Naujausios
Plius daugiau nei dvi dešimtys vaikų
– Kokios nuotaikos pakeliui į naujus mokslo metus kasmet gausaus būrio naujų mokinių sulaukiančioje Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų progimnazijoje?
– Bet kokiu atveju, nuotaikos džiugios. Aišku, yra nemažai streso, bet jis – varomoji jėga, kuri veda į priekį, ir be streso, ko gero, nei pokyčių, nei teigiamų dalykų nebūtų. Taigi, sutinkame džiugiai, pakylėtai.
Progimnazija ir vėl auga – šiais metais net 25 ugdytiniais, o tai viena didelė, pilna klasė. Su kolegomis apskaičiavome, kad įstaigoje turime tris grandis ir jos labai tolygiai pasiskirsčiusios ugdytinių skaičiumi – turime 205 ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, 224 pradinukus ir kiek daugiau negu du šimtus penktų – aštuntų klasių mokinių. Žodžiu, būrys tikrai didelis, ir jeigu skaičiuosime, kad už to būrio vaikų stovi po du tėvelius ir per šimtą progimnazijos darbuotojų, tai bendruomenė išties didžiulė. Užtat ir kyla įvairių iššūkių sutarti, susitarti, bendradarbiauti, kartais net ir pasipykti, kad priimtumėm geriausius sprendimus.
– Paminėjote, jog ugdytinių padaugėjo daugiau negu dviem dešimtimis? Iš kur jie?
– Pernai turėjome dvi priešmokyklinio amžiaus vaikų grupes, o šiemet, kaip ir užpernai, vėl turėsime tris. Tai priklauso ir nuo gimstamumo padidėjimo tais metais, ir, tikėtina, nuo mūsų įstaigos patrauklumo. Taigi šiais metais mūsų kolektyvą papildė net 14 naujų vaikučių, jie ugdysis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Kita nemaža dalis – net 20 vaikų – yra 1–8 klasių mokiniai, jie mūsų įstaigos slenkstį taip pat peržengė pirmą kartą. Praktiškai kiekvienoje klasėje turime naujokų.
Ginkūnai Šiaulių rajone yra viena iš unikaliausių gyvenviečių: yra priemiestinė ir labai sparčiai plečiasi ir auga. Džiugu, kad naujakuriai mums patiki savo vaikus. Tai yra mokiniai iš kitų mokyklų ir, drįstu sakyti, dažniausiai – iš Šiaulių miesto, persikėlę gyventi į Ginkūnus ar greta esančias Žuvininkų ir Sutkūnų gyvenvietes.
Tiesą sakant, sparčiai augame ne pirmi metai. Kelerius pastaruosius metus ugdytinių skaičius kiekvienais mokslo metais padidėja vidutiniškai 25 vaikais. Jeigu skaičiuoti dešimtmetį, tai 2015 metais, kada atėjau vadovauti dešimtmetei Ginkūnų mokyklai, čia buvo ugdomi 193 mokiniai ir priešmokyklinio amžiaus vaikai. Darželyje, kuris tuo metu mokyklai, kitaip negu dabar, nepriklausė, tuo metu buvo dar 75 vaikai. Visus sudėjus, išeitų 268 ugdytiniai. Šiandien Ginkūnuose turime vieną švietimo įstaigą, įgyvendinančią ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, ir šiais metais joje bus ugdomas 631 ugdytinis – darželinukas, priešmokyklinukas, mokinys.
– Kiekvienais metais didėjantis ugdytinių skaičius – signalas, kad mokyklai reikia daugiau vietos. Kaip sukatės?
– Matydami ne pirmi metai didėjantį vaikų skaičių, rajono vadovai atvirai sako, kad artėja laikas, kai įvyks didysis sprogimas: mes tikrai nebetilpsime. Tiesą sakant, jau dabar sunkiai telpame – šiandien tai yra šioks toks skauduliukas.
Esame priversti ieškoti sprendimų, kad neprarastume nė vieno vaiko, norinčio pas mus mokytis. Teko ieškoti būdų, kaip ir kur įrengti klases. Net mokyklos biblioteką, kuri kadaise veikė net dviejose atskirose patalpose, teko „rekonstruoti“. Šiandien biblioteka glaudžiasi mokytojų kambaryje – viskas kartu. Dabar mūsų vaikai drąsiai čia ateina, tikiu, kad ir bendravimas su mokytojais dėl to tapęs dar šiltesnis.
O buvusiose bibliotekos patalpose įkūrėme du naujus kabinetus – anglų kalbos.
Šių metų pavasarį rajono Savivaldybės dėka, kuri, privalau pažymėti, tikrai girdi mūsų problemas ir palaiko idėjas, atlikome didelių darbų ir įgyvendinome seną ir tikrai ne mano, o greičiausiai buvusio mokyklos vadovo Alvydo Lunskio svajonę – „įveiklinti“ 300 kvadratinių metrų patalpas mūsų palėpėje, tai yra senojo mokyklos pastato mansardiniame aukšte. Įdėjome labai daug darbo, kad iš niekada nenaudotų patalpų būtų išneštos senienos, šiukšlės, nereikalingi daiktai. Po atlikto kapitalinio remonto tose patalpose įrengtos keturios klasės, kelios nedidelės patalpos ir šiokia tokia salytė, kurioje mūsų mažiausieji galės dalyvauti gimnastikos užsiėmimuose ar kitose, ne itin aktyviose sporto veiklose. Tai iš dalies išsprendžia ir progimnazijos sporto salės, kuri nėra didelė, užimtumo problemą. Turiu pasakyti, kad šitos patalpos dabar yra gražiausios ir moderniausios patalpos mūsų progimnazijoje.
– Kas mokysis naujose patalpose?
– Buvo labai daug diskusijų. Kaip nebūtų keista, ir tėvelių pasipriešinimo sulaukėme, nes planavome ten įkurdinti mūsų mažiausius, galvojome, kad būtent ši erdvė bus truputį uždaroka ir jiems saugiausia. Tėveliams atrodė šiek tiek kitaip, buvo nemažai susitikimų, diskusijų. Galiausiai nuspręsta, kad nuo šių mokslo metų čia įsikurs ketvirtokai – trys ketvirtos klasės, taip pat informacinių technologijų kabinetas, erdvė įtraukiajam ugdymui, sensorinis kabinetas bei patalpa, kurioje mokinio padėjėjai galės atskirai padirbėti, jei iškiltų poreikis. Įsigijome naujų mokymosi priemonių, naujų suolų – žodžiu, patalpos, kurios yra šiek tiek kitokios, nes yra įrengtos mansardoje su stoglangiais, įgaus gyvybės.
– Kokias dar įstaigos erdves „įdarbinote“?
– Pas mus nėra nė vienos kertelės, kuri nebūtų panaudota. Kai iškėlėme į naujas patalpas būsimus ketvirtokus, vieną didįjį kabinetą atidavėme dar vienai priešmokyklinio ugdymo grupei, nes mokykloje, jų kaip minėjau, šiemet turėsime tris. Ta nauja grupė bus sukurta ir iš mūsų naujokėlių – vaikučių, kurie atėjo iš miesto darželių, nes tėveliai atsikraustė gyventi į Ginkūnus.
Mūsų naujausia žinia, kad šiais metais, rudenį, turėtų pradėti įsibėgėti projektas ir mūsų stadione ims kilti progimnazijose priestatas – apie 3 000 kvadratų prisidės prie mūsų bendrų patalpų. Šis iš dalies europinėmis lėšomis finansuojamas projektas skirtas ikimokyklinio ugdymo plėtrai: pirmame pastato aukšte turėtų atsirasti dar dvi ikimokyklinio ugdymo grupės, o antrame – mūsų bendrojo ugdymo patalpos, fizikos ir technologinių kabinetai, taip pat patalpos įtraukiajam ugdymui ir kt. Daug projektavome, daug apie tai galvojome, smagu, kad šis projektas jau yra patvirtintas, suderintas ir paskelbtas rangos darbų konkursas.
Tikimės, kad per dvejus metus pastatas jau stovės. Šios patalpos tikrai pasitarnaus, nes kiekvienais metais mes turime būrį naujų vaikų, kurie ateina iš miesto darželių ir ieško mokyklos čia, Ginkūnuose. Net neabejoju, kad taip ir bus, nes namai Ginkūnų laukuose tiesiog dygsta kaip grybai.
Rajono vaikams kai kurios gimnazijos uždarytos
– Ginkūnai itin patrauklūs norintiems gyventi atokiau nuo miesto. Kitaip tariant, geografinė padėtis – nenuginčijamas privalumas Ginkūnų gyvenvietės, taigi ir vietos progimnazijos plėtrai.
– Prieš dešimtmetį, kai mes su bendruomene rengėme savo strateginį planą ir aiškinomės stiprybes ir silpnybes, kurias galima būtų koreguoti, Ginkūnų mokyklos geografinė padėtis buvo įvardyta kaip silpnybė. Mūsų darbuotojų argumentas buvo toks: kadangi puikus susisiekimas su miestu ir mieste yra visokių pasirinkimų bei mokyklų pagal poreikius, tai nėra jokių šansų, kad vietiniai mokiniai norės likti mokytis Ginkūnuose. Juolab labai paprasta į Šiaulius nuvykti – nereikia nuosavo transporto, o autobusai į miestą tuo metu važiavo kas 15 minučių. Tai kodėl nesimokyti mieste, nelankyti miesto darželių?
Ir labai keista, kad prieš metus, vėl rengiant naują Strateginį planą ir darant stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analizę, geografinė padėtis įvardyta kaip stiprybė. Ir iš tiesų tai stiprybė, nes mes, kaip priemiestinė gyvenvietė, turime galimybę naudotis vis kitomis edukacinėmis erdvėmis mieste, daug mūsų pamokų vyksta ne mokyklos erdvėse, vykstame į Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodą, labai dažnai lankome STEAM centrą, dar – miesto muziejai, plaukimo pamokos miesto baseine, mūsų vaikai lanko įvairius būrelius, dainuoja „Dagilėlyje“, lanko šokių užsiėmimus. Daugybė galimybių, o vaikai dar ir mokosi gyvenvietėje, kurioje gyvena.
– Geografinė padėtis – pliusas. Įdomu, kaip vaikams, baigus progimnaziją Ginkūnuose, sekasi tęsti mokslus miesto gimnazijose?
– Turime puikius mokytojus, išties labai gerus. Ir mūsų progimnazija, vertinant mokinių pasiekimus, visada būna tarp geriausių rajone. Skaičiai įvairiuose konkursuose byloja, kad mes – vieni iš lyderių. Prieš kelias dienas vyko susitikimas su bendruomene ir pasidžiaugėme paskutinės praėjusių mokslo metų istorijos olimpiados rezultatais – tik viena šios olimpiados prizinė vieta atiteko kitai rajono ugdymo įstaigai, visa kita „nunešėme“ mes. Nesakau, kad čia tiesiog labai pasisekė, įvardyčiau tai kaip sunkaus darbo, užsispyrimo ir aukštos motyvacijos rezultatą.
Iš tiesų ugdymo kokybe džiaugiamės, tenka nuolat į tai investuoti, esame nuolat besimokanti bendruomenė, mokymų turime labai daug, mokomės vieni iš kitų, atliekame tyrimus, analizes, ieškome kolegiškų patarimų.
Kalbant apie mūsų mokinių išėjimą į miesto gimnazijas, turiu paminėti du dalykus. Pirmiausia tai, kad yra labai sudėtinga situacija dėl bendradarbiavimo tarp Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono, nes mūsų vaikams yra tam tikrų kliūčių patekti į miesto gimnazijas. Kai kurios gimnazijos priima mokytis tik miesto vaikus, o mūsų progimnazijos vaikai gali pretenduoti tik į laisvas vietas, jeigu jų liks. Ne ten, kur norėtų mokytis, kur geografiškai patogiau, o ten, kur liks vietų.
Šiuo metu trys Šiaulių gimnazijos organizuoja priėmimus, atsirenkant vaikus. Į dvi iš jų – Juliaus Janonio ir Didždvario – mūsų vaikai negali pretenduoti, jeigu yra registruoti rajone, taigi ir Ginkūnuose. Ir tik į vieną Simono Daukanto inžinerijos gimnaziją galima pretenduoti bendra tvarka – ginkūniškiai noriai ją renkasi. Į visas kitas gimnazijas – jeigu lieka laisvų vietų. Išvada tokia, kad prasčiau besimokantis miesto vaikas gali pakliūti į prestižinę gimnaziją, o mūsų dešimtukininkui durys tiesiog uždarytos.
Bet tai ne tik Šiaulių ir Ginkūnų, tai visų žiedinių šalies savivaldybių problema. Laukiame bendros priėmimo į mokyklas sistemos, kuri būtų vykdoma šalies mastu. O kol taip nėra, ne paslaptis, kad tenka imtis įvairių, ne visai sąžiningų gudrysčių – ir mūsų tėveliai randa būdų, kaip „apsigyventi“ mieste, kad vaikai patektų į gimnazijas. O patekę mūsų progimnazijos mokiniai puikiai prisitaiko – gauname grįžtamąjį ryšį iš šių įstaigų vadovų, ir iš mokytojų, kad mūsų vaikai drąsiai eina į priekį.
Faktas – savivaldybės privalo bendradarbiauti, bet tai nėra paprasta, vertinant visus, tarp jų ir finansinius įsipareigojimus. Todėl vis drąsiau Šiaulių rajono vadovai užsimena, kad Ginkūnuose kažkada bus įkurta ir gimnazija. Gal svajonėms lemta išsipildyti? Kada taip bus – nežinau, ar bus – irgi nežinau, bet kad yra potencialo, tai taip.
– Grįžtant prie vietos reikalų. Jau pirmadienį vaikai įžengs į mokyklas. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų progimnazijos klasėse laisvų vietų vis dar yra likusių?
– Buvo vaikučių, kurių negalėjome priimti dėl to paties gyvenamosios vietos deklaravimo ar įtraukiojo ugdymo. Kaip žinome, dabar yra specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų, tad yra didžiulis pagalbos specialistų poreikis, todėl teko pasakyti ne, jeigu tie vaikai gyvena ne mūsų mokyklai priklausančioje teritorijoje.
Šiuo metu vietų klasėse turime tik vieną kitą. Deja, dviejose trečiokų klasėse neturime nė vienos laisvos vietos, dėl tos priežasties negalėjome priimti dviejų į Ginkūnus atsikrausčiusių vaikų, norėjusių patekti į trečią klasę.
Po kelias vietas dar turime pirmoje, antroje, ketvirtoje klasėse. Sąlyginai vietų dar yra ir vyresnėse klasėse.
– Kokie planai, lūkesčiai, ateities svajonės?
– Ko palinkėčiau mums visiems? Šiandien – tikėjimo. Tiek daug aplinkui negatyvios informacijos, kad švietimo sistemoje viskas blogai, blogai, blogai, ir visi mes susirūpinę, pikti, pavargę.
Aš noriu palinkėti tikėjimo, kad viskas pas mus bus gerai, jau yra gerai, nes yra daug gražių dalykų, nepaisant to, kad ir atnaujintos programos, kad kažko nespėjame, kažko neįsisaviname. Mokytojai yra labai kūrybingi, reikia tik įvardyti problemą ir atsiras sprendimo būdai čia, vietoje, sprendžiant kartu. Ministrai neateis ir nepadės išspręsti mūsų problemų, neateis ir Prezidentas. Turime patys susitelkti. Džiugu, kad turime labai aktyvius tėvelius – ir tikiu, kad problemas spręsime drauge ir kad visi nesutarimai bus išspręsti. Juk mokyklos stiprybė yra ir stipri bendruomenė.
