Naujausios
Ar 2014-ieji taps istoriniais metais – žemės pardavimo metais?
Į redakciją paskambinęs ūkininkas Jonas Gricius iš Žerkščių kaimo (Akmenės rajonas) šiuos metus pavadino istoriniais.
– Kodėl istoriniai?
– Neseniai paminėjome Lietuvos 1000-metį, ir per tiek laiko niekuomet ji nepardavinėjo žemių užsieniečiams. 2014-aisiais tai turėtų prasidėti oficialiai. Gegužę baigiasi pereinamasis laikotarpis, draudžiantis užsieniečiams įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę. O vienintelis tai sukliudyti referendumas gali neįvykti. Artėja bejėgystė.
– Kaip taip – be vilties?
– Aš žinau, kad mano kaime jau dabar penktadalis žemių parduota. Ir net po 300 litų už hektarą. Kaip labdara.
– Sunku patikėti. Kodėl taip pigiai?
– Todėl, kad tie tariami žemdirbiai prieš dvidešimt metų atgavo nuosavybę į pliką žemę. Ką tai reiškia – galiu paaiškinti. Kai Stalinas darė kolektyvizaciją, tai atėmė žemę nuo jos neatskyręs gamybos priemonių, tad atėmė ir arklius, akėčias. Landsbergis pasirašė įsakymą, kad žemę atgaunantis ūkininkas turi teisę į ją pliką, o dirbimui skirtą techniką dalijosi visi kiti po kąsnelį. Užtat su plika žeme ne kiekvienas galėjo greitai sustiprėti, tad plikiui yra turtas lyg iš dangaus nukrintantys pinigai.
Kai aš klausiau Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko Sauliaus Bucevičiaus, kam geriau aš turėčiau parduoti savo žemę – vietiniams žemvaldžiams, kuriuos aš vadinu mūsų žemės okupantais, ar užsieniečiams. Atsakė: koks skirtumas.
Po to manau, ar tie užsieniečiai rinks tokius bucevičius į Seimą? Jei nebus Lietuvos žemės, tai kam ir tas vietos Seimas.
Vis dažniau prisimenu vaikystėje girdėtas tėvuko skaitytas liūdnas pranašystes iš Mikaldos knygos.
Tad ir aš jau tikiu, kad po pusšimčio metų mano kaimą turėtų valdyti kinai. Kai jų dar milijonais daugės, tai kur gali tilpti savo krašte, tuo labiau, kad sušvelnino vieno vaiko šeimoje politiką. Tokiai augančiai tautai ir tiktų mūsų žemė.
Tuo tarpu mes nebepasipriešiname, patys tingime dirbti, nebesilaikom tvarkos, nebesusivokiame, vieni kitiems keršijame.
– Neatrodo, kad tingime. Gal labiau mus vilioja spalvingesni saldainių popieriukai, ir vis lekia lietuviai po pasaulį.
– Nesakau, kad visi tingi, bet matau daugybę tinginių. Man septyniasdešimt metų, ir daktarai uždraudė sunkiai dirbti. Bet tinkamų samdinių nerandu. Net siūlau vienam kitam – gal norit išsinuomoti mano žemę, gyvulius, techniką. Nėra tokių. Nes dabartinis lietuvis, likęs Lietuvoje, geriau stovės Darbo biržos įskaitoje, bet neimsis darbo.
Užrašė Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
