Teatras pakvietė į "parduotuvę"

Teat­ras var­to­to­jams?

Skam­bant mu­zi­kai ir vė­jy­je be­si­plaiks­tant ba­lio­nams teat­ro va­do­vas Au­ri­mas Žvi­nys ir me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius per­kir­po sim­bo­li­nę "par­duo­tu­vės" ati­da­ry­mo juos­te­lę ir pa­kvie­tė vi­sus užei­ti į vi­dų. Čia pa­si­ti­ko ant sie­nų iš­ka­bin­ti ryš­kūs pla­ka­tai ir iš­dė­lio­tos spal­vin­gos pa­kuo­tės su siū­lo­mo­mis "pre­kė­mis".

Taip ne­tra­di­ciš­kai teat­ro ko­lek­ty­vas nu­spren­dė pra­dė­ti 2019–2020 me­tų teat­ro se­zo­ną.

"Ko ge­ro, vi­sus la­biau­siai int­ri­guo­ja, ko­dėl teat­ras pa­vir­to par­duo­tu­ve? Nu­ti­ko taip, kad gy­ve­na­me la­bai ag­re­sy­vio­je var­to­to­jiš­kos kul­tū­ros ter­pė­je, ku­rio­je žmo­nėms su­for­muo­tas po­rei­kis vis­ką var­to­ti grei­tai ir pa­to­giai. Var­to­ji­mas taip gi­liai įsi­smel­kė į mū­sų kas­die­ny­bę ir pa­są­mo­nę, kad mes, kaip kul­tū­ros įstai­ga, nuo­lat pra­dė­jo­me jaus­ti spau­di­mą pa­da­ry­ti me­ną ir kul­tū­rą pa­to­gius var­to­ti. To­dėl su ko­lek­ty­vu nu­spren­dė­me šį se­zo­ną pa­si­žiū­rė­ti iro­niš­kai, žais­min­gai, su iš­dai­ga ir pa­ban­dy­ti paimp­ro­vi­zuo­ti, kaip iš tie­sų at­ro­dy­tų kul­tū­ra, jei­gu pa­si­duo­tu­me spau­di­mui ir nuei­tu­me var­to­to­jų pa­tai­ka­vi­mo ke­liu", – sa­kė A. Žvi­nys.

Pa­sak teat­ro va­do­vo, teat­re, kaip ir par­duo­tu­vė­je, vyks­ta mai­nai, tik čia kei­čia­ma­si jaus­mais, emo­ci­jo­mis, pa­tir­ti­mi.

P. Ig­na­ta­vi­čius sa­kė, kad ši teat­ro se­zo­no rek­la­ma dau­giau so­cia­li­nė, kvie­čian­ti su­si­mąs­ty­ti, ku­rio­je vie­to­je šian­dien yra kul­tū­ra.

"Ne­re­tai iš po­li­ti­kų ten­ka iš­girs­ti, kad jie teat­rą su­pran­ta kaip dau­giau ar ma­žiau pra­mo­gą ar ko­mer­ci­nę veik­lą. To­dėl mes kvie­čia­me dis­ku­tuo­ti, iro­niš­kai žvelg­da­mi į sa­ve. Gal­būt tai kaž­ką pik­ti­na, gal­būt kaž­kam tai at­ro­do "fai­na", gal­būt tai pri­trauks nau­jus žmo­nes į teat­rą, tie­siog no­ri­me pa­klaus­ti, o ko­kią vie­tą teat­ras uži­ma jū­sų gy­ve­ni­me?" – kal­bė­jo me­no va­do­vas.

Top pre­kė – prem­je­ra

Va­kar ir šian­dien teat­ro par­duo­tu­vės asor­ti­men­te – prem­je­ra, Vil­ja­mo Šeks­py­ro "Va­sar­vi­džio nak­ties sap­nas", re­ži­suo­tas P. Ig­na­ta­vi­čiaus.

Pa­sak re­ži­sie­riaus, šis spek­tak­lis – va­ka­rė­lių vi­suo­me­nės krei­va­sis veid­ro­dis. Ja­me – žmo­nės, ieš­kan­tys mei­lės. Jiems mei­lė – eu­fo­ri­ja, įsi­my­lė­ji­mas, ga­lia, kan­čia, prin­cas ant bal­to žir­go. To­kia pa­ky­lė­ta mei­lė už­den­gia vi­di­nę tuš­tu­mą, bet ji vis tiek pra­si­ver­žia.

"Mes ne­besp­ren­džia­me san­ty­kių, mes mie­liau iš­si­ski­ria­me ir ieš­ko­me ki­tų san­ty­kių. Mes ieš­ko­me kuo sa­ve už­pil­dy­ti, no­ri­me bū­ti nuo­la­ti­nia­me veiks­me, triukš­me ir la­bai bi­jo­me ty­los, bi­jo­me pro­ble­mų, sun­ku­mų, bet tik jie mus au­gi­na. Mes klai­din­gai su­vo­kia­me lais­vę – kaip at­sa­ko­my­bės ne­bu­vi­mą, kaip ga­lė­ji­mą da­ry­ti, ką no­ri, ne­pai­sant nie­ko. Spek­tak­ly­je ke­liu klau­si­mą, kas yra mei­lė ir kas yra lais­vė. Ma­no po­žiū­riu, mei­lė yra at­sa­ko­my­bės pri­siė­mi­mas už sa­ve ir už ki­tą", – apie prem­je­rą pa­sa­ko­jo re­ži­sie­rius ir spek­tak­lio sce­nog­ra­fas P. Ig­na­ta­vi­čius.

Asor­ti­men­te – ir dau­giau prem­je­rų

Šį se­zo­ną Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras pa­siū­lys ke­lias prem­je­ras. Vie­na jų – Jo­no Ter­te­lio "Me­mo­fu­tu­ra", ku­ri įvyks spa­lio pa­bai­go­je. Pa­sak pa­ties au­to­riaus, tai spek­tak­lis ne apie atei­tį, "hai­te­chą" ar skrai­dan­čius au­to­mo­bi­lius, o apie em­pa­ti­ją, ku­rios šian­die­ni­nių jau­nų žmo­nių at­žvil­giu stip­riai stin­ga, apie ka­rą tarp kar­tų.

Ki­ta prem­je­ra – ka­lė­di­nis spek­tak­lis "Di­de­lė lie­tu­viš­ka pa­sa­ka". Re­ži­sie­rė – Eg­lė Ki­žai­tė, dra­ma­tur­gė – Mo­ni­ka Ba­ra­naus­kai­tė.

Pa­sak spek­tak­lio kū­rė­jų, šiais lai­kais tė­vai pri­si­bi­jo vai­kams sek­ti lie­tu­viš­kas pa­sa­kas dėl jų žiau­ru­mo, to­dėl jos ku­ria nau­ją pa­sa­ką, ku­rio­je pa­si­ro­do ne vie­nas pa­sa­kų rink­ti­nės vei­kė­jas, taip siek­da­mos paaiš­kin­ti pa­sa­ko­se vyks­tan­čius bai­su­mus. Svar­biau­sia vai­kui paaiš­kin­ti, kar­tu su juo iš­gy­ven­ti ir ne­ban­dy­ti nu­neig­ti, kad liū­de­sio, pyk­čio iš­vis nė­ra. Nie­ko blo­go net ir liūd­na pa­bai­ga.

Be­ne lau­kia­miau­sia prem­je­ra, ža­da­ma ki­tų me­tų sau­sio pa­bai­go­je, – ra­šy­to­jo Ri­man­to Kmi­tos ir re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­lis "Re­my­ga".

Pa­sak P. Ig­na­ta­vi­čiaus, tai la­bai svar­bus spek­tak­lis Šiau­liams ir Lie­tu­vai apie pa­ra­dok­sų ku­pi­ną ir ši­zof­re­niš­ką virs­mo iš so­viet­me­čio į ne­prik­lau­so­mos ša­lies laik­me­tį, apie ku­rį šian­dien dar ma­žai kal­ba­me.

Re­ži­sie­rius Ag­nius Jan­ke­vi­čius Šiau­liuo­se sta­tys Via­čes­la­vo Dur­nen­ko­vo pje­sę "Eže­ras".

"Ma­nau, kad spek­tak­lis bus apie pa­slap­tis, ku­rios bė­gant lai­kui tam­pa mū­sų al­ter ego, to­kiu pat tam­siu ir ne­per­ma­to­mu kaip eže­ro van­duo, prie ku­rio pje­sės vei­kė­jai ban­do švęs­ti gy­ve­ni­mo šven­tę gau­siai už­kąs­da­mi šaš­ly­kais", – sa­ko re­ži­sie­rius.

Pa­sak P. Ig­na­ta­vi­čiaus, šis ašt­rus so­cia­li­nis spek­tak­lis apie tai, kas nu­tik­tų jei mus iš šil­tos įpras­tos ap­lin­kos įmes­tų į to­kią, kur ne­ga­lio­ja jo­kie dės­niai.

Šeš­to­ji prem­je­ra – re­ži­sie­riaus ir dra­ma­tur­go Gil­do Alek­sos "Ap­va­lio­jo sta­lo ri­te­riai".

Šis spek­tak­lis, P. Ig­na­ta­vi­čiaus tei­gi­mu, bū­tų ak­tua­lus jau­nam žmo­gui. Jis kal­ba apie ko­vą no­rint pa­keis­ti pa­sau­lį, ku­ri ga­liau­siai virs­ta ko­va su pa­čiu sa­vi­mi ir sa­vo­mis idė­jo­mis.

"Se­zo­nas įdo­mus, įvai­ria­ly­pis, spek­tak­lių bus ir pla­čia­jai au­di­to­ri­jai, ir vai­kams, ir jau­ni­mui, bus ir "sun­kių", ir "leng­vų" spek­tak­lių. No­ri­me pri­trauk­ti žmo­nes, ku­rie dar nie­kad nė­ra bu­vę teat­re", – sa­kė teat­ro me­no va­do­vas.