Naujausios
Vertė ir plėšė viską
„Net nebežinau, ko griebtis, nuo ko pradėti tvarkytis“, – sako nuo 1994 metų ūkininkaujanti R. Kerienė.
Atsitokėjusi po nelaimės, sauginiškė ėmė ieškoti pagalbos – apskambino pažįstamus ūkininkus, šie lyg ir pažadėjo paremti medžiagomis. Padėti bent kiek sulopant sugriautą ūkį paprašė seniūnijos, jau buvo atvykusi Kužių seniūnė, apžiūrėjo padarinius, aptarė pagalbos galimybes.
Nuo stichijos nukentėjusi R. Kerienė kreipėsi ir į Šiaulių rajono savivaldybės merą Antaną Bezarą – jis tvirto žodžio kol kas nedavė, bet ūkininkė viliasi, kad nebus palikta nelaimėje.
Labiausiai R. Kerienei neramu, kad jau po kelių mėnesių į fermas reikės suvaryti gyvulius, o atsargas žiemai kaupti būtų pradėjusi jau šiomis dienomis. Dabar gi, 32 karves ir prieauglį, iš viso apie 80 galvijų, suvaryti nebėra, kur – viskas kiaura, nuplėšta, sudaužyta. Nebelikę, kur kaupti ir pašarus bei pakratus – viesulas daržinę sulygino su žeme.
Gyvulius, sako, išparduotų, bet to padaryti negali, nes dar ketverius metus įsipareigojusi agentūrai. Dabar liūdna ne tik su medžiagomis, bet ir su darbininkais, kurie galėtų aukštesnį negu šešių metrų stogą iš naujo uždengti: dauguma žmonių šiuo metu pluša javapjūtėje – juk pats įkarštis! O kiti gi darbui nenusiteikę arba neturi reikalingų žinių.
Ūkininkė rodo stichijos padarinius. Iš Sauginių kolūkio laikais suręstos daržinės liko tik medienos krūva. Irgi „kolūkinė“ gyvulių ferma styro be šiferinio stogo, plikomis konstrukcijomis, be langų, be durų – jos sienos negriuvo greičiausiai todėl, kad iš mūro. Šiferio, betono gabalai išmėtyti visoje teritorijoje. Vėjas ištaškė viską, kas pasitaikė jo kelyje – kibirus išnešiojo kilometro spinduliu, didžiulį konteinerį nusviedė keliasdešimt metrų ir smogė jį į fermos sieną.
Už suniokotų statinių vaizdas ne ką geresnis – su šaknimis išversti medžiai, nulenkti ir nulaužti elektros stulpai, tolumoje boluoja stogą praradęs kaimynų gyvenamasis namas.
Sauginiškiai netoliese turi pustrečio hektaro miško. Jei žiūrėti jo geografinį išdėstymą, tai pastatus, medžius ir visą kitą gerovę sau nuo kelio patraukęs viesulas, nuėjo būtent šios šeimos turto pusėn. Ūkininkei baisu net įsivaizduoti, kokių eibių ten galingas sūkurys galėjo prikrėsti.
„Tokią vėtrą tik filmuose iki šio antradienio mačiau. Šlavė viską, kas pasitaikė kelyje. Guodžiuosi tik tuo, kad nė vienas gyvuliukas nebuvo sužalotas, kad mes jau buvom į namus išvažiavę. Kitaip viskas galėjo būti dar liūdniau“, – kalbėjo ūkininkė.
Anot jos, liudytojai patvirtino, kad į kaimą užsukęs viesulas labiausiai sustiprėjo slinkdamas per Bubių tvenkinį, esą įsukęs vandenį pakėlė jį į bemaž trijų dešimčių metrų aukštį.
Garsas – lyg traukinys važiuotų
Šios savaitės antradienio vakarą ūkininkė kartu su sutuoktiniu, baigė gyvulių šėrimo darbus ir išvažiavo namo, į už kelių šimtų metrų esantį daugiabutį. Vakaras buvo šiltas ir tylus, be jokio vėjo. Vienas kitas debesis nežadėjo ir lietaus, nors kažkur tolumoje girdėjosi griaudint.
Sustoję namo kieme sutuoktiniai pamatė, kaip link kaimo, nuo Bubių tvenkinio pusės, ėmė slinkti didžiulis grėsmingas vėjo stulpas, o jo keliamas garsas buvo toks, lyg, anot ūkininkės, pro šalį važiuotų traukinys.
Stebėdami slenkantį vėjo sūkurį, sauginiškiai staiga išgirdo baisų traškesį ir bildėjimą. Abu pakalbėjo, kad viesulas nukeliavo jų ūkio pusėn, tačiau nė nepagalvojo, kad taip išties ir nutiko.
Po maždaug 15 minučių gavo žinią, kad viesulas sugriovė pastatus.
Nuvykę prie fermų sutuoktiniai buvo šokiruoti ne tik dėl išmėtytų daiktų, pridaužyto ir suniokoto turto, bet labiausiai dėl savo gyvulių, kurie buvo išsilakstę ne tik po kiemą, bet ir aplinkinius laukus, net į pamiškę. Įbauginti galvijai bėgo net nuo savo šeimininkų, spyrėsi vedami į fermų pusėje esantį užtvarą. Surinkti visus prireikė keturių valandų.
