Suomių pamokos praverstų ir lietuviams

Suo­mių pa­mo­kos pra­vers­tų ir lie­tu­viams

Eg­lė BOG­VI­LAI­TĖ-ARO­NEN Suo­mi­jo­je gy­ve­na try­li­ka me­tų. Nors bū­da­ma ant­ro kur­so stu­den­tė pa­gal mai­nų pro­gra­mą iš­vy­ko tik me­tams, li­ko Suo­mi­jo­je. Ji sa­ko ne­si­jau­čian­ti sve­tim­ša­lė ar ki­tos kul­tū­ros at­sto­vė, tarp suo­mių tu­ri ge­rų bi­čiu­lių, va­do­vau­ja Suo­mi­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nei. Vai­kų dar­že­ly­je auk­lė­to­ja dir­ban­ti lie­tu­vė pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie ug­dy­mo sis­te­mos pri­va­lu­mus Suo­mi­jo­je ir pa­siū­lė idė­ją Lie­tu­vai: in­ves­tuo­ti į ne­mo­ka­mas aukš­to­jo moks­lo stu­di­jas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Sim­bo­li­nė ply­ta iš Lie­tu­vos

Eg­lę Bog­vi­lai­tę-Aro­nen nuo pat at­vy­ki­mo į Suo­mi­ją do­mi­no lie­tu­viš­ku­mo sklai­da, bend­ra­vi­mas su tau­tie­čiais, tei­gia­mo Lie­tu­vos įvaiz­džio kū­ri­mas.

„Kai su­si­pa­žįs­tu su suo­miais, jie daž­nai klau­sia, ar vi­si lie­tu­viai to­kie ener­gin­gi ir drau­giš­ki. At­sa­kau, kad yra ir ge­res­nių už ma­ne“, – sa­ko lie­tu­vė. Ji lie­tu­vių kal­ba ra­šo tink­la­raš­tį apie Suo­mi­jos švie­ti­mo sis­te­mą „Suo­miš­kas ug­dy­mas“ – no­ri per­duo­ti tik­ras, neišk­rai­py­tas ži­nias.

– Ar dau­gė­ja lie­tu­vių Suo­mi­jo­je? Koks vie­ti­nių po­žiū­ris į at­vy­kė­lius?

– Nė­ra tiks­lios sta­tis­ti­kos, bet tur­būt vos tūks­tan­tis. Suo­mi­ja neat­vė­rė sa­vo dar­bo rin­kos ne­kva­li­fi­kuo­tiems ir ne­mo­kan­tiems suo­mių kal­bos dar­bi­nin­kams, kai tą pa­da­rė ki­tos ša­lys. Tie, ku­rie at­vyks­ta – dau­gu­ma la­bai in­te­li­gen­tiš­ki ir iš­si­la­vi­nę, gy­ve­na ga­na ra­mų suo­miš­ką gy­ve­ni­mą.

Ka­dan­gi lie­tu­vių ma­žai, suo­miai ne­la­bai ką ga­li apie mus pa­sa­ky­ti. Vie­ni, iš­gir­dę kal­bą, klau­sia, ar jūs kal­ba­tės ru­siš­kai? Ki­ti sa­ko: „O, Lie­tu­vos sos­ti­nė Ry­ga, pui­kus mies­tas!“ Tre­ti nu­ste­bi­na pui­kio­mis Lie­tu­vos is­to­ri­jos ži­nio­mis.

Kar­tą lan­kiau­si pas suo­mę, ku­ri sa­vo na­muo­se ant len­ty­nos lai­ko ply­tos ga­ba­lą, par­si­vež­tą iš Lie­tu­vos 1991-ai­siais. Tai – tie­siog gat­vės griu­vė­sių lie­ka­na, jos ras­ta po Sau­sio 13-osios įvy­kių Vil­niu­je. Mo­te­ris la­bai džiau­gė­si, kad Lie­tu­va iš­si­ko­vo­jo ne­prik­lau­so­my­bę ir sa­kė, kad ply­tos ga­ba­las jai kve­pia lais­ve.

– Esa­te už­si­mi­nu­si, kad iš­vy­ku­siems sve­tur tau­tie­čiams ne­pa­tin­ka, kai juos va­di­na emig­ran­tais, nes šis žo­dis ne­ju­čia įgau­na nei­gia­mą at­spal­vį. Jū­sų nuo­mo­ne, ko­dėl įvy­ko su­si­prie­ši­ni­mas tarp iš­va­žia­vu­sių­jų ir li­ku­sių­jų Lie­tu­vo­je?

– Lie­tu­vos ži­niask­lai­da mėgs­ta ro­dy­ti ir ap­ra­šy­ti emig­ra­vu­sių žmo­nių is­to­ri­jas. Daž­niau­siai jos bū­na apie ne­leng­vą dar­bi­nę pa­tir­tį, kul­tū­ri­nius skir­tu­mus, var­gus ir džiaugs­mus, pa­tir­tus sve­tur. Tie iš­gy­ve­ni­mai la­bai ski­ria­si nuo li­ku­sių­jų gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. To­dėl žo­dis „emig­ran­tas“ ėmė aso­ci­juo­tis su „ki­to­kiu“, „sve­ti­mu“.

Taip ne­tu­rė­tų bū­ti, nes dau­gu­ma po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių lie­tu­vių la­bai bran­gi­na ir puo­se­lė­ja lie­tu­vy­bę, il­gi­si gim­ti­nės. Tik­rai skau­du ži­no­ti, kad gim­ti­nė­je jie jau yra sve­ti­mi, jų no­ras per­duo­ti ge­rą­ją ki­tų ša­lių pa­tir­tį ig­no­ruo­ja­mas.

– Siū­lo­ma emig­ran­tus va­din­ti „pa­sau­lio lie­tu­viais“. Ar tai ne­su­kels pa­si­pik­ti­ni­mo, kad tam­pa­me glo­ba­lis­tais? Juk pa­sta­ruo­ju me­tu pra­de­da­ma prie­kaiš­tau­ti, esą jau­ni žmo­nės ne­be­tu­ri, ne­be­ver­ti­na sa­vo šak­nų.

– Ter­mi­nas „pa­sau­lio lie­tu­viai“, ma­no su­pra­ti­mu, tar­si su­ma­ži­na at­skir­tį nuo gy­ve­nan­čių­jų Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų. Kiek­vie­nas, ku­ris vi­du­je jau­čia­si esąs lie­tu­vis ir tai bran­gi­na, ne­tu­rė­tų bū­ti „iš­va­ry­tas“ iš sa­vo tė­vy­nės iden­ti­te­to pra­sme. Tik bū­da­mi vie­nin­gi ir ap­juos­da­mi lie­tu­viš­ku­mu vi­są pa­sau­lį iš­lik­si­me stip­rūs.

Iš­lai­ky­ti iden­ti­te­tą ne­leng­va. Už­sie­ny­je įsi­kū­rę lie­tu­viai la­bai sten­gia­si, kad jų vai­kai gau­tų kuo stip­res­nes lie­tu­viš­kas šak­nis. Daug kur vei­kia šeš­ta­die­ni­nės lie­tu­vių mo­kyk­los. O tai reiš­kia, kad vai­kai, jau pa­kan­ka­mai mo­kę­si pen­kias die­nas per sa­vai­tę, ne­tu­ri lais­vo šeš­ta­die­nio. Jie mo­ko­si Lie­tu­vos is­to­ri­jos, krem­ta su­dė­tin­gą lie­tu­viš­ką gra­ma­ti­ką.

Suo­mi­jo­je nė­ra šeš­ta­die­ni­nių mo­kyk­lų, tad lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kos vyks­ta dar­bo die­no­mis va­ka­rais. Vai­kai ne­la­bai su­pran­ta, ko­dėl jie tu­ri dar pa­pil­do­mai kaž­ko mo­ky­tis. Mie­liau ei­tų spar­dy­ti ka­muo­lį. Ta­čiau ryž­tin­gi tė­vai ir ge­ri mo­ky­to­jai su­ge­ba išug­dy­ti ir pa­lai­ky­ti jų mo­ty­va­ci­ją. Tai yra la­bai svar­bi de­ta­lė lie­tu­viš­kam iden­ti­te­tui iš­sau­go­ti.

Rei­kia in­ves­tuo­ti į aukš­tą­jį moks­lą

– Ko­kie bū­tų jū­sų, lie­tu­vių bend­ruo­me­nės Suo­mi­jo­je pir­mi­nin­kės, pa­siū­ly­mai mū­sų val­džiai: ką ji tu­rė­tų da­ry­ti, kad gy­ven­to­jai neiš­va­žiuo­tų?

– Nors ma­no pa­sa­ky­mas nu­skam­bės ba­na­liai, ta­čiau ma­ži at­ly­gi­ni­mai ir pra­stos dar­bo są­ly­gos yra pa­grin­di­nės prie­žas­tys, ku­rios ska­ti­na gy­ven­to­jus iš­vyk­ti. Pro­tin­gas žmo­gus ne­no­ri ver­gau­ti, ži­no­da­mas, kad kaž­kur ki­tur ga­li gy­ven­ti ge­riau.

Ma­tant, kad au­ga stip­raus lie­tu­viš­ko iden­ti­te­to jau­no­ji kar­ta už­sie­ny­je, ne­rei­kė­tų leis­ti jai iš­nyk­ti. Ma­no pa­siū­ly­mas bū­tų in­ves­tuo­ti į aukš­tą­jį moks­lą: pa­da­ry­ti jį ko­ky­biš­ką ir ne­mo­ka­mą, kad už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­vių vai­kai bū­tų mo­ty­vuo­ti va­žiuo­ti mo­ky­tis į Lie­tu­vą. Ir, ži­no­ma, rei­kė­tų pa­di­din­ti dar­bo už­mo­kes­tį, kad jau­nie­ji spe­cia­lis­tai, ga­vę dip­lo­mą, no­rė­tų lik­ti Lie­tu­vo­je.

Aš ne­ti­kiu apo­ka­lip­sės pro­gno­zė­mis, kad Lie­tu­va iš­nyks. Ti­kiu, kad Lie­tu­va pa­si­keis. Bet po­ky­čių ne­rei­kia bi­jo­ti, nes jie yra na­tū­ra­lus pro­ce­sas.

– Suo­mi­jo­je dir­ba­te vai­kų dar­že­ly­je. Ar vai­kų dar­že­lių ten pa­kan­ka, ar leng­va į juos pa­tek­ti? Lie­tu­vo­je, di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, dar­že­lių trūks­ta, vai­kai į ei­lę už­ra­šo­mi vos gi­mę.

– Suo­mi­jo­je sos­ti­nės re­gio­ne taip pat sun­ku gau­ti vie­tą dar­že­ly­je, bet kaž­kaip pa­vyks­ta, nors ir to­liau nuo na­mų. Auk­les re­tai kas sam­do. Čia pui­kiai vei­kia uni­ka­li vai­kų prie­žiū­ros for­ma, kai vie­nas as­muo, daž­niau­siai mo­te­ris, sa­vo na­muo­se ga­li pri­žiū­rė­ti 4 vai­kus. Tai – pil­na dar­bo die­na su vai­kų prie­žiū­ra, mai­ti­ni­mu ir poil­siu. Daž­niau­siai to­kią ga­li­my­bę pa­si­ren­ka ma­mos, tu­rin­čios sa­vo vai­kų. Vals­ty­bė pri­žiū­ri ir koor­di­nuo­ja jų veik­lą, bet stip­riai ne­si­ki­ša. Tė­vai la­bai no­ri sa­vo vai­kus ves­ti į to­kius na­mų ap­lin­kos „dar­že­lius“, tik jų nė­ra daug.

Dar­že­lių Suo­mi­jo­je yra ir vals­ty­bi­nių, ir pri­va­čių, ta­čiau pri­va­čiuo­se – pra­stes­nė ko­ky­bė, nes jie pri­vers­ti tau­py­ti, kad iš­lik­tų rin­ko­je. Vals­ty­bi­niai tu­ri dau­giau re­sur­sų, la­biau kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų, tad juos suo­miai ren­ka­si mie­liau. Išim­tys – spe­cia­li pe­da­go­gi­nė kryp­tis (Mon­tes­so­ri, Stei­ner ir pa­na­šiai).

Kiek­vie­na šei­ma už dar­že­lį mo­ka pri­klau­so­mai nuo pa­ja­mų, ga­li tek­ti pa­klo­ti ir ke­le­tą šim­tų eu­rų. Skur­džiau gy­ve­nan­tiems vals­ty­bė ski­ria ne­ma­žas kom­pen­sa­ci­jas. Ta­čiau vi­sai ne­se­niai bu­vo pra­bil­ta apie bend­rą ne­mo­ka­mą anks­ty­vą­jį ug­dy­mą. Kai ku­rios sa­vi­val­dy­bės pra­dė­jo ruoš­ti šios idė­jos įgy­ven­di­ni­mo pro­gra­mas. Lauk­si­me re­zul­ta­tų.

Dar­že­liuo­se vie­nai auk­lė­to­jai ten­ka 4 lop­še­li­nu­kai iki tre­jų me­tų, o vy­res­nių vai­kų – 7. Daž­niau­siai gru­pė­je dir­ba 3 auk­lė­to­jos, tai­gi, vai­kų skai­čius yra 12 lop­še­li­nu­kų ar­ba 21 vy­res­nis vai­kas.

– Lie­tu­vo­je tė­ve­liai daž­nai skun­džia­si tu­rin­tys ne tik mo­kė­ti nu­sta­ty­tą mo­kes­tį, bet dar ir pirk­ti vi­so­kias prie­mo­nes, pa­vyz­džiui, tua­le­ti­nį po­pie­rių ar me­džia­gas už­siė­mi­mams. Suo­mi­jo­je bū­na pa­pil­do­mų rink­lia­vų ar pir­ki­nių?

– Vi­sos prie­mo­nės duo­da­mos, pa­pil­do­mai mo­kė­ti ne­rei­kia. Dar­že­lis pa­den­gia ir vie­ną ki­tą iš­vy­ką ar kul­tū­ri­nę pra­mo­gą. Net­gi mo­kyk­lo­se vai­kai gau­na ne­mo­ka­mai kny­gas, są­siu­vi­nius ir vi­sas ki­tas bū­ti­niau­sias prie­mo­nes.

Mo­kyk­lo­se vi­siems vai­kams ski­ria­mas ne­mo­ka­mas mai­ti­ni­mas.

Trūks­ta lai­ko

– Įdo­mu, kaip Suo­mi­jo­je vyks­ta vai­kų su ne­ga­lia in­teg­ra­ci­ja švie­ti­mo sis­te­mo­je, taip pat ir dar­že­liuo­se?

– Suo­mi­jo­je la­bai ska­ti­na­ma neį­ga­lių­jų in­teg­ra­ci­ja į vi­suo­me­nę. Mo­kyk­lo­se pa­jė­giems mo­ky­tis vai­kams su ne­ga­lia ar leng­ves­niu su­tri­ki­mu yra ski­ria­mi mo­ky­to­jų pa­dė­jė­jai. Tu­rin­tiems stip­rią ne­ga­lią yra at­ski­ros kla­sės, bet daž­nai jos bū­na for­muo­ja­mos pa­pras­to­je mo­kyk­lo­je. Taip no­ri­ma leng­viau in­teg­ruo­ti neį­ga­liuo­sius ir ug­dy­ti svei­kuo­sius vai­kus, kad jie priim­tų neį­ga­lius žmo­nes.

– Net jei Suo­mi­ja mums ga­lė­tų bū­ti pa­vyz­džiu, no­ri­si pa­klaus­ti, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria­ma dar­že­liuo­se?

– Auk­lė­to­jos iš­gy­ve­na, kad ne­ga­li skir­ti ug­dy­mui lai­ko tiek, kiek rei­kė­tų ar no­rė­tų, nes la­bai daug lai­ko uži­ma pa­pras­čiau­sia vai­kų prie­žiū­ra. Dar yra ir be­ga­lė taip va­di­na­mų­jų po­pie­ri­nių dar­bų, su­si­rin­ki­mų (ir ko­man­dos, ir su va­do­vu). Dar­že­liai tu­ri įvai­riau­sių ko­mi­te­tų, dar­bo gru­pių.

Kiek­vie­nam vai­kui ru­de­nį ir pa­va­sa­rį su­da­ro­mi ug­dy­mo pla­nai. Auk­lė­to­jos daž­nai juos ren­gia pa­si­bai­gus dar­bo die­nai. Ir vi­sas virš­va­lan­džių mi­nu­tes kruopš­čiai už­ra­šo. Su­si­kau­pus virš­va­lan­džiams, ga­li­ma pa­siim­ti lais­vą, pil­nai ap­mo­ka­mą die­ną.

– Suo­mi­jos švie­ti­mo sis­te­ma – vie­na ly­de­riau­jan­čių pa­sau­ly­je. Mo­ki­nių re­zul­ta­tai pui­kūs, nors jie ir ne­tu­ri to­kio krū­vio, kaip Lie­tu­vo­je. Kaip jiems tai pa­vyks­ta?

– Suo­mi­jo­je yra sto­ja­ma­sis eg­za­mi­nas į vi­sas spe­cia­ly­bes. Tai pa­ts ge­riau­sias bū­das nu­sta­ty­ti bū­si­mo stu­den­to ži­nias ir pa­si­ren­gi­mą pro­fe­si­jai. Suo­miai tu­ri ir bran­dos eg­za­mi­nus bai­giant mo­kyk­lą. Nors jų re­zul­ta­tai ir ne­le­mia sto­ja­mų­jų eg­za­mi­nų. Ne­bent už ypač di­de­lį pa­žan­gu­mą mo­kyk­lo­je ir ypač ge­rus bran­dos eg­za­mi­nus ga­li­ma gau­ti pa­pil­do­mų taš­kų sto­ti į aukš­tes­nę pa­ko­pą. Bet taip bū­na la­bai re­tai.

Bran­dos eg­za­mi­nas yra sa­vo­tiš­ka tra­di­ci­ja, ku­rios vis dar lai­ko­ma­si. Bet dis­ku­tuo­ja­ma ir ieš­ko­ma nau­jų spren­di­mų, kaip at­nau­jin­ti eg­za­mi­nų sis­te­mą.

– Te­ko skai­ty­ti, kad Suo­mi­jo­je tarp mo­ki­nių nė­ra kon­ku­ren­ci­jos, kon­ku­ra­vi­mo dva­sia tie­siog ne­pri­gi­jo. Gal­būt to­kia ap­lin­ka yra svei­kes­nė ir taip pat pri­si­de­da prie vai­kų re­zul­ta­tų?

– Suo­miai pra­bi­lo apie tai, kad rei­kė­tų vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti pa­žy­mių. Šiuo me­tu mo­ki­niai iki 7 kla­sės nė­ra ver­ti­na­mi pa­žy­miais. Sa­te­li­ti­nė mo­kyk­la da­ro eks­pe­ri­men­tą ir ne­be­ra­šo pa­žy­mių vy­res­nė­se kla­sė­se. Jei­gu tai pa­si­tei­sins, pa­žy­mių ga­li bū­ti at­si­sa­ky­ta vi­so­je ša­ly­je. Ko­dėl? Nes, pa­sak eks­per­tų, pa­žy­mys ne­mo­ty­vuo­ja mo­ky­tis ir iš­mok­ti. Tai yra at­gy­ve­nu­si prie­mo­nė, gramz­di­nan­ti vi­są švie­ti­mo sis­te­mą.

Suo­mi­jo­je vai­kai mo­ko­mi įsi­sa­vin­ti ir pri­tai­ky­ti ži­nias, o ne kon­ku­ruo­ti tar­pu­sa­vy­je aukš­tes­niu įver­ti­ni­mu, nes su­pran­ta­ma, kad ne ba­las, bet ži­nios yra svar­biau.

– Lie­tu­vo­je mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mas nė­ra di­de­lis, o vai­kų dar­že­lių auk­lė­to­jų – dar ma­žes­nis, ne­sie­kia vi­du­ti­nio. Iš da­lies dėl to šios pro­fe­si­jos ta­po ne­pres­ti­ži­nė­mis. Kaip yra Suo­mi­jo­je?

– Šių pro­fe­si­jų at­sto­vai Suo­mi­jo­je yra la­bai ge­rai pa­ren­gia­mi. Jais ir jų dar­bu pa­si­ti­ki­ma. Mo­ky­to­jų al­ga sie­kia 3 000–4 000 eu­rų. Ta­čiau vai­kų dar­že­lio mo­ky­to­jo al­ga žy­miai ma­žes­nė – tru­pu­tį dau­giau nei 2 000 eu­rų. Dėl to ne­tgi ke­ti­na­ma strei­kuo­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Eg­lė Bog­vi­lai­tė sa­ko ne­ti­kin­ti apo­ka­lip­sės pro­gno­zė­mis, kad Lie­tu­va iš­nyks – Lie­tu­va pa­si­keis.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Suo­mi­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Eg­lė Bog­vi­lai­tė-Aro­nen siū­lo Lie­tu­vai in­ves­tuo­ti į aukš­tą­jį moks­lą, pa­da­ry­ti jį ge­ros ko­ky­bės ir ne­mo­ka­mą, kad pri­trauk­tų stu­di­juo­ti į už­sie­nį iš­vy­ku­sį lie­tu­vių jau­ni­mą.