Akmenukai prie degančios žvakelės

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
At­min­ties aki­mir­ka.
Šiau­liuo­se Tra­kų ir Eže­ro gat­vių san­kir­to­je prie bu­vu­sio ge­to var­tų žy­min­čio ak­mens va­kar sping­sė­jo žva­ku­tės. Pa­mi­nė­tas ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mas.

At­min­ties aki­mir­ka

Pa­mi­nė­da­mi Tarp­tau­ti­nę ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mo die­ną žva­ku­tes įžie­bė žy­dų bend­ruo­me­nės na­riai, Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bių me­rai, ki­ti val­džios at­sto­vai, sve­čiai. Moks­lei­viai ran­ko­se lai­kė bal­tus po­pie­riaus la­pus su už­ra­šais "We re­mem­ber" (mes pri­si­me­na­me-angl.).

Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no me­rai Ar­tū­ras Vi­soc­kas ir An­ta­nas Be­za­ras prie at­mi­ni­mo ak­mens pa­sta­tė de­gan­čias žva­kes.

Žy­dų bend­ruo­me­nės na­riai ša­lia žva­ku­tės pa­dė­da­vo ir po ma­žą ak­me­nu­ką. Šią tra­di­ci­ją paaiš­ki­no Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis: "Tai ženk­las, kad pri­si­me­ni, kad lan­kai šią vie­tą, kad ji nė­ra pa­mirš­ta".

Ty­lo­je pri­si­min­da­mi, ko­kią pra­žū­tį su­ke­lia nea­py­kan­ta, kiek žmo­nių pra­žu­dė ho­lo­kaus­tas. Su­si­rin­ku­sie­ji ne­sa­kė ofi­cia­lių kal­bų, su­sto­jo at­min­ties aki­mir­kai.

Iš­gy­ve­nu­si ho­lo­kaus­tą

Tarp su­si­rin­ku­sių­jų vie­nai mo­te­riai Šiau­lių ge­to var­tai reiš­kė kur kas dau­giau, nei iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mą is­to­ri­nį at­mi­ni­mą. Ida Ro­zin­ger­dai­tė Vi­lei­kie­nė gi­mė šia­me ge­te. Ji bu­vo vos 2 me­tų ir 4 mė­ne­sių, kai tė­vas, pri­gir­dęs mig­do­mų­jų ir įdė­jęs mer­gai­tę į pa­gal­vę iš­ne­šė ją iš ge­to.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad žy­dams iš ge­to bu­vo lei­džia­ma išei­ti į ša­lia sto­vė­ju­sią li­go­ni­nę ir at­si­neš­ti sa­vo pa­gal­vę. Idos tė­vas sa­vo pa­gal­vę su įmi­gu­siu vai­ku per­me­tė per ge­to tvo­rą. Iš anks­to bu­vo su­si­ta­ręs su lie­tu­vių šei­ma, kad šie mer­gai­tę paims ir iš­gel­bės. Pa­si­se­kė, kad tuo me­tu prie ge­to tvo­ros ne­bu­vo sar­gy­bi­nio su šu­ni­mi.

Taip Ida pa­te­ko į Zo­fi­jos ir Adol­fo Staš­ke­vi­čių šei­mą. Jo­je be glo­bo­ti­nės au­go dar pen­ki vai­kai. Šei­ma ver­tė­si sun­kiai. Kaip sa­kė I. Vi­lei­kie­nė, ją priė­mę žmo­nės bu­vo ge­ri, tik daž­nai sti­go net duo­nos. Ta­čiau mo­te­ris taip iš­ven­gė ge­to "vai­kų ak­ci­jos", kai vi­si ten au­gę vai­kai bu­vo iš­vež­ti į Ku­žius ir su­šau­dy­ti.

"Aš pra­ra­dau vi­sus ar­ti­muo­sius. Tė­vas žu­vo Štut­gor­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, ma­mos bro­liai – Auš­vi­ce. Ma­mos li­ki­mas neaiš­kus", – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Šian­dien ji tu­ri sa­vo šei­mą. Užau­gi­no sū­nų, di­džiuo­ja­si anū­ku, stu­di­juo­jan­čiu ve­te­ri­na­ri­jos dok­to­ran­tū­ro­je. Pa­čiai moks­lų ra­gau­ti ne­te­ko, nors mo­kyk­lo­je mo­kė­si ge­rai. Ne­be­bu­vo iš ko stu­di­juo­ti. Ta­po kir­pė­ja.

I. Vi­lei­kie­nė sa­kė pa­da­riu­si vis­ką, kad jos gel­bė­to­jai bū­tų ap­do­va­no­ti Lie­tu­vos Pre­zi­den­tės, Iz­rae­lio vals­ty­bės. Ji no­rė­tų, kad Z. ir A. Staš­ke­vi­čių pa­var­dės bū­tų įam­žin­tos Šiau­liuo­se ku­ria­ma­me Pa­sau­lio tei­suo­lių par­ke.

"No­rė­čiau, kad ne­bū­tų to­kios at­skir­ties. Mes tos pa­čios odos, to pa­ties rau­do­no krau­jo. Kad į vi­sus žiū­rė­tų ly­giai. Kad ne­bū­tų taip, kad ei­ni gat­ve, o tau pa­vy­mui sa­ko: "Va, žy­del­ka praė­jo". Ne­ga­li­ma taip žmo­nių pa­smerk­ti", – su to­kio­mis min­ti­mis ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­si šiau­lie­tė už­de­gė žva­ku­tę.

No­rė­tų dau­giau to­le­ran­ci­jos

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ir Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro pir­mi­nin­kė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė. Pa­kal­bin­ta ji pri­mi­nė, kad ka­ro me­tais ge­no­ci­das bu­vo vyk­do­mas ir ro­mų tau­tai. Jie gy­ve­no ge­tuo­se, bu­vo ve­ža­mi į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las, šau­do­mi miš­kuo­se.

K. Ma­čiu­le­vi­čiū­tė ap­gai­les­ta­vo, kad ro­mai ne­tu­ri Šiau­liuo­se at­mi­ni­mo vie­tos, kur ga­lė­tų su­si­rink­ti liūd­nos is­to­ri­jos pa­mi­nė­ji­mui. Ji džiau­gė­si, kad žy­dų bend­ruo­me­nė pa­kvie­tė į ren­gi­nį, ku­ria­me pri­si­me­na­mos vi­sos ka­ro nu­si­kal­ti­mų au­kos.Mo­te­ris sa­kė, kad sto­vė­da­ma prie at­mi­ni­mo ak­mens, svars­to apie tai, jog no­rė­tų dau­giau to­le­ran­ci­jos ki­tų tau­tų žmo­nėms.

Komentarai

O kada    Ant, 2020-01-28 / 16:21
O kada meras ir meriukai sudalyvaus medžių ho­lo­kaus­to pa­mi­nėjime ?
miestietis    Tre, 2020-01-29 / 10:53

In reply to by Nežudyk ir tiek.

Jeigu medis yra gyvas, tai logiškai gautųsi, kad jūsų virtuvės seną taburetę reikia ne išmesti į konteinerį, o jai surengti laidotuves su dūdų orkestru. Susiimkite save į rankas žmonės.
to - nu jo    Tre, 2020-01-29 / 08:34

In reply to by nu jo

Oho, savo "mąstymą", reikėjo pratęsti ir pasakyti, kad užaugs ir naujų žmonių, žydų tautybės žmonių ir dėl to taip pat reikia "nusiraminti"... ! Na, jūs reto "proto bokštas"!
miestietis    Tre, 2020-01-29 / 11:14
Čigonai turi turėti savo atminimo datą ir prie žydų kompanijos jiems nereikėtu trintis.Toliau gilintis nenorėčiau- patys suprantat, kas su čigonais turėjo kokių nors reikalų.
Kansuela    Ket, 2020-01-30 / 23:18
Miestietis , o kur lenda kur nereikia... jūs nors pasidomėot apie ką straipsnis rašo ? :) Ar šeip neturit ką veikt ir komentuojat nesamones, jeigu nesupratot apie ką staripsnis tai aš priminsiu... visų pirma nesišliejam o palaikom ir liūdim kartu, nes bebūtų liūdna, et nuo tokių menkystų kurie niekina žmones dėl jų rasės ir galvoje bepasiliekančio šūdo apie stereotipus ir atsiranda tokie naciai kaip Hitleris, tegul dega jis pragare... Mes Romai turim minėjime diena Rugpjūčio 2 yra tarptautinė romų genecido aukų minėjimo diena, kuri minima Pneriuose Vilniuje, Šiauliuose tokių vietų kur paminėti neturim. Garbė ir ačiū žydų bendruomenės Pirmininkui P Saniai Kerbeliui kad pasikietė, tikiuos kartu pasitarus ir Šiauliuose rasim būdų paminėti romų holokausto aukas..... O jums patarčiau su savo nesveikais komentarais pasigilnti ką reiškia žodis GENOCIDAS... Gaila... jūsų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.