Baltieji rūmai baigiami restauruoti

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Venc­laus­kių na­mai at­ga­vo pilkš­vai bal­tą spal­vą, o so­de pa­lik­tos se­no­sios obe­lys, pa­sta­ty­ti šach­ma­tų sta­liu­kai.
Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus at­nau­ji­na­mi Venc­laus­kių na­mai jau trau­kia praei­vių žvilgs­nius. Išs­kir­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tas, tar­pu­ka­riu va­din­tas Bal­tai­siais rū­mais, at­ga­vo sa­vo pir­mi­nę iš­vaiz­dą. Vi­suo­me­nei at­vi­rų du­rų die­ną ke­ti­na­ma su­reng­ti po Nau­jų­jų Me­tų.

Su­reng­tų "tar­pi­nį ati­da­ry­mą"

Šiau­lių Vy­tau­to gat­vę puo­šia šis iš­skir­ti­nis mu­zie­jui pri­klau­san­tis tar­pu­ka­rio mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tas. Pir­ma­sis Šiau­lių mies­to bur­mist­ras ad­vo­ka­tas Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis (1880–1940) jį pa­sta­tė sa­vo šei­mai pa­gal Ka­ro­lio Rei­so­no pro­jek­tą 1926 me­tais.

Venc­laus­kiai čia gy­ve­no iki 1944 me­tų. Čia užau­go ne tik dvi jų duk­ros, bet ir S. Venc­laus­kie­nės glo­bo­ja­mi naš­lai­čiai, pa­mes­ti­nu­kai – iš vi­so apie šim­tas glo­bo­ti­nių.

"Pas­ta­to res­tau­ra­vi­mas pra­ktiš­kai yra baig­tas, pa­sku­ti­niai ap­dai­los štri­chai da­ro­mi, – sa­kė "Šiau­lių kraš­tui" Rai­mun­das Bal­za, "Auš­ros" mu­zie­jaus di­rek­to­rius. – Vi­du­je jau švies­tu­vus ka­bi­na­me, gruo­dį sta­ty­bi­nin­kų vi­si dar­bai tu­ri bū­ti baig­ti."

Ka­da vi­suo­me­nei Venc­laus­kių na­mai bus at­ver­ti? Ka­da bus ga­li­ma pa­si­vakš­čio­ti po jų so­dą, ku­ria­me ir sū­py­nės vai­kams įreng­tos?

"Eks­po­zi­ci­ją dar tu­ri­me įreng­ti, ją ati­da­ry­tu­me ki­tų me­tų pa­va­sa­rį, ta­da įvyks ofi­cia­lus ati­da­ry­mas, – sa­kė R. Bal­za. – Bet, ma­nau, jog ir tuš­čius res­tau­ruo­tus rū­mus rei­kia vi­suo­me­nei pa­ro­dy­ti. To­kį tar­pi­nį ati­da­ry­mą – at­vi­rų du­rų die­ną – su­reng­tu­me tuoj po Nau­jų­jų Me­tų. Po to dar pus­me­čiui už­si­da­ry­tu­me in­ter­je­rui įreng­ti".

Per šei­mos is­to­ri­ją – mies­to is­to­ri­ja

Di­rek­to­riaus žo­džiais, "nors nė­ra nė vie­no daik­to, tik lu­bos, grin­dys ir tuš­čios sie­nos, bet jas la­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti".

Res­tau­ra­to­riai ir išo­rės, ir vi­daus in­ter­je­ro de­ko­rą at­kū­rė to­kį, koks bu­vo gy­ve­nant Ka­zi­mie­ro ir Sta­nis­la­vos Venc­laus­kių šei­mai. At­gi­jo jų pa­si­rink­tos spal­vos, pie­ši­niai su tul­pė­mis, ro­žė­mis, bi­jū­nais, naš­lai­tė­mis.

So­de pa­lik­tos ke­tu­rios se­no­sios obe­lys, so­din­tos Venc­laus­kių. Obuo­lių atei­da­vo čia pa­si­skin­ti ir švie­saus at­mi­ni­mo Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė (1912–2017), ku­ri su se­se­ri­mi Da­nu­te 1991 me­tais do­va­no­jo tė­vų na­mus Šiau­liams su są­ly­ga, kad čia vi­sa­da bus mu­zie­jus.

So­de su­tvar­ky­ti ta­kai, sto­vi mu­zie­jaus sau­go­mos liau­dies skulp­to­riaus An­ta­no Rau­do­nio (1871–1939) dvi ak­mens skulp­tū­ros. Vie­na iš jų – "Per­kū­nas". Įreng­ta ir poil­sio zo­na su šach­ma­tų sta­liu­kais, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė su sū­py­nė­mis.

"Vai­kams duok­lę ati­da­vė­me ta in­ten­ci­ja, kad Venc­laus­kių na­muo­se vi­sa­da bu­vo 10–15 glo­bo­ja­mų vai­kų, o jie mė­go so­de žais­ti. To­dėl ma­nau, kad čia vai­kai ir to­liau tu­rė­tų krykš­tau­ti", – sa­kė mu­zie­jaus va­do­vas.

Sta­nis­la­vos ir Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kių na­mas bu­vo sta­ty­tas kaip gy­ve­na­ma­sis na­mas, bet šei­ma gy­ve­no tik pir­ma­me aukš­te ir co­ko­li­nia­me aukš­te, o ki­ti du aukš­tai – nuo­mo­ti.

Ant­ra­ja­me aukš­te vei­kė Da­ni­jos kon­su­la­tas, bu­vo kon­su­lo gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai, pra­ban­giai įreng­ti, o tre­čia­ja­me aukš­te bu­vo iš­nuo­mo­ja­mi du bu­tai.

Po pa­sta­to res­tau­ra­vi­mo įreng­ta nau­ja eks­po­zi­ci­ja, bus skir­ta Venc­laus­kių šei­mai ir mies­to is­to­ri­jai.

"Per Venc­laus­kių šei­mą pa­sa­ko­si­me Šiau­lių is­to­ri­ją nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 1918 me­tais iki 1944 me­tų, – pa­si­da­li­jo eks­po­zi­ci­jos kon­cep­ci­ja R. Bal­za. – Ta is­to­ri­ja prieš­ta­rin­ga: mies­to kul­tū­ri­nis, eko­no­mi­nis su­kles­tė­ji­mas, po to – pir­ma so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, po to – na­cių oku­pa­ci­ja ir vėl – so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, ho­lo­kaus­tas ir žy­dų gel­bė­ji­mas. Sta­nis­la­va Venc­laus­kie­nė su duk­ro­mis gel­bė­jo ir žy­dus."

Venc­laus­kių na­mų pa­sta­tas yra įtrauk­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

"Auš­ros" mu­zie­jus pa­sta­tui res­tau­ruo­ti ir pri­tai­ky­ti dau­gia­funk­cei mu­zie­ji­nei veik­lai ga­vo Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos ir vals­ty­bės biu­dže­to lė­šas – 2,3 mi­li­jo­no eu­rų.

Per Venc­laus­kių šei­mą pa­sa­ko­si­me Šiau­lių is­to­ri­ją nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 1918 me­tais iki 1944 me­tų.

Komentarai

miestietis    Tre, 2019-11-27 / 22:07
Pastatas jau tiek baltas, kad net jau labai ir, žinau iš praktikos, tai labai nepraktiška, nes matysis visi neišvengiami nuvarvėjimai, tačiau, reikia pripažinti, iškili spalva. Linkiu, kad muziejus perimtu ir Zubovų dvarą ir, su valstybės pagalba restauravus, čia atkurtų, pvz.-buvusius kadaise Piliečių namus su muziejinėmis šviečiamosiomis- edukacinėmis ekspozicijomis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.