Naujausios
Šengenas išlaisvino pasienio gyventojus
Šiandien Lietuva tapo visateise Šengeno erdvės nare. Lietuva pakels užkardus prie vidinių ES sausumos ir jūrų sienų. Jau šiandien senelis Juozas legaliai kirs šalia kiemo einančią Lietuvos— Latvijos sieną ir eis pas kunigą į Lietuvą. O septintokė Jolanta po pamokų per pievas galės grįžti namo, nebijodama būti sučiupta pasieniečių.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Interviu abipus sienos
„Ponas Juozai! Ei, ar yra kas namie?“, — šūkaujame ir rodome ženklus rankomis, norėdami išvilioti iš namų Juozą Šutkų. Nelegaliai kirsti sieną ir patekti į pono Juozo kiemą kažkaip nesiryžtame, nors pramintas takelis ir keli per griovį permesti beržo rąstai rodo, kad šiuo keliuku yra vaikščiojama. Šunys draskosi ant grandinių, bet ponas Juozas neišeina. Gal nėra, o gal kas atsitiko žmogui, einančiam aštuntą dešimtį?
Ryžtamės nuo kelio Žagarė— Akmenė puikiai matomam nusikaltimui — peržengiame griovį ir sukame į pono Juozo kiemą. Durys užkabintos iš vidaus, baldomės, bet niekas neatidaro. Pagaliau iš kito kambario pasirodo Juozas su atsuktuvu rankoje — meistravęs siuvimo mašiną. Teiraujasi, ar mes — pasieniečiai? Išgirdęs, kad žurnalistai ir kad norime pasišnekėti apie sieną, atkunta: „Oi, kaip gerai bus, kai atidarys. Mano ir tėveliai, ir žmona Žukančių kapinėse palaidoti, negaliu nueit, baudą kiek kartų mokėjau“.
Juozas Šutkus atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Iki parduotuvės Žagarėje jam — penki kilometrai, o jei legaliai — per postą, dvidešimt penki. Iki artimiausios parduotuvės Latvijoje — laukais 10 kilometrų. Dviračiu numinti — nėra lengva. Bet kirsti sienos negali. „Lietuvai triskart baudą mokėjau, Latvijai — dukart“, — paaiškina. Paskutinė kartą mokėjo prieš metus ar dvejus, tiksliai nepamena.
„Iš Žagarės važiavau, paršiukus vežiausi. Latviai paėmė motociklą ir skyrė 150 latų baudą. Aš sakau, kad negaliu sumokėt, jie sako: pensiją gauni. Parašė į Duobelės skyrių, kur man pensiją moką, per pusantrų metų iš pensijos baudą atskaičiavo“, — pasakoja Juozas. Motociklą po to pardavęs. Dar prieš keletą metų, prisimena, irgi latviams sumokėjęs 100 latų: tada pasakoja važiavęs su “Minskiuku“ iš Žagarės parduotuvės. “Latviai labai dideles baudas deda, geriau jau lietuviai“, — sako Juozas.
O lietuviai vyrą buvo sulaikę triskart. „Nuveža į Joniškį, atima pasą, sako, atnešk iš banko kvitą, kad apsimokėjai 50 litų, tada gausi pasą“.
Išgirdę apie tokias dideles baudas, paprašėme, kad šeimininkas užsimestų striukę ir paėjėtų su mumis iki sienos. Na, kad jau bent interviu būtų legalus: jis kalbėsis vienoje pusėje sienos, o mes klausysimės — kitoje.
Interviu abipus sienos
— Tai ką darysit penktadienį?
— Noriu nueit pas kunigėlį „plotkiukų“ — Dievo pyrago gauti, dar noriu sviesto nusipirkti, cukraus.
— O kaip Kūčias švęsit? Ar vienas?
— Duktė gal atvažiuos iš Šiaulių, galės legaliai ateiti. Ji nebijo jų, su „pasieniais“ kovoja. Vieną kartą buvo sulaikę už stulpo kokius šimtą metrų. Jai sako: vešim jus į Joniškį, o ji liepė vežt į Šiaulius. Pieno butelį nešėsi (senolis laiko karvę — autorės past.), čia jau nusikaltimo įrodymas, bet Šiauliuose jai pasakė, kad nerado nusikaltimo, ir paleido.
— Ar čia daug lietuvių? Jie irgi sieną kertą nelegaliai?
— Čia visi kaimynai — lietuviai. Nu taip, mes pažeidžiame, gyvent, valgyt kiekvienas nori: ir vabalas, ir gyvulys, ir žmogus. Ir reikalų visokių yra. Aną dieną nelegaliai ėjau į laidotuves, o ką daryt?
— Į kapines gal leistų?
— Kur tau. Kartą ėjau per Vėlines, žiūriu, „pasienis“ stovi, ir negalėjau nueit į kapinės. Kur tu paeisi? Viskas, automatus turi, ir šaus.
Užtat penktadienį jau eisiu laisvai.
Siena atskyrė nuo šeimos
Žagarės gimnazijos septintokė Jolanta Jasutytė mus palydi iki keliuko: va ten — už riboženklio, jau Latvijoje, matosi jos tėvų ūkininkų sodyba, laukai. Nuo mokyklos iki namų tiesiai per laukus — trys kilometrai. Vasarą su dviračiu galima numinti per dešimt minučių. O per Žagarės postą — per penkis, toloka, pėsčiomis kas dieną į mokyklą nepavaikščiosi.
Anksčiau, kai pasienis dar nebuvo taip griežtai kontroliuojamas, Jolanta su mama eidavusios tiesiai, pasieniečiai matydavo, bet pažinojo, ir nebausdavo.
Jolanta buvo ketvirtokė, kai pasieniečiai ją su mama sulaikė. „Išvertė visą mano kuprinę, nuvežė į Joniškį, paskui — į Kalvių punktą. Visą dieną išbuvome nevalgiusios. Surašė protokolą, sakė — kitą kartą bus baudžiamoji byla, o trečią — uždarys parų. Nuo to laiko nutarėme, kad gyvensiu pas podę ir poderį“, — pasakoja mergaitė.
Dabar mergaitė visą savaitę gyvena pas krikštatėvius Žagarės pakraštyje, o savaitgaliais grįžta namo.
„Noriu gyveni su savo šeima“, — sako Jolanta.
Mergaitė, kol einame ant kalvelės pažiūrėti jos namų, pasakoja įvairius nutikimus.
„Prieš kokius dvejus metus, pamenu, buvo mano gimtadienis, pabėgo karvė. Kai sutemo, mama nuėjo jos ieškoti, bet nerado. Tada sugrįžo pasiimti prožektoriaus, o kai atsinešė prožektorių, jau buvo pasieniečių mašina atvažiavusi. Mamą sulaikė ir uždarė Joniškyje. Mes iš pradžių nežinojome, kas atsitiko, kol ji pati paskambino iš taksofono ir pranešė, kur yra. Visą parą buvo uždaryta, parsivežėme su tėčiu tik kitą dieną“, — pasakojo mergaitė. Ji sakė, kad pasienyje ir miške yra pristatyta vaizdo kamerų.
Žagariečiai ruošia meškeres ir krepšius
Problema dėl sienos iškyla ne tik Latvijoje gyvenantiems pasienio lietuviams. Pavyzdžiui, Žagarės mokykla draugauja su Aukskalnės gimnazija Latvijoje. Problemų iškyla, kai rengiamos draugiškos sporto varžybos. Nors pasus visi vaikai turi, bet dar reikėdavo ir notaro patvirtinto tėvų sutikimo. Jo anksčiau tekdavo tėvams vykti į Joniškį, tik neseniai leista išduoti tokius sutikimus seniūnijoje. Tačiau ne visi tėvai tuo pasirūpindavo, komanda suirdavo.
Mokytojai laukia: kai atidarys sienas, galės su vaikais važiuoti į vos už kelių kilometrų esantį, pilną atrakcijų, Tervetės mišką Latvijoje, rengti dviračių žygius, maratonus.
Žagariečiai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai eidavo į Latvijos miškus grybauti ir uogauti. Taip jau yra, kad pas kaimynus labai gerai auga grybai ir yra puikūs avietynai.
Gal tik medžiotojai nebus patenkinti. Mat prie Žagarės miškai eina pasieniu, daugiausia — Latvijos pusėje. O mūsų medžiotojų bokšteliai stovi Lietuvoje. Žvėrys išbėga iš miško į laukus, mūsų medžiotojai bokšteliuose tupi ir pyškina, o latviai pyksta.
Užtat žvejai nebesibaimins įplaukti į Latvijos teritorinius vandenis. „Mano vyras žvejoja prie pasienio, karjeruose su valtimi plaukioja, ir jau girdi, kaip pasienietis nuo kalniuko švilpia: “Mano kamera rodo, kad tavo valties galas yra Latvijos teritoriniuose vandenyse, kokį metrą paplauk į šoną“, — juokdamasi pasakoja mokytoja Roma.
SIENA: Kad interviu būtų legalus, su Juozu Šutkumi kalbėjomės abipus sienos.
LIETUVIS: „Aš esu lietuvis, tik gimiau Latvijoje“,–sako devintokas Žagarės gimnazistas Mantas Mažeika. Jis gyvena už sienos, prie Aukskalnės. Mantas pasakoja, kad Aukskalnėje daug lietuvių, tačiau dabar jie savo vaikus vis dažniau leidžia į latvišką mokyklą — taip arčiau ir patogiau.
NEPILIETIS: Tokius nepiliečio pasus nešiojasi Latvijoje gyvenantys Žagarės gimnazistai.
NAMAI: „Noriu aš gyvent su savo šeima, o man reik atskirai gyvent“, — sako septintokė Jolanta Jasutytė, kurios kelias ik namų yra nelegalus.
BAUDA: „Iš Žagarės važiavau, paršiukus vežiausi. Latviai paėmė motociklą ir uždėjo 150 latų baudą“, — pasakojo pasienio gyventojas Juozas Šutkus.
KARVĖ: Karvės sienų nepaiso. Jolantos mama dėl sieną kirtusios karvės parą praleido Joniškyje.
PASIENIS: Juozo Šutkaus sodyba yra vos už keliasdešimties metrų nuo sienos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
citata
Žagariečiai su nostalgija prisimena tuos laikus, kai eidavo į Latvijos miškus grybauti ir uogauti. Taip jau yra, kad pas kaimynus labai gerai auga grybai ir yra puikūs avietynai.
