Šiaulių centre galima įprasminti Saulės mūšį

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Kūrėjas Vilius Puronas siūlo keisti paminklo Prisikėlimo aikštėje sukūrimo užduotį ir labiau ją sieti su Šiaulių miesto savitumu.
Neseniai skelbėme, kad fiasko patyrė dar vienas Šiaulių miesto savivaldybės skelbtas konkursas paminklui Laisvės gynėjams Prisikėlimo aikštėje pastatyti. Savivaldybė ketina skelbti naują konkursą. Vieniems šiauliečiams tai kelia džiaugsmą ir viltis, kad paminklas gali būti kitoks nei obeliskas su istorinėmis datomis, kitiems gaila prarasto laiko ir vėl nusikeliančios paminklo pastatymo datos.

Pakalbinome žinomą mieste kūrėją, dizainerį Vilių Puroną. Jo manymu, monumentas centrinėje miesto dalyje pirmiausia turėtų pabrėžti Šiaulių savitumą.

– Kaip vertinate situaciją, kad žlugo paminklo Prisikėlimo aikštėje konkursas?

– Man malonu, kad gyvenimas dar sykį pirštu parodė, kad tas pasiūlymas neatitinka mūsų Šiaulių garbingos istorijos. Dabartinis neaiškumas dar sykį parodė, kad čia yra ir mistinė prasmė, nes numatytas statyti stulpas nėra esminis dalykas, o svarbūs tie klaustukai, kuriuos iškelia dabartinė aplinka, kurioje mes gyvename, mūsų dabartinė santvarka, mus visus tarpusavyje sukiršinusi. Labai džiaugiuosi, kad dar kartą iškeltas šio klausimo sprendimas.

Vėl akcentuoju, kad Šiauliai garsūs pasaulyje tuo, kad mes esame šioje planetoje atsiradę kartu su Saulės mūšiu. Matome, kad pastatyti Saulės mūšio monumentą Joniškio rajono laukuose yra nerealus dalykas. Todėl, kodėl nepasinaudojus šita situacija ir Šiauliuose pastatyti paminklą Saulės mūšiui, kur būtų sudėliota ir mūsų miesto įkūrimo data, ir kita istorinė prasmė. Šitą idėją pamėtėjo Prezidentas Smetona dar 1936 metais, kai minėjo Saulės mūšio sukaktį. Miesto centre reikia pastatyti paminklą ne tai ar kitai epochai, ir sudėti ženkliukus, kurie nieko nesako.

– Oponentai sakytų, kad Saulės mūšis vyko ne Šiauliuose, o Joniškio rajone, todėl mieste jam statyti paminklą būtų istoriškai netikslu. Ką atsakytumėte?

– Su tokia situacija Telšiai susidūrė. Jie pastatė paminklą Durbės mūšiui, nors jis vyko už 100 kilometrų nuo šio miesto. Bet tai visai nepamaišė. Panašiai ir su Šiauliais. Nereikia painioti mūšio vietos užfiksavimo ir mūsų miesto įkūrimo datos bei pavadinimo. Mes gyvename Saulės mūšio mieste, kuris dar 1236 metais paminėtas. O Joniškio rajone belieka pažymėti tą vietą, kurioje vyko tas mūšis.

– Kaip vertinate konkurso užduotyje prisirišimą prie vertikalaus obelisko idėjos? Galbūt didesnė laisvė konkurso dalyviams leistų pasiūlyti įdomesnių idėjų?

– Žodis „laisvė“ man tinka. Kas ten projekte buvo pavaizduota, negražiai susišaukė su Katedros smaile. Tada atsiranda savotiška sąšauka su Savivaldybės bokšteliu, kitais kampais, kurie spaudžia aikštės šonus. Jis nesukelia patriotizmo jausmų, ar tokių, kokius turėtų sukelti monumentalaus pobūdžio kūrinys, šnekantis apie Šiaulius, apie Lietuvą, apie mūsų protėvius.

Nebūtinai turi būti smailė ar kalavijas ašmenimis į viršų. Neprieštarauju baisiam norui padaryti jį vertikalų, tačiau – tai būtų tolesnis sprendinys, prie kurio reikėtų padirbėti.

Yra tam tikros taisyklės, kurias mes naudojame, kai norime pastatyti stulpą aikštėje. Daug lemia šoniniai pastatai. Vizualinių linijų sankryža pasufleruoja aukštį tokio ar kitokio monumento, kuris tinka aplinkai. Jei jau darai išimtis, turi aiškiai žinoti to prasmę.

– Jau žlugusį konkursą laimėjęs projektas – 25 metrų aukščio keturkampis betoninis obeliskas – jums nepatiko?

– Visai nepatiko. Yra komisijos, pinigų mokėjimo procesai, kiti dalykai. Labai geras pavyzdys yra ta epocha, kuri kalba už mane. Pasakysiu teisingai: menas yra melas, teisesnis už tiesą. Būtent šis kūrinys, kuris nuėjo į nebūtį, ir rodė dabartinę epochą, jos moralę.

– Sakote tai, kad paminklo idėjos konkursai vis žlunga, yra kažkokia mistika?

– Mistika prasidėjo dar 1993 ar 1994 metais, kai buvo sugalvota pastatyti aikštėje paminklą. Ir tai, kad Šiauliai ne kartą buvo sugriauti ir vėl pakilo kaip paukštis Feniksas. 1634 metais Šiauliuose bažnyčią pastatęs klebonas Pertas Tarvainis lietuvių kalba parašė pirmą lietuvišką ne religine tematika eilėraštį, ir tai jau yra susiję su mūsų miesto savitumu. Prie šios idėjos reikėtų padirbėti.

– Ar dalyvausite naujame paminklo konkurse?

– Nedalyvausiu. Kadangi buvo paprašyta, kad aš kūryba neužsiimčiau, sąžiningai jau aštuntus metus jokio kūrinėlio miestui nesu padaręs.

– Kas jūsų paprašė neužsiimti kūryba?

– Kūrybą man davė Dievas. Mes kūrėjai esame Dievo tarnai. Kai ateina žmogus, būdamas vidutinybe, bet tiksliai žino, kuo aš turiu būti, tad tenka man jo klausyti, nes taip įpratęs nuo mažens. Valdžia yra nuo Dievo. Bet padėti paruošti užduotį, pasufleruoti kryptį – galėčiau.

– Kokią kryptį siūlytumėte?

– Kadangi dabar pinigai ateina iš Europos Sąjungos, tad jei dabar nepastatysim, tai vėliau bus labai sunku pastatyti tą monumentą. Čia ir statyba, ir meninis kūrinys reikalingi. Reikia keisti užduotį ir viena iš jų – Saulės mūšis, kuris davė miestui pavadinimą. Antras dalykas – paukštis Feniksas. Gali būti dar kelios temos. Prisikėlimo idėja siejasi su aikšte.

– Paskutinį konkursą laimėjo ne skulptoriai, o architektai. Kaip tai pakomentuotumėte?

– Ne architektai, o architektūroje dirbančios vidutinybės, kurios nori save įprasminti. Tas kūrinys, kurio projektą matėme, yra neskanus mums, specialistams. Bet dažnai negalime nieko prieš pasakyti. Šiauliuose stovi paminklas 1863 metų sukilėliams. Šį monumentą pastatė geras ir garsus architektas Karolis Reisonas. Bet tada nebuvo menininkų, kurie tą dalyką būtų galėję padaryti. Dabar turime didžiulę armiją menininkų, kuriuos nepanaudoti būtų nusikaltimas.