Baltieji rūmai baigiami restauruoti

Su­reng­tų "tar­pi­nį ati­da­ry­mą"

Šiau­lių Vy­tau­to gat­vę puo­šia šis iš­skir­ti­nis mu­zie­jui pri­klau­san­tis tar­pu­ka­rio mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tas. Pir­ma­sis Šiau­lių mies­to bur­mist­ras ad­vo­ka­tas Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis (1880–1940) jį pa­sta­tė sa­vo šei­mai pa­gal Ka­ro­lio Rei­so­no pro­jek­tą 1926 me­tais.

Venc­laus­kiai čia gy­ve­no iki 1944 me­tų. Čia užau­go ne tik dvi jų duk­ros, bet ir S. Venc­laus­kie­nės glo­bo­ja­mi naš­lai­čiai, pa­mes­ti­nu­kai – iš vi­so apie šim­tas glo­bo­ti­nių.

"Pas­ta­to res­tau­ra­vi­mas pra­ktiš­kai yra baig­tas, pa­sku­ti­niai ap­dai­los štri­chai da­ro­mi, – sa­kė "Šiau­lių kraš­tui" Rai­mun­das Bal­za, "Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­rius. – Vi­du­je jau švies­tu­vus ka­bi­na­me, gruo­dį sta­ty­bi­nin­kų vi­si dar­bai tu­ri bū­ti baig­ti."

Ka­da vi­suo­me­nei Venc­laus­kių na­mai bus at­ver­ti? Ka­da bus ga­li­ma pa­si­vakš­čio­ti po jų so­dą, ku­ria­me ir sū­py­nės vai­kams įreng­tos?

"Eks­po­zi­ci­ją dar tu­ri­me įreng­ti, ją ati­da­ry­tu­me ki­tų me­tų pa­va­sa­rį, ta­da įvyks ofi­cia­lus ati­da­ry­mas, – sa­kė R. Bal­za. – Bet, ma­nau, jog ir tuš­čius res­tau­ruo­tus rū­mus rei­kia vi­suo­me­nei pa­ro­dy­ti. To­kį tar­pi­nį ati­da­ry­mą – at­vi­rų du­rų die­ną – su­reng­tu­me tuoj po Nau­jų­jų Me­tų. Po to dar pus­me­čiui už­si­da­ry­tu­me in­ter­je­rui įreng­ti".

Per šei­mos is­to­ri­ją – mies­to is­to­ri­ja

Di­rek­to­riaus žo­džiais, "nors nė­ra nė vie­no daik­to, tik lu­bos, grin­dys ir tuš­čios sie­nos, bet jas la­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti".

Res­tau­ra­to­riai ir išo­rės, ir vi­daus in­ter­je­ro de­ko­rą at­kū­rė to­kį, koks bu­vo gy­ve­nant Ka­zi­mie­ro ir Sta­nis­la­vos Venc­laus­kių šei­mai. At­gi­jo jų pa­si­rink­tos spal­vos, pie­ši­niai su tul­pė­mis, ro­žė­mis, bi­jū­nais, naš­lai­tė­mis.

So­de pa­lik­tos ke­tu­rios se­no­sios obe­lys, so­din­tos Venc­laus­kių. Obuo­lių atei­da­vo čia pa­si­skin­ti ir švie­saus at­mi­ni­mo Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė (1912–2017), ku­ri su se­se­ri­mi Da­nu­te 1991 me­tais do­va­no­jo tė­vų na­mus Šiau­liams su są­ly­ga, kad čia vi­sa­da bus mu­zie­jus.

So­de su­tvar­ky­ti ta­kai, sto­vi mu­zie­jaus sau­go­mos liau­dies skulp­to­riaus An­ta­no Rau­do­nio (1871–1939) dvi ak­mens skulp­tū­ros. Vie­na iš jų – "Per­kū­nas". Įreng­ta ir poil­sio zo­na su šach­ma­tų sta­liu­kais, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė su sū­py­nė­mis.

"Vai­kams duok­lę ati­da­vė­me ta in­ten­ci­ja, kad Venc­laus­kių na­muo­se vi­sa­da bu­vo 10–15 glo­bo­ja­mų vai­kų, o jie mė­go so­de žais­ti. To­dėl ma­nau, kad čia vai­kai ir to­liau tu­rė­tų krykš­tau­ti", – sa­kė mu­zie­jaus va­do­vas.

Sta­nis­la­vos ir Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kių na­mas bu­vo sta­ty­tas kaip gy­ve­na­ma­sis na­mas, bet šei­ma gy­ve­no tik pir­ma­me aukš­te ir co­ko­li­nia­me aukš­te, o ki­ti du aukš­tai – nuo­mo­ti.

Ant­ra­ja­me aukš­te vei­kė Da­ni­jos kon­su­la­tas, bu­vo kon­su­lo gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai, pra­ban­giai įreng­ti, o tre­čia­ja­me aukš­te bu­vo iš­nuo­mo­ja­mi du bu­tai.

Po pa­sta­to res­tau­ra­vi­mo įreng­ta nau­ja eks­po­zi­ci­ja, bus skir­ta Venc­laus­kių šei­mai ir mies­to is­to­ri­jai.

"Per Venc­laus­kių šei­mą pa­sa­ko­si­me Šiau­lių is­to­ri­ją nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 1918 me­tais iki 1944 me­tų, – pa­si­da­li­jo eks­po­zi­ci­jos kon­cep­ci­ja R. Bal­za. – Ta is­to­ri­ja prieš­ta­rin­ga: mies­to kul­tū­ri­nis, eko­no­mi­nis su­kles­tė­ji­mas, po to – pir­ma so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, po to – na­cių oku­pa­ci­ja ir vėl – so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, ho­lo­kaus­tas ir žy­dų gel­bė­ji­mas. Sta­nis­la­va Venc­laus­kie­nė su duk­ro­mis gel­bė­jo ir žy­dus."

Venc­laus­kių na­mų pa­sta­tas yra įtrauk­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

"Auš­ros" mu­zie­jus pa­sta­tui res­tau­ruo­ti ir pri­tai­ky­ti dau­gia­funk­cei mu­zie­ji­nei veik­lai ga­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos ir vals­ty­bės biu­dže­to lė­šas – 2,3 mi­li­jo­no eu­rų.

Per Venc­laus­kių šei­mą pa­sa­ko­si­me Šiau­lių is­to­ri­ją nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 1918 me­tais iki 1944 me­tų.