Naujausios
Lietuviškas kuklumas
Šiemet ne visos seniūnijos pasiūlė konkurse „Metų ūkis – 2022“ dalyvauti vertus ir norinčius ūkininkus. Kandidatų sutikusių varžytis dėl prizų rado tik Tytuvėnų, Kelmės apylinkių, Pakražančio, Vaiguvos ir Šaukėnų seniūnijos. Nors ūkių apžiūra rengta vėlų rudenį, spalio pabaigoje, kai dauguma ūkio darbų jau baigti, prikalbėti dalyvauti konkurse pavyko tik šešis ūkininkus.
Patys stambiausi ir žinomiausi ūkiai jau yra dalyvavę konkurse ne po vieną kartą ir pelnę prizines vietas. Kiti nesutinka dalyvauti iš kuklumo, sako: „Dar ne laikas, dar ne viskas padaryta. Gal kitąmet...“
Tačiau antri metai kelmiškiams Ūkininkų sąjungos nariams vadovaujantis ir konkursą organizuojantis Martynas Puidokas nenorą varžytis vadina tiesiog lietuvišku kuklumu ir jokiu būdu nepraranda optimizmo. Nors dalyvių – nedaug, visi jie – labai originalūs. Per apžiūrą sako patyręs daug šviesių akimirkų, nustebintas jaunų kaimo žmonių kūrybingumo ir sumanumo.
Dauguma konkurso dalyvių – jauni, negalintys pasigirti dideliais nuosavos žemės plotais, tačiau šalia žemės ūkio plėtojantys kaimo verslą, diegiantys inovacijas, eksperimentuojantys.
Kurie iš šešių dalyvių tapo konkurso nugalėtojais, bus paskelbta lapkričio 25-ąją per iškilmingą renginį, kuris vyks Kelmės kultūros centre. Nugalėtojams bus pagamintos specialios konkurso „Metų ūkis – 2022“ nugalėtojų lentelės, kurias galės pasikabinti prie savo namų durų ir įteikti diplomai. Nominuoti ir atminimo dovanomis bus pamaloninti visi konkurso dalyviai.
Prie žemės antroji karta
Daugelis šiųmečio „Metų ūkio“ konkurso dalyvių priklauso jau antrajai ūkininkų kartai. Iš pradžių sūnūs ūkininkavo kartu su tėvais, iš jų mokėsi, sėmėsi patirties, paskui įregistravo savo ūkius.
Antai dar nė trisdešimties metų neturintis Vitalijus Zakaras iš Pakražančio seniūnijos Valpainių kaimo savo ūkį įregistravo tik prieš šešerius metus. Aukštąjį išsilavinimą turintis Vitalijus dirbo ir padėjo ūkininkauti savo tėvams Daliai ir Arūnui Zakarams. Neketino palikti ir savo gimtojo kaimo. Valpainiuose ir jis, ir jo brolis kūrė savo namus.
Šiuo metu kartu su savo žmona Laura Vitalijus dirba 10 hektarų nuosavos ir 56 hektarus nuomojamos žemės, laiko gyvulių. Laura padeda darbuotis jo mamai Daliai Zakarienei, neseniai įkūrusiai sūrinę.
Šešeri metai ūkininkauja ir kitas konkurso dalyvis Algimantas Mockus, ūkininkavimo patirties taip pat įgijęs iš savo tėvų Reginos ir Algio Mockų, ūkininkaujančių Pakražančio seniūnijos Laplėgių kaime. Ūkininkavimo pagrindų Algimantas dar mokėsi ir Vilkijos profesinėje mokykloje.
28 metų jaunasis ūkininkas kartu su drauge Loreta Freimonaite dirba 50 nuosavos ir 46 hektarus nuomojamos žemės, laiko 25 mėsines karves, 21 telyčią ir 26 buliukus. „Pasirinkome tris ūkio šakas, – pasakoja Algimantas, – augalininkystę, limuzinų veislės mėsinių galvijų auginimą ir biokuro gamybą.“
Panašus ir 38 metų Aurimo Budrio kelias prie žemės. Nuo pat vaikystės matė, kaip ūkininkauja ir kiek daug dirba jo tėvai Irena ir Rimantas Budriai. Suaugęs sūnus dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau, grįžęs iš komandiruočių, visą laiką praleisdavo tėviškėje, Kukečių seniūnijos Burbaičių kaime, padėjo tėvams, paskui ūkininkavo kartu su jais.
2009 metais Aurimas įregistravo savo ūkį. Tuomet jis jau buvo vedęs. Vitalija ir Aurimas Budriai nusipirko sodybą Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Kybučių kaime. Iš šių kraštų kilusi jo žmona Vitalija, Klaipėdos universitete įgijusi lietuvių ir suomių kalbų filologės profesiją.
Sodyba buvo sena. Teko ją restauruoti, įsirengti patogumus. Bet jauną šeimą džiugino tai, kad yra ūkiniai pastatai. Ten galėjo laikyti gyvulius. O visai neseniai Budriai laimėjo aukcioną ir iš Turto banko nusipirko didžiulį buvusio „Naujosios sodybos“ kolūkio gyvulininkystės kompleksą. Jame laikys gyvulius ir techniką.
Šiuo metu Budriai dirba 73 hektarus nuosavos ir 80 hektarų nuomojamos žemės, turi modernios technikos.
Gamina biokurą
Bene daugiausia žemės dirba Kelmės apylinkių seniūnijos Palšių kaime ūkininkaujantis 37 metų Olegas Kurganovas. Nuosavos turi 70, o nuomojamos – 240 hektarų.
Kauno technologijos universitetą baigęs Olegas kurį laiką dirbo UAB „Litesko“ Kelmės filiale. 2015 metais nusprendė ūkininkauti. Gyvulių ūkininkas nelaiko, verčiasi vien augalininkyste.
Tačiau šalia ūkininkavimo nusprendė sukurti ir verslą – gamina biokurą. „Turėjome savo apleistų, krūmų prižėlusių laukų. Juos sutvarkėme, išvalėme, paskui paslaugų pradėjo prašyti kaimynai, pažįstami – taip ir išsirutuliojo verslas, – pasakoja O. Kurganovas. – Pajamos iš jo nėra stebuklingos, tačiau prisideda prie ūkio. Juo labiau, kad geros, našios žemės dabar išsinuomoti – labai sunku. Viską supirkę arba išsinuomavę pirmieji, senieji ūkininkai. Hektaro nuomos kaina kartais siekia ir 250 eurų. Valstybės žemės nuoma taip pat brangsta.“
Ūkininkas nusipirko krūmų skabymo techniką, turi du galingus traktorius, kurie iš laukų parveža šakas. Neturi tik smulkintuvo, tad žaliavą parduoda smulkintuvų turinčiai, biokurą gaminančiai įmonei.
Dirbamoje žemėje augina kviečius, rapsą, žieminius miežius, pupas, žirnius.
O. Kurganovas sukūrė ir keturias darbo vietas. Vienas darbininkas padeda ūkyje, trys biokuro versle.
Biokurą gamina ir jau minėti ūkininkai Zakarai bei A. Mockus.
„Ne vien hektarai apsprendžia ūkio efektyvumą, – konkurso dalyvių verslus komentuoja M. Puidokas. – Per konkurso dalyvių apžiūrą patyriau daug šviesių akimirkų. Kiekvienas ūkis savaip įdomus.“
Svarbiausia – entuziazmas
Jauniausias konkurso „Metų ūkis – 2022“ dalyvis 23 metų užventiškis Benas Širiakovas pradėjo ūkininkauti tik 2020 metais.Tačiau jau dirba 37 hektarus žemės, į tvartą ir stogines iš ganyklų netrukus parkeliaus šešios melžiamos karvės, 15 telyčių, į pastoges, septynios mėsinės karvės ir 5 buliai.
Beno tėvai nebuvo stambūs ūkininkai. Savo pragyvenimui vertėsi smulkiu mišriu ūkeliu. Laikydavo trejetą, vienu momentu – penkias karves. Prie kaimiškojo gyvenimo būdo pripratęs Benas nusprendė nesidairyti nei į didmiesčius, nei į užsienius. Kauno kolegijoje studijavo agrotechnologijas. Studijuodamas dirbo. Gaudavo neblogą atlyginimą. Kas likdavo nuo būsto nuomos ir maisto, taupė ūkiui. „Atsidedu maistui, nuomai, už likusius dar išeina trys veršiukai,“ – studijų laikus ir ūkio kūrimo pradžią mena vaikinas. – Man patinka kaimas, žemės ūkio darbai. Buvau keturiolikos, kai tėvai paklausė: „Ar tu tikrai norėsi ūkininkauti? Jei ne, mes viską parduosime.“ Pasakiau, kad tikrai norėsiu, ir nė karto nepasigailėjau savo pasirinkimo. Mano entuziazmo ir aplinkinių žmonių gerumo, jų žinių ir pagalbos dėka auga ūkis.“
Pasak Beno, daugelis ūkininkų pasidalija su juo savo patirtimi, patarimais, pagelbsti technika, nes pats kol kas turi tik šienapjovę, traktorių, dvi priekabas ir purkštuvą. Traktorių pirko gavęs paramą.
Kol kas nė vienas iš Beno ūkyje atsivestų gyvulių neparduodamas. Visi paliekami veislei. Mažame ūkyje tik tokiu būdu įmanoma plėstis.
Entuziazmas prie žemės riša ir seniausiai ūkininkaujančius „Metų ūkio“ konkurso dalyvius. Vaiguvos seniūnijos Daugėliškės kaime gyvenantys Renata ir Marius Dargvainiai ūkininkauja jau šešiolika metų. Jų ūkis – mišrus. Dirba 87 hektarus nuosavos ir 44 hektarus nuomojamos žemės. Laiko 24 pienines karves ir 12 mėsinių galvijų.
Derinti gyvulininkystę ir augalininkystę nėra pats lengviausias kelias. Per keliolika metų galima ir pavargti. Tačiau jaunus žmones gelbėja prieraišumas prie savo gimtinės ir savo žemės, tikėjimas, jog žemė – sąžiningiausia žmogaus maitintoja.
