Naujausios
Gegužės 16 dieną Radviliškio miesto kultūros centre pristatyta žymaus grafiko, karikatūristo, portretų meistro ir mąstytojo Amalijaus Narbuto retrospektyva, skirta autoriaus 90-mečiui. Tai ne tik kūrinių ekspozicija – tai susitikimas su gyvenimu, išreikštu per liniją, formą, ironiją ir tylų, bet galingą žvilgsnį į žmogų ir pasaulį.
Ilgametis Joniškio gyventojas, o dabar ir Radviliškio krašto šviesuolis A. Narbutas – savamokslis kūrėjas, kurio vardas net 38 kartus įrašytas į tarptautinius meno katalogus. Nuo pirmosios publikuotos karikatūros 1952-aisiais iki šių dienų jis išliko ištikimas esmei: tikslumui, minčiai, etikai ir šviesiam humorui.
Parodos vakaro metu Kultūros centro erdvę pripildė ne tik kūriniai, bet ir šiluma – susitikimo, dalijimosi, atpažinimo atmosfera. Vakaro vedėja Svetlana Viluskienė jautriai pristatė ekspoziciją ir autorių, pakviesdama jį į asmenišką, gyvą pokalbį, kuris leido ne tik išgirsti apie kūrybą, bet ir pajusti kūrėjo laikyseną bei santykį su menu.
Pokalbiui įsibėgėjant, žodį tarė menotyrininkė ir artima autoriaus bičiulė Michalina Adomavičienė. Ji išsamiai papasakojo apie sudėtingą, bet prasmingą Amalijaus gyvenimo kelią – glaudžiai susijusį su istorine tikrove, moraliniais išbandymais ir nuoseklia kūrybine saviugda.
Retrospektyvinė paroda Radviliškyje aprėpia visą autoriaus kūrybos amplitudę – nuo linoraižinių, ofortų, satyrinių karikatūrų iki vinječių, leidinių dizaino, portretinių ciklų ir kompiuterinės grafikos. Kiekvienas eksponatas – tai vizualinis pasakojimas apie žmogų ir laiką. Ypatingo dėmesio parodoje sulaukė keli kertiniai autoriaus kūrybos bruožai: subtiliai komiškas ir mąslus satyrinis žmogeliukas – tarsi Amalijaus alter ego.
Renginio metu svečiai turėjo galimybę išgirsti paties kūrėjo mintis – pokalbyje netrūko gilios išminties ir šiltos ironijos. Po jo sveikinimo žodžius tarė Radviliškio rajono savivaldybės vicemeras Alfredas Juozapavičius, pabrėždamas kūrėjo svarbą miesto kultūrai.
Didelį įspūdį paliko ir ypač kruopštus Radviliškio kultūros centro darbuotojų Simonos Meiliūnienės, Kęstučio Kasperavičiaus ir Evaldo Jasiūno darbas rengiant ekspoziciją. Specialiai šiai parodai buvo sukurtos išskirtinės erdvės, kuriose kūriniai įgavo naują kontekstą ir estetinį gyvumą. Pats autorius, su šypsena žvelgdamas į iškabintus darbus, juokaudamas prisipažino kai kurių net neatpažinęs – taip organiškai ir šiuolaikiškai jie buvo įkomponuoti į naująją ekspozicinę aplinką.