Naujausios
Knygos autorius yra gerbiamas ir žinomas lietuvių kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, išugdęs Lietuvai šimtus lituanistų, žodžio sergėtojų, gerbiamas visuomenės žmogus, kuriam 2003 metais suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, jis yra Lietuvių kalbos draugijos garbės narys, 2018 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi“, 2021 m. – kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo premija.
Neabejokite, profesorius ir narsus – visada išsako savo aiškią, drąsią, nuoseklią poziciją, kai globalistai kėsinasi į lietuvių kalbos erdves, tradicijas, griauna nusistovėjusias normas ir taisykles.
Knygos autorius yra susilaukęs gražių įvertinimų, atkeliavusių iš pagarbos už šviesos sklaidą žmonėms. Štai 2016 m. Šv. Kazimiero ordinas profesorių paskelbė mokslo šviesuoliu ir įteikė jam Šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklą, kuris susiejo praeitį ir dabartį.
K. Župerka savo gyvenimu ir darbais pakvietė mus gerbti, branginti ir turtinti lietuvių kalbą, tą unikalųjį pasaulyje spinduliuojantį perlą iš mūsų tapatybės karūnos.
Knygos autorius yra vienas iš lietuvių stilistikos autoritetų, parašęs knygas: „Lietuvių kalbos stilistika“ (1983), „Stilistika” (1997), „Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba” (2008), „Metalingvistika: nekalbininkų kalbotyra“ (2012); mokslo populiarinamąją studiją „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“ (kartu su Regina Kvašyte ir Džiuljeta Maskuliūniene, 2021).
1971–2005 m. K. Župerka rašė aukštesniųjų klasių lietuvių kalbos vadovėlių stilistikos skyrius. Sudarė kalbos mokslo ir kalbos populiarinamųjų leidinių, tarp jų ypač mokytojų, renginių organizatorių mėgiamas knygas „Kokia tautos kalba“ (1990) ir „Sielos tėvynė kalboj“ (1997).
Pristatomos knygos autoriui K. Župerkai labai tinka rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai: „Tai labai sektina – duoti maža žodžių ir labai daug turinio; apvilkti gilią mintį gražia forma“. Toks jau yra ir knygos autorius, jeigu jau ką rašo, kalba, tai gražia forma, gilia mintimi, be švaistymosi neapgalvotais žodžiais.
Matydamas, girdėdamas, kaip į gyvenimo pakraščius stumiama lietuvių kalba, kaip kelia sparnus žmonės su idėjomis nuasmeninti kalbą, įteisinti „žmoga“, sudarkyti moteriškas pavardes ir pan., bandau suprasti, kaip žmogui, visą gyvenimą paskyrusiam gimtajai kalbai puoselėti, turtinti, buvusiam tarp tų, kurie 1988 metais siekė, kad lietuvių kalbai būtų suteiktas Valstybinės kalbos statusas, sunku ir skaudu ištarti: „mane vis aplanko mintis, kad su šiuolaikiniu pasauliu bandau susikalbėti kalba, kuri jam yra mirusi. Bet kitokios kalbos aš nemoku“.
xxx
Knygą sudaro trys pagrindiniai skyriai. Pirmajame („Pasipasakojimai“) nusikeliama į gyvenimo pradžių pradžią – autorius gimė 1937 m. kovo 4 d., per Kazimierines, tuometinės Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiaus Gėlainių kaime.
Iš čia pirmieji prisiminimai su kaimynų vardais, pavardėmis, savo šeimos ištakomis, nedažnos pavardės su galūne -a pavardės (Župerka) kilmės aiškinimais, savo šeimos ištakomis. Už jas profesorius dėkingas kraštotyrininkui, lituanistui Rytui Tamašauskui, tyrinėjusiam, aprašiusiam Dotnuvos miestelį ir apylinkes.
Šioje dalyje rasite ir pokario prisiminimų nuotrupų, susidūrimų su nežmoniškumu, kolūkių gyvenimo niuansų, kasdienybės ir švenčių prisiminimų (kelionės į turgų, vaikystės daiktai, paveikslai), kalbininkui būdingą nuoskaudėlę, kad esąs „betarmis dotnuvis“.
Autorius teigia, kad tie prisiminimai „nesudaro vientiso, nuoseklaus gyvenimo atpasakojimo, tik atkuria atskirus, ryškesnius praeities epizodus bei pasvarstymus“. Žinodamas, kad „autobiografijų autoriams neretai prikišamas gyrimasis, rožinės savojo portreto spalvos“, K. Župerka patvirtina žinąs apie tokius pavojus, bet tarsi užtikrina, kad „dėl vieno dalyko galime būti tikri – čia nieko nėra pramanyta“.
Būsimajam knygų žmogui įsimintini ir pirmieji susitikimai vaikystėje su knyga: „negaliu girtis užaugęs knygų spintoj, bet – tiesiogine prasme – augau prie knygų dėžių: mūsų namuose keletą metų buvo nemaža biblioteka, nors ir svetima“.
Jaunuolis mėgo Gončiarovo „Skardį“, įspūdį dariusį Lermontovą... Gal tada ir pradėjo formuotis kritinė nuostata, kad dėl ideologinių talentingų kūrėjų pažiūrų, politinių paklydimų dažnai suniekinama, atmetama visa jo kūryba. Deja, tokių tendencijų knygos autorius įžvelgia ir atgimusioje Lietuvoje: „Šitaip galima atmesti kone visą tolimesnės ar ne tokios tolimos praeities savos tautos literatūrą“.
Kadangi prakalbome apie knygas, tai tikslinga paminėti, kad K. Župerkai įvairiais amžiaus tarpsniais svarbūs, reikalingi, mėgstami buvo ir yra R. Rolanas, J. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, R. Granauskas, G. Radvilavičiūtė, R. Gavelis, S. Parulskis. Pastaruoju metu profesorius skaito V. Zaborskaitės, A. Juozaičio, D. Kuolio, A. Jokūbaičio, A. Andriuškevičiaus, V. Rubavičiaus, K. Stoškaus, V. Daujotytės-Pakerienės tekstus.
Toliau šiame skyriuje autorius nuosekliai aprašo lituanistikos studijas Šiauliuose. Čia jis mokėsi tuo metu, kai mokytojų institutas buvo pertvarkomas į pedagoginį, į tikrą aukštąją mokyklą.
Gabus jaunuolis, mokytojų nustebimui, pasirinkęs ne Vilnių, o Šiaulius, čia buvo pastebimas, vertinamas. Būdamas studentas Kazimieras aplankė ne tik Maskvą, bet „žmogeliui iš socializmo lagerio likimas lėmė išvyką į kapitalistinę šalį“ – Prancūziją, kur net „susitikimas su prancūzų komjaunuoliais buvo ne kas kita, o smagi vakaronė: vynas, dainos, šokis-ratelis su pasibučiavimais, išradingomis kvailionėmis...“
Knygoje rasite įvairių prisiminimų akimirkų ir apie savo studentus, tarp kurių buvo talentingų asmenybių, pavyzdžiui, originalusis būsimasis dailininkas šiaulietis Eduardas Juchnevičius, talentingas dabartinio LR Seimo pirmininko pavaduotojo Raimondo Šukio tėvas Augustinas Šukys, pažįstamas iš vaikystės. Institute Augustinas rašė realistinius apsakymus, juos spausdino instituto laikraštis. Deja, neramius, laisvus minėtus studentus pasiekė KGB ranka – ir Eduardas, ir Augustinas kaip nepateisinantys tarybinio studento vardo, buvo pašalinti iš instituto. Tada, matyt, „perauklėjimo“ sumetimais jų dėstytojas K. Župerka buvo pašauktas į sovietinę armiją, tarnavo raketodrome Baltarusijoje, netoli Smurgainių.
Grįžęs iš armijos nuo 1963 m. autorius vėl dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, dėstė vaikų literatūrą ir vis labiau įsitraukė į stilistikos sritį, nes jam buvo įdomu gilintis į subtilius žodžio, jo formos, pasakymo prasmes ir emocinius atspalvius: „Stilistika greitai ėmė man labai patikti, net pats žodis atrodė kažkoks lemtingas – prilipo, priaugo”.
Dažnai savo biografijose autoriai vengia kalbėti apie sovietmečio realijas, stengiasi išbraukti kai kurias detales, faktus. K. Župerka apie mokslininko, inteligento laikyseną tuo laikotarpiu kalba aiškiai, tiksliai, nevengia pasakoti apie prisitaikymus (tapsmą pionieriumi ir partinio biuro sekretoriumi, prorektoriumi) ir nesusitaikymus, kompromisus.
Kalbėdamas apie tą sovietmečio periodą K. Župerka santūriai, bet užtikrintai sako, kad „gerai būtų, kad jaunesnės kartos lietuviai girdėtų ne tik putinaitiškas sovietmečio interpretacijas“. Tada ir „prisitaikymo“ vaisiai būtų labiau pateisinami. Jeigu ne jie, gal K. Župerkai nebūtų atsivėrę galimybės išvykti į stažuotes, konferencijas susipažinti su Prahos kalbininkais, čekų stilistikos mokyklos atstovais, kalbininkais Milanu Jelineku, Arnoštu Lamprechtu, Mireku Čejka. Tada profesorius pradėjo mokytis čekų kalbos, o draugystė su čekų mokslininkais tęsėsi daug metų ir laisvoje Lietuvoje.
Kita K. Župerkos užsienio stažuočių, konferencijų mėgta vieta – brolių latvių Ryga, kurioje rasta daug bendrybių su Latvijos kalbininkais, ypač stilistikos tyrinėtoju Janiu Rozenbergu, su kuriuo daug diskutuota, turėta daug bendrų planų. K. Župerka 1983–1984 metais stažavo Latvijos universitete.
xxx
Antrą knygos skyrių sudaro tekstai tema „Kalba ir politika“. Autorius neslepia nusivylimo, kad „Nepriklausomoje Lietuvoje sulaukėm meto, kai bendrinė lietuvių kalba niekinama, valstybinės kalbos statusas ignoruojamas.
Negana to – demagogiškai skelbiamas lietuvių kalbos aukso amžius. Tai daro kosmopolitinės valdžios viršūnės, joms pataikaujantys politikai ir politologai, žurnalistai ir kalbininkai“.
Ar gali tylėti, ramiai kalbėti lietuvių kalbininkai, augę, brendę, auklėti dvasia, kad lietuvių kalbos turtai atėję iš žilos senovės, mūsų unikaliųjų tarmių, tautosakos lobynų, kai šiandien girdi Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės, jau daug metų gyvenančios svetur, žodžius: „Lietuvių kalba yra tokia graži, kai vartojama teisingu, išgrynintu, kilniuoju registru. Kai yra apvalyta nuo visų kaimietiškų, tarmiškų apnašų“.
Ir ką tu tokiai kosmopolitei moteriškaitei, nusileidžiančiai tik ypatingomis progomis nuo Londono bonių, gali atsakyti. Ne taip auklėti mūsų šviesuoliai inteligentai, mokslininkai, kad parodytų vidurinį pirštą...
Šiame skyriuje nusikeliama ir į 1988 metų rugsėjo 30 d. garsiąją Kalbos šventę Šiaulių inžinierių namuose, kai kilo idėja, kad lietuvių kalbai būtų suteiktas Valstybinės kalbos statusas. Tame įsimintiname renginyje aktorius Pranas Piaulokas išsakė organizatorių mintį „šventės dalyvių vardu pasiųsti raštą Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, kad lietuvių kalba būtų įteisinta kaip valstybinė respublikos kalba”.
Kultūros fondo Šiaulių skyriaus tuometinis vadovas Vaclovas Vingras įpareigojo K. Župerką parašyti raštą LTSR Aukščiausiajai Tarybai. Visi Kultūros fondo Šiaulių skyriaus nariai tada argumentuotą raštą pasirašė. V. Vingras nusiuntė tą raštą į Vilnių, o Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, kaip prisimena K. Župerka, priimant įstatymą šiauliečių rašto argumentus net citavo. Vadinasi, šiauliečių balsas buvo išgirstas.
Minėtini šiame skyriuje publikuojami K. Župerkos straipsniai „Kodėl negalima pritarti Loretos Vaicekauskienės požiūriui į valstybinės kalbos politiką?“, „Ko verti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priešininkų išvedžiojimai?“, „Kas Lietuvoje diegia anglišką kirilikos perrašą“, „Filosofas siūlo nušalinti kalbininkus nuo kalbos politicos“, „Lyčiai jautrios kalbos gairės“ – kalbėsenos rekomendacijų kratinys“, „Ar įmanoma apibrėžti vadinamosios neapykantos kalbos ribas?“
Nedetalizuoju straipsnių turinio, bet vien pavadinimai sufleruoja, kad juose keliamos labai aktualios kalbos politikos problemos, svariais argumentais bandoma atsakyti į oponentų teiginius. Kita vertus, daugelis straipsnių pavadinimų baigiami klaustuku. Ir tai ne retoriniai klausimai, o kvietimas įsitraukti į diskusiją skaitytojus, leisti patiems atsakyti į keliamus klausimus.
xxx
Trečiojo knygos skyriaus pavadinimas „Pabiros“ puikiai atspindi tekstų turinį. Jame dedamos kelios senesnės ir naujesnės profesoriaus publicistinės publikacijos, pasamprotavimai opesniais visuomenės bendrabūvio klausimais, kurie buvo įvairiu metu spausdinti „Pedagoge“, 15min.lt , „Raudonojoje vėliavoje“, „Šiaulių krašte“.
Čia ir gražūs su pagarba išsakyti prisiminimai apie Mokytoją profesorių Vytautą Sirtautą, čia ir, pasak autoriaus, „smagesnė proginė kalba – tekstai, galintys būti bent kiek įdomūs kaip nutolusio laiko ar dabarties apraiškų atspindys“. Minėtini straipsniai „Mašinai tėvynė nereikalinga“, „Nesipučiame, bet ir susimenkinti neturėtume“ (dėl Šiaulių universiteo situacijos), „Apie anoniminius recenzentus“. Rasite ir netikėtą publikaciją „Iš vaikų kalbos“, kur profesorius aptaria patirtis iš savo dukterų Vitos, Aušros ir vaikaičių Kotrynos, Naglio, Miglės, Ievos, Igno kalbinių patirčių. Gal seneliui pravers tos patirtys stilistikos darbuose?
Šiame skyriuje publikuojamas ir K. Župerkos „Kalba gaunant Šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklą“ 2016 metais. Toje kalboje nominantas kalba apie Šv. Kazimierą, Juozą Tumą-Vaižgantą, aiškina žodžio „šviesuolis“ reikšmes ir semantiką. K. Župerka sakė: „Tikrai šviesuolio vardo vertas tas, kas ne tik kalba, bet ir daro, veikia. Taigi – žodžio ir veiksmo dermė“.
Grįžkime prie knygos pavadinimo, kurį baigiamajame knygos žodyje ir paaiškina autorius. Pasirodo, knygos pavadinimas keitėsi, norėta knygą pavadinti „Atlapas keliaudamas žeme“ (citata iš poeto J. Strielkūno eilėraščio). O viską pakeitė K. Župerkos aspirantūros laikų bičiulis kunigas Kazimieras Ambrasas, kuris vienąkart susitikęs bedravardį kreipėsi: „Būk narsus, brolau!“ Taip ir liko, nors K. Župerka puikiai supranta, kad tarp J. Strielkūno žodžių „Tu buvai bailys./Tu buvai kvailys,/Atlapas keliaudamas žeme.“ ir K. Ambraso ištarties „Būk narsus, brolau!“ tėra požiūrio klausimas...
