Naujausios
Kas atsitiko Kryžių kalne?
Vigmantas BUTKUS
Kryžių kalnas antram gyvenimui prisikėlė Atgimimo metais. Tada, kai ateistai virto religijotyrininkais, „moksliniai“ komunistai — patriotizmo ideologais, SSKP istorikai — Lietuvos metraštininkais, o banditai ir partiniai sekretoriai — verslininkais.
Tada ir nuvilnijo ištisas kryžių statymo bumas: kryžius masiškai statė pavieniai asmenys, šeimos, giminės, bendruomenės, draugijos, parapijos, organizacijos, įstaigos, įmonės, sambūriai, sąjungos ir taip toliau.
Išvysdavai kryžių su tokiais užrašais, kad atrodė tuoj ateis laikas, kai kalne pamatysi kryžių su užrašu: „Dieve, saugok ir globok Šiaulių ateistų draugiją.“ Kitaip tariant, kai pamatysi visišką alogizmą ir absurdą, kuris tiesiog sprogdinte sprogdins Kryžių kalną iš vidaus ir iš esmės.
Bet prireikė net dvidešimties metų, kad panašus absurdiškas sprogimas įvyktų. Mes dar ne iki galo suvokiame, kas atsitiko, kai Kryžių kalne vietoj nugriautos ir sudaužytos Marijos skulptūros kaip centrinis kalno akcentas iškilo paminklinė lenta su iškaltais dešimčia Dievo įsakymų ir užrašu: „Nesilenk stabams. Nekvailink savęs. Dievą garbink.“ Pats laikas bent trumpai pasiaiškinti, kas nutiko.
Katalikiškas Kryžių kalnas daug metų globė įvairių konfesijų ir religijų akcentus. Savo akimis kalne esu matęs ir protestantų, ir stačiatikių, ir Armėnijos Apaštališkosios stačiatikių bažnyčios išpažinėjų, ir net judėjų paliktus vienokius ar kitokius ženklus: kryžius, kitus religinius simbolius, pavyzdžiui, Dovydo žvaigždę.
Tačiau jie buvo kukliai ir nuolankiai pagarbių „svečių teisėmis“ įkomponuoti į katalikiško kalno visumą. Jie negriovė fundamentalios katalikiškos kalno tapatybės.
Kryžių kalnas kaip toks nuo pat jo atsiradimo buvo ir yra absoliučiai katalikiškas reiškinys. O katalikybė tuo ir skiriasi nuo protestantizmo, kad yra ne žodžio, kaip protestantizmas, o labiau vaizdo religija. Ji jutimiškesnė, emocingesnė, reikalaujanti atitinkamų apčiuopiamų, regimų formų.
Marijos skulptūros nugriovimu buvo suardytas katalikiškas kalno integralumas, nes vietoj skulptūros, reginio, vaizdo buvo pateiktas žodis. Nesvarbu, kad toks žodis, kuris savas ir katalikams. Čia svarbu pats centrinio kalno akcento principas: Kryžių kalno centrinis akcentas negali būti protestantiško pobūdžio, nes tai svetima pačiai kalno prigimčiai.
Taip kaip protestantų bažnyčiai būtų svetima ir visiškai nepriimtina, jeigu koks nors katalikas kaip centrinį bažnyčios akcentą pastatytų Marijos skulptūrą ar kitokį jos atvaizdą. Kitaip sakant, katalikiškas darinys negali būti perstruktūruojamas pagal protestantiškas žaidimo taisykles.
Kalbant griežčiau, turėtų būti didelė gėda Kryžių kalną paversti vieta, kurioje reikštųsi konfesiniai konfliktai. Ir reikštųsi tokiomis drastiškomis priemonėmis, maldininkų pamėgtą Marijos skulptūrą ne tik sudaužant, bet ir netiesiogiai išvadinant stabu.
