotekai ir savo metalo plastikos kūrinį „Tarakonas“, jo žodžiais, kaip „puronizmo“ žanro pavyzdį.
V. Purono dauguma knygų susietos su Šiauliais, su miesto istorija ir nūdiena. Parašė ir išleido knygos „Saulės miesto veidas“ tris tomus, dizainerio akimis apžvelgdamas Šiaulių pramonę ir Šiaulių dailę. „Saulės miesto veido“ ketvirtajame tome su bendrautoriumi Jonu Nekrašiumi aprašė Šiaulių miesto spaustuves ir knygrišyklas.
Viliaus literatūrinė kūryba siejasi ir su kraštotyra, ir su giminės istorija. Tarp perduotų knygų – „Mano būties albumas – nuo kūdikio iki pensininko“. Jo žodžiais, giminės istorija yra vertingas palikimas, juolab kad giminės šakos siejasi su Kotryna Žekonyte, garsiojo architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus motina.
„Manoji dizainerio specifinė veikla lietė įvairius meninės kūrybos žanrus ir įdirbį, todėl savo kūrybinį palikimą išdėsčiau keturiuose biografijos laikmečiuose – nuo studento iki pensininko. Taip pat, šalia kūrybiškai brandžių pasiekimų, pateikiau ir vieną-kitą smulkmeną, kaip kūrybinės kasdienybės atlieką, – sako Vilius Puronas. – Bet, manau, jog šis informacijos rinkinys gali būti savaip įdomus specialistams: tiek Lietuvos dizaino istorijai, tiek menotyros tyrinėtojams, tiek studijuojančiam jaunimui. Tuo labiau, kad kompiuterinėje laikmenoje telpa ne tik iliustracijos, bet ir kūrybinė logika, autorinių leidinių tekstai, kraštotyrinė video medžiaga, o taip pat – ir liudijimas apie kūrybos trukdytojus.“
Jis tikisi, jog biblioteka inventorizuos šį „naujadarą“ kaip reiškinį. Savo kūrybos rinkimio kopijas numato atiduoti ir kitoms bibliotekoms.
„Panašių autorinių rinkinių atsiradimas keliuose Lietuvos bibliotekų, muziejų ar archyvų fonduose, taptų savotišku postūmiu ir kitiems kūrėjams asmeniškai apibendrinti savo kūrybinius palikimus, inspiruotus laikmečių, aplinkos, sveikatos, – sako Vilius. – Natūralu, kad dabartinės informacinės technologijos tokiems „naujadarams“ suteiks ir kitų specifinių privalumų ir gali būti naudingas mūsų lietuviškai kūrybinei terpei.“
Jo žodžiais, dizaino apibrėžimo nėra, nors jį surasti bandė ir tebebando daugelis protų.
„Dizaineris – esmės projektuotojas, ne formos. Forma – tai tik estetinis esmės apiforminimas. Atskirais atvejais, jei tikslo esmė ne materialioje formoje, suprojektuotas procesas irgi yra dizaino kūrinys, – teigia Vilius Puronas, niekada nestokojantis energijos būti tokio proceso inciatoriumi.
