Naujausios
Ūkininkauja kelios kartos
35 metų Martynas Puidokas savo ūkį įregistravo 2007 metais. Tuomet jam buvo dvidešimt dveji. Tačiau su ūkio reikalais vaikinas buvo susijęs nuo dešimties metų. Dirbo tai, ką vaikas galėjo sugebėti – laukuose rinko akmenis.
Martynas – jau trečios kartos ūkininkas. Tarpukario Lietuvoje ūkininkavo jo prosenelis Juozas Banevičius. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, į žemę kibosi jo tėtė Vytautas Puidokas. Ūkininkauja ir Martyno brolis Maridijus.
Martynas baigė studijas Lietuvos žemės ūkio universitete. Mechanikos inžinerijos magistras. Pagal mainų programą metus studijavo Vokietijoje, Hohenheimo universitete.
Baigęs studijas vaikinas kurį laiką dirbo žemės ūkio technika prekiaujančioje įmonėje. Dirbti važinėdavo iš Kauno į Kėdainius.Tačiau žemės trauka ir noras būti šalia artimųjų nugalėjo miesto privalumus. „Reikėjo artimųjų, kasdienio kaimiško darbo, laukų platybių, norėjosi būti arčiau giminės šaknų“, – motyvus sugrįžti aiškina ūkininkas.
Per keliolika metų šalia Kiaunorių esančiame Spudžių kaime Martynui pavyko sukurti optimalų augalininkystės ūkį. Pradžia nebuvo lengva. Tačiau šalia visuomet turėjo du puikius patarėjus ir pagalbininkus: tėvelius Aureliją ir Vytautą Puidokus, brolį Maridijų, jau sukaupusius ūkininkavimo patirties.
Dabar Martynas dirba 200 hektarų žemės. Dalis nuosavos, dalis nuomojamos. Augina, kviečius, miežius, rapsus, pupas, cukrinius runkelius. Beje, pastaruosius trijų Puidokų ūkiai augina, ko gero, vieninteliai Kelmės rajone. Šiuo metu cukrinių runkelių derlių krauna ir veža į Kėdainius.
Išmėgino net pluoštines kanapes. Įsitikino, jog jos gali augti Lietuvoje. Martyno žemėje kanapės išaugdavo iki trijų metrų aukščio. Tačiau teko jų atsakyti. Sudėtinga parduoti. Lietuvoje dar nesusiformavusi pluoštinių kanapių rinka.
Brangi technika neatsiperka
„Aš turiu grūdų saugojimo bokštą ir džiovyklą, išdžiovinu grūdus tėveliams ir broliui, – apie šalia vienas kito ūkininkaujančių šeimos narių ūkių privalumus pasakoja Martynas. – Tėvai ir brolis turi purkštuvą, tręštuvą ir sėjamąją. Kitas paslaugas perkame, nes šiuolaikinė technika labai brangi, neatsiperka.“
Dabar jau daugelis jaunų ūkininkų nepuola pirkti pusę milijono kainuojančių traktorių ir kombainų. Todėl randasi ūkininkų ar įmonių, kurios teikia paslaugas. Ūkininkui nereikia pirkti brangios technikos, kuri, pasibaigus darbų sezonui, stovi be naudos. Nereikia samdyti mechanizatoriaus.
Žinoma, tokios paslaugos – nepigios. „Ūkininkaujant niekas nepigu. Pigus tik paties ūkininko darbas“, – svarsto Martynas, savo ūkyje išsiverčiantis be samdytų darbuotojų.
Vaikinas džiaugiasi gražėjančiais, modernėjančiais, Vakarams nenusileidžiantiems Lietuvos ūkiais: „Žemės ūkis – svarbi ekonomikos šaka. Jis sukuria daug darbo vietų ne tik kaime, bet ir miestuose. Naudojamės Žemės ūkio konsultavimo tarnybos ir kitų įmonių paslaugomis, mūsų pagaminti produktai sukuria darbo vietų logistikos, prekybos, maisto ir perdirbimo pramonės bei kitose ūkio šakose.
Tik ministrai mus linkę menkinti. Kaimo žmones laiko visiškais neišmanėliais. Užsiima priešinimo politika. Nors ir taip to susipriešinimo Lietuvoje daug. Su ūkininkavimu nesusidūręs žmogus beda pirštu į ūkininko džipą. Girdi, ūkininkai – turtingi, perka brangias mašinas. O man keista, kai daugelis asfaltuotomis miesto gatvėmis važinėja su tokiais pat galingais džipais. Ar iš neturto? Iš aplinkos tausojimo?“
„Valdžia mus laiko neišmanėliais“
Šią vasarą Kelmės rajono ūkininkai Martyną Puidoką išrinko Lietuvos ūkininkų sąjungos Kelmės skyriaus pirmininku. Vaikino tikslas, kad Ūkininkų sąjunga būtų matoma ir girdima. Lietuvoje daugėja jaunų, išsilavinusių, moderniai mąstančių ūkininkų. Vis dažniau ne vienas jų kaip ir Martynas išrenkami Ūkininkų sąjungos rajonų skyrių pirmininkais.
Jie pradėjo ūkininkauti vėliau, kai dirbamos žemės įsigyti nėra taip paprasta. Kadangi mažėja gyvulininkystės ūkių, kai kurie suarė pievas, augina javus. Dabar žemės ūkio ministras kalba, jog teks vėl atstatyti pievas. Dėl taip vadinamos žalinimo programos. Ką darys jauni ūkininkai, turėję svajones gyventi kaime?
„Ministras reikalauja atkurti 74 tūkstančius hektarų pievų. Paradoksali situacija. Lietuva turi 467 tūkstančius hektarų nenaudojamų žemių, o valdininkai nesugebėjo mūsų apginti. Kitų šalių klerkai sugebėjo apginti savo ūkininkus, mūsiškai – ne, – stebisi M. Puidokas. – Po tokių „naujienų“ ūkininkams iškyla egzistencinis klausimas – verstis ar nesiversti žemės ūkiu.“
Ūkininkas tvirtina, jog nei jis, nei kiti Lietuvos ūkininkai nėra nusiteikę prieš žaliąją ekonomiką. Tačiau tai daryti reikia gerai apgalvojus, nemažinant gamybos. Sąlygos ūkininkauti Lietuvoje panašios kaip visoje ES, kartais net blogesnės. Pesticidų, trąšų kainos – tokios pat, darbo jėgos kaina taip pat vejasi Europą. Taigi užauginti produktą Lietuvoje neatsieina pigiau, o subsidijos – mažesnės. Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės bei ir eko schemų reikalavimai pagal paskutinius Žemės ūkio ministreijos pasiūlymus – griežtesni negu kitose šalyse. Žalinimo reikalavimai dažniausiai mažina gamybą, o tuo pačiu ir ūkininko pajamas, didina produkto kainą.
– Kelmės rajone dominuoja smulkieji ūkiai. Pagal svarstomus naujuosius reikalavimus į tuos pačius žemės plotus tą patį augalą bus galima sėti tik kas treji metai? Ar po kelias dešimtis hektarų dirbamos žemės turintys ūkininkai pajėgs įvykdyti sėjomainos reikalavimus?
– Taip, rajone dominuoja smulkūs ūkiai. 87 procentai ūkininkų dirba iki 30 hektarų žemės. Tik vienuolika ūkių dirba daugiau kaip 500 hektarų. Tačiau visi žinome, jog sėjomaina nėra blogai. Tiek smulkiems, tiek stambesniems ūkininkams tai nėra naujiena. Nesame tokie neišmanėliai, kad specialiai alintume savo didžiausią turtą žemę, iš kurios ruošiamės gyventi visą amžių.
Bet kai kabinetuose sėdintys klerkai pradeda diktuoti, jog 33 procentus žemės reikia užsėti pupomis, jau nebeįmanoma pakęsti tokių patyčių. Juk rinkoje paklausiausi kviečiai. Kur dėti šitiek žirnių ir pupų? Ar valdininkai bent kiek domisi ar rūpinasi rinkos reguliavimu?
Skubos naudą velniai gaudo
– Kartais juokaujama, kad Lietuva turi du aplinkos apsaugos ministrus, bet neturi žemės ūkio ministro.
– Daugeliui ūkininkų kyla toks klausimas. Žemės ūkio ministerija, užuot ieškojusi optimalių nei aplinkosaugai, nei žemdirbiui nekenkiančių sprendimų, užsiima selektyviu duomenų pateikimu,i škreipiančiu realią situaciją. Žemės ūkio tarybai priklausančios žemdirbių organizacijos, atstovaujančios didžiajai daliai ūkininkų, vadinami lobistais. Ūkininkai kaltinami noru „nulaužti“ žaliąjį kursą. Nors esame išsiuntę daug laiškų su pasiūlymais, kaip išlaikyti žaliąjį kursą nemažinant gamybos. Kad ir gamtai būtų gerai, ir ūkiai klestėtų, ir produktai nebrangtų.
Bet niekas nesigilina. Ministerija nesugeba organizuoti darbo, tik skuba aklai vykdyti Europos reikalavimus, net persistengdama ir pridėdama dar papildomų lietuviškų reikalavimų. O skubos naudą velniai gaudo.
– Kiek įtakos ministerijos sprendimams gali daryti Ūkininkų sąjunga?
– Priklauso nuo to, kiek Ūkininkų sąjunga gyvybinga, kiek gyvybingas kiekvienas jos skyrius, kiek ūkininkai skiria laiko bendravimui ir kiek tame mato prasmės.
Kelmės rajone įregistruoti 2426 ūkiai. Kelmės rajono ūkininkų sąjungai priklauso per 200 narių. Paprastai, į sąjungą jungiasi aktyviausieji, norintys gyvenimą keisti į gera žmonės.
Šiuo metu susibūrimus labai riboja galimybių pasas. Tačiau yra sukurta feisbuko paskyra. Rengiame nuotolinius susitikimus. Su ūkininkais bendrauju elektroniniu paštu ir telefono skambučiais. Mano tikslas, kad Ūkininkų sąjunga gyvuotų ne vien dėl pažymos, o būtų matoma, duotų ūkininkams apčiuopiamos naudos.
– Akcentuojant žaliąjį kursą, matyt, reikėtų atsižvelgti į kiekvieno regiono specifiką. Priklausomai nuo to turėtų būti taikomi skirtingi kriterijai.
– Be abejo. Pavyzdžiui, Kelmės rajonas – specifinis. Gyvulių čia laikoma daugiau negu šalies vidurkis. Anksčiau garsėjome kaip rajonas, laikantis daugiausia melžiamų karvių. Dabar kai kurie ūkiai pakeitė kryptį – pradėjo auginti mėsinius galvijus. Jų skaičiumi dabar lenkiame melžiamų karvių skaičių.
„Skaldyk ir valdyk“ taktiką ūkininkai perprato
– Susitikime su Žemės ūkio ministru pasakėte kalbą, kuri sulaukė daug aplodismentų. Ką akcentavote toje kalboje?
– Žmonių supriešinimą. Vietoj sutelkto dialogo su žemdirbiais ministerija renkasi nuo senų laikų išbandytą „skaldyk ir valdyk“ taktiką.
Pasirenka sau patogius socialinius partnerius kartais ir atskirus ūkininkus, su kuriais nesunku tartis.
Likusius jau sau nepatogius, susivienijusius, aktyvius socialinius partnerius galima niekinančiai apšaukti „stambiaisiais“, pavadinti teršėjais ir taip pelnyti smulkiųjų gynėjo titulą.
Tokias neteisybes galima skleisti tik žmonėms, visiškai nesusijusiems su kaimu, nesusipažinusiems su žemdirbių organizacijų veikla ir nežinantiems, kad būtent smulkesni ūkiai ir yra aktyviausi organizacijų nariai.
Tokią ministerijos laikyseną suprantu kaip žemdirbio profesijos niekinimą. Keistus savo sprendimus ministerija pateisina Lietuvos gamtos gelbėjimu arba Briuselio reglamentų vydymu. Bet iš tiesų tai tėra tik interesų ir įtakų priedanga. Kada žemės ūkio ministerija pateisins savo pavadinimą ir atliks tikrąją savo funkciją – apsirūpinimą maistu?
Po to, kai spalio 6 dieną Žemės Ūkio Taryba pareiškė nepasitikėjimą žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui, pastebėjome itin didelį ministerijos suaktyvėjimą Facebook‘e, rajoninėje spaudoje, ir kituose žiniasklaidos priemonėse.
Pasipylė srauni upė informacijos apie ministerijos dosnumą ir jos dalijamus milijonus, šimtus milijonų ir net milijardus eurų! Rodos. tik pasiimk semtuvą semk kiek pajėgsi.
Toks komunikavimas priešina kaimo ir miesto žmones. O gal to supriešinimo ir skiekiama?
Skambiose antraštėse užmirštama paminėti, kad tie milijardai skirti septiniems metams, iš tų milijardų eilinį ūkininką kaip parama pasieks tik trupiniai, o didžioji jų dalis, neva nukreipta žemės ūkiui atremti kylančius iššūkius, ministerijos paskirstyta taip, kad pasieks tik kelis procentus žemės ūkio subjektų.
Pigiu viešųjų ryšių triuku siekiama apkvailinti žemdirbius, apžavėti tariamu ministerijos dosnumu, o tuo pačiu nukreipti dėmesį nuo tikrųjų žemės ūkio problemų.
