Naujausios
Aš tik noriu suprasti
Nijolė SAIMININKIENĖ
Žurnalistė
Jūsų kieme karinės pratybos šiemet vyko? Maniškiame vyko. Du kartus. Pirmą kartą pavasarį, antrą – praėjusį sekmadienį, spalio trečiosios priešpiečiais. Galiu pasakyti, kad baisu buvo tik pirmą kartą.
Pavasarį kažką dariau prie serbentų krūmo, kai atbėgo komufliažu apsirengę paaugliai ir, slėpdamiesi už kaimynų sandėliukų bei tvorų, taikėsi ir šaudė.
Kai kitapus gretimo kiemo vaikinukas šautuvo vamzdį atsuko į mane (gal ne į mane konkrečiai, bet regėjosi būtent taip), aš drebančiom kojom nuėjau namo, nors, tiesą sakant, net ir nežinojau, ar galiu pasitraukti iš savo serbentų, ar galiu eiti per savo kiemą.
Norėjau verkti, nes kažkodėl visai gyvai pajutau karą savo kieme, man pagailo tų jaunų vaikų, lakstančių su šautuvais, mintyse atgailėjau savo sūnaus ir anūkų, kuriems, neduokdie, gali tekti stotis į kareiviškus batus, jeigu iš tiesų kada nors prasidėtų karas. Atsimenu, kaip drebėjo širdis (tiesiogine šio žodžio prasme), kaip linko keliai ir neišmatuojamas graudulys gniaužė gerklę.
Taip, pirmą kartą buvo baisu.
Vieną sekmadienį, pasigirdus šautuvų pokšėjimui ir pasirodžius Lietuvos šauliukams, nebejutau jokios baimės. Nei graudu nebebuvo, nei nuosavų vaikų mintyse į karą neišlydėjau ir neapraudojau.
Pažiūrėjau per stiklines kiemo duris – tiesiai už mano sodo vartelių tupi mergina su šautuvu ir taikosi kažkur skersai mano kiemo. Kaip tik tuo metu ruošiausi į lauką išdulkinti kilimėlio, bet neišdrįsau išeiti. O gal gausiu kulką į kaktą?
Juk nei tada, nei dabar niekas nei vienam iš mūsų kaimynų nepasakė, kad čia vyks pratybos, kad šaudys ir leis dūmus.
Žinau, kad tokios pratybos Lietuvos šauliukams reikalingos ir svarbios, bet aš tik noriu suprasti savo vietą jose. Juk veiksmas, kaip ten bebūtų, vyksta už mano tvoros. Ką aš galiu daryti, ko negaliu? Koks mūsų, vietos gyventojų, vaidmuo šiame kariniame žaidime, jeigu jau sykį jo epicentre atsidūrėm su visais trobesiais, vazonais ir krūmais.
Pastebėjau pastarųjų metų tendenciją viešoje erdvėje: bet koks įvykis ar reiškinys, kuris neišvengiamai vyksta be paprastų gyventojų valios ir pritarimo, viešojoje erdvėje analizuojamas gan keistai: politikos apžvalgininkai ir šiaip rašyti mėgstantys žmonės svarsto, kuria versijas, netgi tyčiojasi ir karikatūrina kartais, mano galva, visai rimtus dalykus, užuot paprastai bei suprantamai paaiškinę, kas iš tiesų vyksta (be sąmokslo teorijų ir interpretacijų) ir kaip tokioje situacijoje derėtų/nederėtų elgtis paprastam piliečiui.
Štai kad ir pabėgėliai iš karo apimtų zonų. Itin opi šiandienos tema.
Lietuva skirstosi į tris grupes: pritariančius/besigailinčius, prieštaraujančius/gąsdinančius ir „vienodistus“, t.y. tuos, kuriems „vienodai“, bus čia tų sirų ir arabų, ar ne. Bet jie bus. Reiškinys neatšaukiamas, norim to ar ne.
Tačiau kodėl šiuo metu, kai procesas jau vyksta, kalbama tik apie srautų reguliavimą ir pabėgėlių teises bei išmokas, bet negirdėjau kalbų apie tai, kaip turime elgtis mes, vietos gyventojai. Niekas nesirūpina tuo, kad daugybė žmonių apie atvykėlius, jų gyvenimo ypatumus nežino beveik nieko (išskyrus lietuvių emigrantų patirtį, gautą gyvenant tuose pačiuose kvartaluose), o bendrauti teks, net ir nežinant.
Mes, čia gyvenantys, pabėgėlius turėsime priimti į savo kiemą ne tik su antklode ir lėkšte maisto. Mes juos turim pasitikti su savo kultūra, kalba ir įsileisti į savo gyvenseną jų gyvenimo būdą, toleruoti perbėgėlių kitoniškumą, nes kito kelio sugyventi ir nekonfliktuoti, gyvenant greta, aš nežinau.
Aš apskritai daug ko nežinau. Pirmiausia, nežinau jų kasdienių papročių. Faktas, kad jie nevalgo kiaulienos, man nekelia jokių emocijų. Mano sūnėnas jos taip pat nevalgo, ir tai nesudaro jokio diskomforto net per giminės susiėjimus.
Kad moterys dengia veidus ir dėvi ilgus tamsius drabužius? Na, trumpi sijonai ant storų šlaunų ir drabužiai, savo sukirpimu bei apdaila nesiskiriantys nuo apatinių, prie kurių mūsų akys jau įpratę, gatvėje ir viešuose renginiuose man pasigėrėjimo taip pat nekelia.
Žinau, kad anų kraštų žmonės pagal savo tikėjimą neturėtų gerti alkoholio. Ir kad vienas mano mėgiamų poetų Omaras Chajamas taip pat iš ten, bet vyną jis mėgo. Viskas.
Ar to pakanka, kad aš sugebėčiau ramiai priimti tuos žmones savo kieme? Juk visi suprantam, kad tai jau neišvengiama, kitaip nebebus. Mums teks gyventi kaimynystėje.
Aš tik noriu suprasti, nors minimaliai, jų kalbą, papročius, judesiais rodomus ženklus. Lygiai to paties tikiuosi ir iš pabėgėlių. Nors truputį, nors minimaliai. Aš noriu, kad religijotyros specialistai dažnai, nenuobodžiai ir prieinama forma pateiktų mums kuo daugiau žinių apie jų ir mūsų tikėjimo skirtumus, panašumus ir galimus susidūrimo taškus.
Ko mes neturime daryti, bendraudami su jais, ir kur turime korektiškai bei argumentuotai sustabdyti juos, idant neardytų mūsų pamatinių vertybių. Kodėl tiek daug vietos skiriama baimių ar, priešingai, perdėto ryžto globoti kurstymui ir tiek mažai pažinimui?
Jūs pasakysit, „pasigoglink“, ir viską žinosi. Taip nebus. Viena, kai pats perskaitai ir interpretuoji pagal savo patirtį ir supratimą, visai kas kita, kai reikalo esmę paaiškina žinovas.
Aš nenoriu uždrausti karinių žaidimų už savo tvoros. Aš negaliu sulaikyti karo pabėgėlių. Aš tik noriu žinoti, kas vyksta, kaip ir kodėl. Be emocijų ir interpretacijų. Susivokti, kur šiame besikeičiančiame pasaulyje yra mano vieta ir ką aš turiu išmokti, patirti ir pažinti, kad neapsunkinčiau gyvenimo nei sau, nei kitiems. Ar daug noriu?
