Mergina su saksofonu

Ne pro­fe­si­ja, o ho­bis

Į su­si­ti­ki­mą Gre­ta at­ke­lia­vo kar­tu su sa­vo "bi­čiu­liu", ku­ris ją ly­di nuo vai­kys­tės – sak­so­fo­nu. Mer­gi­na pa­sa­ko­ja esan­ti gry­na šiau­lie­tė. Mo­kė­si Didžd­va­rio gim­na­zi­jo­je, bet ga­liau­siai su­pra­to, kad jai rei­kia mu­zi­kos, ir pe­rė­jo į Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ją. Tas pe­rė­ji­mas ne­bu­vo toks pa­pras­tas. Jis su­kė­lė šo­ką vien­tur­tę duk­rą au­gi­nu­siems jos tė­vams – uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jams.

Ma­ma Gre­tai sa­kė: tu ge­rai mo­kai­si ir iš to­kios mo­kyk­los išei­ni į to­kią ne­są­mo­nę. Pres­ti­ži­nė mo­kyk­la, prieš­ba­ka­lau­rea­ti­nė kla­sė, moks­las ang­lų kal­ba. O čia kon­ser­va­to­ri­ja, me­nų mo­kyk­la. "Ko­kia čia pro­fe­si­ja. Čia ho­bis", – ne­no­rė­jo su­tik­ti su duk­ters pa­si­rin­ki­mu ma­ma.

Gre­ta pri­si­me­na, kad ma­ma ap­si­rgo, tad nu­si­ve­dė tė­tį, kad pa­si­ra­šy­tų do­ku­men­tus, jog ji kei­čia mo­kyk­lą.

"Tai bu­vo vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rį pa­da­riau prieš ma­mos va­lią, ir ma­nau, kad tai vie­nas ge­riau­sių spren­di­mų ma­no gy­ve­ni­me. Tai pri­pa­ži­no ir ma­ma, pa­si­džiau­gu­si, kad bu­vau ryž­tin­ga ir ne­nu­si­lei­dau", – sa­ko Gre­ta.

Sak­so­fo­nas į jos die­not­var­kę atė­jo ne iš kar­to. Iš pra­džių mu­zi­kos mo­kyk­lo­je net 6 me­tus mo­kė­si gro­ti for­te­pi­jo­nu.

Kar­tą nuė­jo į tri­mi­ti­nin­kės iš Olan­di­jos kon­cer­tą, ir ją su­ža­vė­jo ta mo­te­ris. Lie­tu­vo­je ne­bu­vo to ma­čiu­si.

Gro­ti tri­mi­tu mo­kė jos dė­dė, ta­čiau jis pa­reiš­kė, kad sa­vo vai­ko neims ir ne­kan­kins. Ta­da Gre­ta nu­spren­dė rink­tis sak­so­fo­ną.

Mer­gi­na pa­sa­ko­ja, kad be­si­mo­kant bu­vo vis­ko, iš pra­džių net alp­da­vo pūs­da­ma, mo­ky­to­jas van­de­nį ne­šda­vo. Fi­ziš­kai ne­bu­vo leng­va. O ir ne­šio­tis dėk­lą su inst­ru­men­tu mer­gai­tei ne­bu­vo leng­va. Čia į pa­gal­bą duk­rai atė­jo tė­ve­liai. Juo­dą "la­ga­mi­ną" ne­šio­jo pa­kai­to­mis ir ma­ma, ir tė­tis.

Kai ne­be­si to­kia vie­nin­te­lė

Bai­gu­si mo­kyk­lą Gre­ta iš­vy­ko stu­di­juo­ti sak­so­fo­no pa­slap­čių į Lie­tu­vos me­no ir mu­zi­kos aka­de­mi­ją Vil­niu­je, bai­gė ba­ka­lau­ro pro­gra­mą. Kur­se bu­vo vie­nin­te­lė mer­gi­na, o vi­so­je aka­de­mi­jo­je stu­di­ja­vo gal 2-3 sak­so­fo­nininkės. Gre­ta mo­kė­si pas žy­mius dės­ty­to­jus Alek­sand­rą Fe­do­to­vą, Pet­rą Vyš­niaus­ką.

Aka­de­mi­jo­je ne­bu­vo leng­va, bent jau iš pra­džių. Gre­ta sa­ko, jei ne tė­vų pa­lai­ky­mas – ir mo­ra­li­nis, ir ma­te­ria­li­nis – grei­čiau­siai bū­tų stu­di­jas me­tu­si.

"Kai čia esi vie­nin­te­lė to­kia ir iš­va­žiuo­ji į Vil­nių, o ten su­va­žiuo­ja ir dau­giau ta­len­tin­gų jau­nų žmo­nių, ne­be­si ge­riau­sia ir iš­skir­ti­nė. Tai yra smū­gis, ku­ris kai ku­riuos su­žlug­do, bu­vo ne­ma­žai at­kri­tu­sių. Grį­žus na­mo no­rė­da­vo­si mes­ti sak­so­fo­ną į ša­lį. Sa­kiai – aš ne­be­no­riu, man bai­su. Pas­kui pra­si­lau­ži ir tie dės­ty­to­jai ne­be to­kie bai­sūs tam­pa ir stu­di­jos ko­ky­biš­kos", – pri­si­me­na mu­zi­kan­tė.

Į re­pe­ti­ci­jas – kaip į šven­tę

Nuo­lat be­si­šyp­san­ti 25 me­tų mer­gi­na sa­ko, kad jau pir­mo­je kla­sė­je ži­no­jo, kad bus mu­zi­kan­tė, tik dar ne­ži­no­jo ko­kia. Sak­so­fo­nas pri­li­po. No­rė­jo dirb­ti or­kest­re, to sie­kė.

"My­liu Šiau­lius, grį­žau, čia ma­no na­mai, vis­kas ar­ti­ma, ir or­kest­ras la­bai pa­tin­ka", – kal­ba Gre­ta.

Ji džiau­gia­si, kad sak­so­fo­nas – inst­ru­men­tas, ku­ris at­ve­ria daug ga­li­my­bių. Ga­li gro­ti ir an­samb­ly­je, ir kvar­te­te, ir due­tuo­se. Vis­kas įdo­mu.

Grį­žu­si į Šiau­lius, mer­gi­na uni­ver­si­te­te pa­bai­gė kar­je­ros edu­ko­lo­gi­jos ma­gist­ran­tū­rą.

Gre­ta pu­čia­mų­jų or­kest­re yra vie­nin­te­lė mer­gi­na ir dėl to jau­čia­si pui­kiai.

"Kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­čiu, nes vi­si ma­ne my­li. Man sa­ko, tau ne­rei­kia net so­lo gro­ti, vis tiek gė­les su­si­ren­ki."

Jai pa­tin­ka gro­ti ren­gi­niuo­se. My­li ne sa­ve sce­no­je, o sce­ną. Jo­je jau­čia pil­nat­vę. Kar­tu ir bai­mę.

"Kai bai­mės ne­be­jau­ti, ne­be­rei­kia lip­ti į sce­ną, ta­da jau esi at­bu­kęs. Sce­na jau­di­na. Bai­su, kad inst­ru­men­tas ga­li pa­ves­ti, kad žmo­nes nu­vil­si. Klau­sy­to­jai, jų akys, ma­ne pa­krau­na, mo­ty­vuo­ja ir pa­de­da ne­sus­to­ti", – en­tu­zias­tin­gai at­vi­rau­ja mer­gi­na, šyp­se­na ne­dings­ta nuo vei­do.

Dar­bas jai tei­kia ma­lo­nu­mą. Kai rei­kia į re­pe­ti­ci­jas, ry­tą ke­lia­si kaip į šven­tę. Va­do­vui yra sa­kiu­si, kad var­gu ar ras­tų žmo­gų, ku­ris taip no­ri ei­ti į dar­bą, išei­gi­nės jai ne­pa­tin­ka.

Siau­čiant smė­lio aud­roms

Gre­ta ne tik gro­ja sa­vo my­li­ma­me or­kest­re. Ji su so­li­niais kon­cer­tais va­ži­nė­ja po vi­są ša­lį, gro­ja mu­zi­kos va­ka­ruo­se. At­lie­ka įvai­rių sti­lių mu­zi­ką, nors pri­pa­žįs­ta, kad klau­sy­to­jai leng­viau­siai prii­ma po­pu­lia­rią­ją mu­zi­ką.

Mer­gi­na ne­nei­gia, kad dėl sa­vo kiek neįp­ras­tos pro­fe­si­jos su­lau­kia ir rep­li­kų. Gre­ta sa­ko, kad kar­tais už­sa­ko­vai net su­glums­ta ją pa­ma­tę – jau­na smul­ki mer­gi­na, ką čia iš­pūs. Ta­čiau po kon­cer­to pa­si­džiau­gia ir pa­dė­ko­ja.

Per­nai sak­so­fo­ninin­kė įgi­jo dar nau­jos pa­tir­ties – dvi sa­vai­tes gro­jo Is­pa­ni­jo­je. Ją pa­kvie­tė ten gy­ve­nan­ti lie­tu­vė ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, ku­ri ren­gia šven­tes, kon­cer­tus, mu­zi­ki­nius va­ka­rus. Gro­ti te­ko kiek­vie­ną die­ną. Ypač įdo­mi pa­tir­tis – gro­ti pa­plū­di­my­je, kur neiš­ven­gė ir smė­lio aud­rų.

"Prie švy­tu­rio vė­jas pu­čia, na­tos skrai­do, su­kne­lė ky­la virš gal­vos. O gro­ti rei­kia, ne­nu­til­si. Nė­ra taip la­bai ro­man­tiš­ka. Pa­dai svy­la sto­vint ant įkai­tu­sio smė­lio. Vė­jo šuo­rai ne­ša smė­lį į sak­so­fo­ną, gal­vo­ju ne apie gro­ji­mą, o kaip tas ma­no inst­ru­men­tas iš­gy­vens. Na­tos tik grei­tė­ja", – juo­kia­si Gre­ta, da­lin­da­ma­si pri­si­mi­ni­mais.

Ža­da ir šį­met vyk­ti į Is­pa­ni­ją. Nors yra kvie­čia­ma il­ges­niam lai­kui, ta­čiau pir­miau­siai – kon­cer­tai su or­kest­ru.

Dar vie­na mer­gi­nos veik­los sri­tis – mu­zi­ka­vi­mas ves­tu­vė­se. Gro­ja ji iš­kart po ce­re­mo­ni­jos to­je da­ly­je, kai dar vi­si gra­žūs, man­da­gūs, ne­drą­sūs. At­li­kė­ja ne­sle­pia, kad to­kia veik­la – pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Po to­kios pa­tir­ties mer­gi­na juo­kia­si, kad pa­ti jo­kios ves­tu­vių puo­tos ne­da­rys. Jai vi­sos ves­tu­vės – la­bai pa­na­šios. At­si­ran­da ru­ti­na, bet kai bai­gia­si ves­tu­vių se­zo­nas, pa­siilgs­ta ir vėl.

Gre­ta ne tik gro­ja pa­ti, bet ir per­duo­da sa­vo ži­nias vai­kams – tei­kia pri­va­čias pa­mo­kas.

Ne tik gro­ja...

Ir tai dar ne vi­sos Gre­tos veik­los. Praė­ju­sią va­sa­rą Kur­tu­vė­nų teat­rų fes­ti­va­ly­je ją bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti sce­no­je ne gro­jan­čią, o vai­di­nan­čią Kur­tu­vė­nų teat­ro tru­pės spek­tak­ly­je "Avi­nė­lis ne­kal­ta­sis". Kaip at­si­dū­rė ten?

Nuo vai­kys­tės leis­da­vo va­sa­ras Kur­tu­vė­nuo­se, kur tė­vai tu­rė­jo so­dy­bą. Šo­ko liau­dies šo­kius, dai­na­vo ten et­nog­ra­fi­nia­me an­samb­ly­je. Kol vie­ną die­ną su­lau­kė vie­ti­nės re­ži­sie­rės Ra­mu­nės Mi­kė­nie­nės kvie­ti­mo vai­din­ti spek­tak­ly­je. Pir­mas Gre­tos pa­si­ro­dy­mas įvy­ko prieš 10 me­tų, jai ta­da bu­vo tik pen­kio­li­ka. Mer­gi­na ti­ki­si, kad ir šį­met vai­dins spek­tak­ly­je "Pa­lan­ga".

"Ma­ne ten trau­kia, kaip ir kny­gų skai­ty­mas. Man tos re­pe­ti­ci­jos yra at­si­pa­lai­da­vi­mas, ga­li­my­bė pa­keis­ti pro­fi­lį, bet sce­nos ne­pa­leis­ti. Tai bend­ra­vi­mo for­ma, ki­tų žmo­nių, ap­lin­kos pa­ži­ni­mas. Ir šie­met lau­kiu, ka­da pra­si­dės re­pe­ti­ci­jos", – ne­kant­rau­ja mer­gi­na.

Po­me­ra­ni­jos špi­cas

Gre­ta svars­to apie ga­li­my­bę tęs­ti stu­di­jas – dar vie­ną ma­gist­rantūrą ar­ba dok­to­ran­tū­rą. Šiau­lių uni­ver­si­te­te kar­je­ros edu­ko­lo­gi­ją stu­di­ja­vu­si mu­zi­kan­tė su­tin­ka, kad kiek nu­kry­po nuo mu­zi­ki­nio ke­lio. No­rė­jo pa­si­tik­rin­ti, gal čia įdo­miau, nei mu­zi­ka. Bu­vo įdo­mu, ta­čiau nu­spren­dė, kad mu­zi­ka ar­čiau šir­dies. To­dėl grei­čiau­siai ir dok­to­ran­tū­ros at­si­sa­kys.

"Gal­vo­ju apie ant­ras ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas. Ir ne­bū­ti­nai Lie­tu­vo­je. Ren­kuo­si pe­da­go­giką. Lie­tu­vo­je pas vi­sus jau pa­si­mo­kiau", – pa­brė­žia, kad stu­di­jos bus nuo­to­li­nės, nes pa­lik­ti or­kest­ro ne­ke­ti­na.

Gre­ta ne­si­gai­li grį­žu­si į Šiau­lius.

"Ga­li jaus­tis ge­rai Šiau­liuo­se, jei tu­ri dar­bą. Šiais lai­kais ne­rei­kia ap­si­ri­bo­ti ta vie­ta, kur gy­ve­ni. Per­nai Vil­niu­je ve­džiau Fe­do­to­vo var­do sak­so­fo­no kon­kur­są. Šiau­liuo­se tik gy­ve­nu, o dir­bu vi­so­je Lie­tu­vo­je. Jei lie­ka lais­va­lai­kio, va­žiuo­ju pas ge­riau­sią drau­gę į Kau­ną. Ar­ba sten­giuo­si į už­sie­nį iš­vyk­ti. Va­sa­ras ir to­liau mėgs­tu leis­ti tė­vų so­dy­bo­je Kur­tu­vė­nuo­se."

Apie šei­mą mer­gi­na dar ne­mąs­to. Jos šir­dį už­val­dė sak­so­fo­nas ir po­me­ra­ni­jos špi­cas Ri­čis: "Pa­ma­tau tas jo akis ir gal­vo­ju, ar dar rei­kia kaž­ko – trys ki­log­ra­mai mei­lės."

Ir mei­lė sak­so­fo­nui: "Tai ro­man­tiš­kas inst­ru­men­tas, jis kal­ba. Ki­ti inst­ru­men­tai tar­si su­ku­ria fo­ną, o jis pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją."