Iš­sa­ky­tas skaus­mas – leng­ves­nis

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Geš­tal­to te­ra­pi­jos kon­sul­tan­tas ku­ni­gas Arū­nas Jan­kaus­kis sa­ko, kad svar­biau­sia yra su­teik­ti erd­vę žmo­nėms iš­jaus­ti: "Kar­tu džiau­gia­mės, kar­tu ver­kia­me."
"Stip­rus yra tas žmo­gus, ku­ris pra­šo pa­gal­bos", – sa­ko ge­dė­ji­mo sa­vi­pa­gal­bos gru­pei va­do­vau­jan­tis Geš­tal­to te­ra­pi­jos kon­sul­tan­tas ku­ni­gas Arū­nas Jan­kaus­kis. Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re sa­vi­pa­gal­bos gru­pė ren­ka­si kar­tą per sa­vai­tę iš­sa­ky­ti sa­vo jaus­mų ir su­ma­žin­ti skaus­mą.

Iš­gy­ve­na kar­tu

Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re ge­dė­ji­mo sa­vi­pa­gal­bos gru­pė ren­ka­si kar­tą per sa­vai­tę.

"Ge­dė­ji­mas – reak­ci­ja į ne­tek­tį, siel­var­tas ne­te­kus kaž­ko svar­baus, bran­gaus. Siel­var­tas se­ki­na ir yra ne­gai­les­tin­gas, kar­tais sun­kiai val­do­mas. Rei­kia ne­ma­žai lai­ko, kad praei­tų vi­di­nis ne­tek­ties skaus­mas ir su­ma­žė­tų vi­di­nės tuš­tu­mos jaus­mas. Iš­gy­ve­nan­čiam ne­tek­tį žmo­gui la­bai svar­bu kal­bė­ti apie mi­ru­sį ar­ti­mą­jį. Sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė­je su­da­ro­ma erd­vė iš­gy­ven­ti ge­du­lą ne­sku­bant, kiek­vie­nam sa­vo rit­mu", – šiais žo­džiais, rink­da­mas gru­pę, krei­pė­si A. Jan­kaus­kis.

Gru­pė bu­vo bu­ria­ma nuo va­sa­rio mė­ne­sio, da­bar ji yra už­da­ra.

Sa­vi­pa­gal­bos gru­pė ren­ka­ma ne­di­de­lė, iki de­šim­ties žmo­nių, kad vi­si tu­rė­tų ga­li­my­bę pa­si­da­ly­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mais. Su­si­ti­ki­muo­se yra ga­ran­tuo­ja­mas kon­fi­den­cia­lu­mas.

"Ne­si­ruo­šiu gel­bė­to­jo vaid­me­niui, aš tie­siog bū­nu ir su­da­rau erd­vę žmo­nėms atei­ti ir iš­si­pa­sa­ko­ti apie skaus­mą, ku­ris yra ne­pa­ke­lia­mas ir ap­lin­ki­niai jį nu­ver­ti­na ar­ba nei­gia, sa­ko: nie­ko to­kio, pa­verk, vi­siems taip bū­na. Baž­ny­ti­nė­je ap­lin­ko­je dar ga­li­ma sa­ky­ti: tu­rėk ti­kė­ji­mą", – sa­ko A. Jan­kaus­kis.

A. Jan­kaus­kis pa­tei­kia Olan­di­jos pa­vyz­dį, kur li­go­ni­nė­se ka­pe­lio­nai dir­ba kar­tu su psi­cho­lo­gais. Vie­šė­da­mas JAV su­ži­no­jo, kad mi­rus ar­ti­mam žmo­gui į ar­ti­muo­sius iš­kart krei­pia­si ka­pe­lio­nas ir pa­siū­lo pro­gra­mą ar­ba atei­ti pa­si­kal­bė­ti, nu­krei­pia ir pa­pra­šo da­ly­vau­ti sa­vi­pa­gal­bos gru­pė­se.

"Lie­tu­vo­je tai nau­jas da­ly­kas. Žmo­nės so­viet­me­čiu bu­vo iš­gąs­din­ti ar­ba nu­ken­tė­ję nuo psi­chiat­rų, nes psi­chiat­ri­ja bu­vo pa­vers­ta rep­re­si­ne, ga­lė­jo su­si­do­ro­ti su re­ži­mui ne­rei­ka­lin­gais žmo­nė­mis. Yra stig­ma kreip­tis pa­gal­bos į psi­cho­lo­gą ar ei­ti į ge­dė­ji­mo gru­pę. At­ro­do, gė­da, kad ne­ga­li pa­ts su­si­tvar­ky­ti su sa­vo gy­ve­ni­mu."

Šiuo me­tu ku­ni­gas dir­ba su tre­čia ge­dė­ji­mo gru­pe. Iš pa­tir­ties ži­no: vi­sa­da yra apie 10 pro­cen­tų žmo­nių, ku­riuos at­kal­ba ar­ti­mie­ji. Ar­gu­men­tai: da­rai gė­dą šei­mai; ne­gi mes blo­gi vai­kai, kad neišk­lau­sy­si­me ir ne­ga­lė­si mums at­si­ver­ti; kam tau sve­ti­miems žmo­nėms pa­sa­ko­tis.

Pa­sak A. Jan­kaus­kio, vie­šai gru­pei pa­sa­ky­ti, kaip aš jau­čiuo­si, nė­ra leng­va. Jaus­mų mes nei at­pa­žįs­ta­me, nei juos įvar­di­ja­me nei, tuo la­biau, iš­reiš­kia­me.

"Siel­var­tą iš­gy­ve­nan­tie­ji jau­čia gė­dą, kal­tę, kad kal­ba apie ne­tek­tį, o ap­lin­ki­niai, drau­gai, gi­mi­nės, jau bū­na nuo to pa­var­gę. Sa­vi­pa­gal­bos gru­pė­se no­ri­ma, kad ne­veng­tu­mei da­ly­tis", – sa­ko A. Jan­kaus­kis.

Kal­bė­da­mas su psi­cho­lo­gais, ku­ni­gas iš­girs­ta, kad daž­niau­siai žmo­nės į spe­cia­lis­tus krei­pia­si pa­gal­bos už­del­sę – kai pra­si­de­da ne­mi­ga, kan­ki­na ne­ri­mas, dep­re­si­ja, ne­be­lai­ko šir­dis.

"Rei­kia ne­bi­jo­ti reikš­ti emo­ci­jų. Tai kaip ven­ti­lia­ci­ja. Yra me­ta­fo­ra apie ver­dan­tį už­deng­tą puo­dą: nu­ke­lia­me dang­tį ir iš­lei­džia­me ga­rus – emo­ci­jas. Rei­kia lai­ko ir pa­stan­gų su­vok­ti, priim­ti ir iš­reikš­ti pyk­tį, ku­ris yra tei­sė­tas."

Ge­dė­ji­mas ga­li truk­ti ir vi­są gy­ve­ni­mą. Nors žmo­gus ban­do sa­vim pa­si­kliau­ti, bet skau­džios ne­tek­tys, kaip stai­gi min­tis, ne­kal­bant, ne­pra­šant pa­gal­bos sa­vai­me ne­praei­na. Pri­si­mi­ni­mai ypač grįž­ta prieš di­džią­sias šven­tes.

Svar­bu ne­bi­jo­ti ir pa­si­ti­kė­ti

A. Jan­kaus­kis, dar prieš sto­da­mas į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, no­rė­jo nu­va­žiuo­ti į Pran­cū­zi­ją, į "Ti­kė­ji­mo ir švie­sos" bend­ruo­me­nę, kur žmo­nės glo­bo­ja ar­ba pa­tys tu­ri in­te­lek­to ne­ga­lios vai­kų. Pa­sak ku­ni­go, baž­ny­čios, Kris­taus mi­si­ja – ei­ti į pa­ri­bius, ten, kur ne­bė­ra kom­for­to. Į Pran­cū­zi­ją A. Jan­kaus­kis ne­nu­va­žia­vo, bet 2007 me­tais į Lie­tu­vą at­vy­ko bend­ruo­me­nės įkū­rė­jas Jean Va­nier.

"Ma­ne vi­są lai­ką do­mi­no gam­ta, bai­giau fi­zi­ką. Ma­ne do­mi­no Die­vas, stu­di­ja­vau teo­lo­gi­ją. Dirb­da­mas kle­bo­nu, su­si­dur­da­vau su ge­dė­ji­mo at­ve­jais, kai ne­ži­nai, ką da­ry­ti, ne­si ap­mo­ky­tas, ne­si pa­ts to iš­gy­ve­nęs: no­ri guos­ti mo­ti­ną, ku­ri ne­te­ko sū­naus, bet pa­ts ne­si mo­ti­na ir sū­naus ne­tu­rė­jęs. Bu­vo po­ra at­ve­jų, kai no­rė­da­mas su­pras­ti ir pa­gel­bė­ti ne­la­bai su­ge­bė­jau."

Ku­ni­gas su­si­do­mė­jo Geš­tal­to te­ra­pi­ja, mo­kė­si Vil­niaus geš­tal­to ins­ti­tu­te, ta­po kon­sul­tan­tu. Stu­di­jas tę­sia penk­tus me­tus – sie­kia tap­ti te­ra­peu­tu.

Geš­tal­to te­ra­pi­ją rin­ko­si, nes ji pa­rem­ta dia­lo­gu, pa­gar­ba as­me­niui, jo kū­ry­biš­ku­mui, uni­ka­lu­mui, pa­rem­ta fe­no­me­no­lo­gi­ja, yra ar­ti­ma krikš­čio­ny­bės pa­sau­lė­jau­tai, neut­ra­li ti­kė­ji­mui.

Sa­vi­pa­gal­bos ge­dė­ji­mo gru­pę kas pus­me­tį A. Jan­kaus­kis ren­ka ant­rus me­tus. Ieš­kan­čius pa­gal­bos kon­sul­tuo­ja ir as­me­niš­kai.

Pir­mo­ji kon­sul­tan­to, kaip su­si­ti­ki­mų ve­dėjo, už­duo­tis, kad žmo­nės su­si­pa­žin­tų, įgau­tų pa­si­ti­kė­ji­mą vie­nas ki­tu. Svar­bu ne­bi­jo­ti įvar­dy­ti gė­dos, kal­tės, pyk­čio ar leis­ti pa­liū­dė­ti, pa­verk­ti. Daž­niau­sia žmo­nės bė­ga nuo to­kių sun­kių emo­ci­jų.

"Ma­no lū­kes­tis – ne­bi­jo­ti. Stip­rus yra tas žmo­gus, ku­ris pra­šo pa­gal­bos", – sa­ko A. Jan­kaus­kis.

Pa­sak kon­sul­tan­to, Geš­tal­to te­ra­pi­jo­je į žmo­gaus gy­ve­ni­mą žiū­ri­ma kaip į kū­ry­biš­ką pri­si­tai­ky­mą. Te­ra­pi­ja re­mia­si dia­lo­go prin­ci­pu, san­ty­kiu, vyks­tan­čiu čia ir da­bar, da­bar­ties mo­men­tu.

Nors žmo­gus ban­do sa­vim pa­si­kliau­ti, bet skau­džios ne­tek­tys, kaip stai­gi min­tis, ne­kal­bant, ne­pra­šant pa­gal­bos sa­vai­me ne­praei­na. Pri­si­mi­ni­mai ypač grįž­ta prieš di­džią­sias šven­tes.

Su­si­ti­ki­muo­se A. Jan­kaus­kis tai­ko dai­lės te­ra­pi­jos me­to­dus, kai emo­ci­jos iš­pie­šia­mos. Pa­si­tel­kiant psi­chod­ra­mos ele­men­tus, su­da­ro­mos są­ly­gos eks­pe­ri­men­tiš­kai, kū­ry­biš­kai at­si­svei­kin­ti, iš­sa­ky­ti tai, kas li­ko neiš­sa­ky­ta.

Su­si­ti­ki­muo­se rei­kia bū­ti at­vi­ram, pa­si­ti­kė­ti, da­ly­tis ar­ba jaus­ti, ką ki­tas kal­ba, ką da­li­ja­si. Gru­pė pa­de­da, nes su­si­ren­ka la­bai skir­tin­gų cha­rak­te­rių žmo­nės su skir­tin­go­mis pro­ble­mo­mis. Su­si­ti­ki­me ga­li­ma pa­si­ly­gin­ti gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mą su ki­to žmo­gaus, pa­ma­ty­ti, kad jis la­bai ski­ria­si.

Ge­dė­ji­mas yra uni­ka­lus, nors yra prin­ci­pai, eta­pai. Šo­kas, ne­tek­ties įsi­są­mo­ni­ni­mas, nei­gi­mas, priė­mi­mas-su­si­tai­ki­ni­mas, už­si­sklen­di­mas, pa­si­trau­ki­mas, nu­si­vy­li­mas, kad esi vie­nas ir rei­kia iš nau­jo gy­ven­ti, ta­da – svei­ki­mas, žiū­rė­ji­mas, kaip gy­ven­siu vie­nas.

Su­dė­tin­ga stai­ga vie­nam im­tis at­sa­ko­my­bės, pla­nuo­ti po 30–40 kar­tu iš­gy­ven­tų me­tų, kai kiek­vie­nas žings­nis pri­me­na my­li­mą žmo­gų. To­kiais mo­men­tais ypač iš­ky­la pra­smės ir ti­kė­ji­mo klau­si­mai.

"Ar tu­ri kuo pa­si­džiaug­ti? Ele­men­ta­riai ry­te, ar jau­ti mais­to sko­nį? Kiek­vie­na die­na yra kaž­kuo nau­ja, Lie­tu­vo­je iš­gy­ve­na­me ke­tu­ris se­zo­nus, kiek­vie­nas ry­tas ki­toks, sau­lė ki­ta­me taš­ke. At­ro­do, pa­pras­ti da­ly­kai, – sa­ko A. Jan­kaus­kis. – Pras­mę rei­kia at­ras­ti, ji nė­ra duo­da­ma. Pras­mė ten, kur gi­liau­si troš­ki­mai. Gi­liau­sias troš­ki­mas my­lė­ti ir bū­ti my­li­mam. Kai ne­bė­ra, kas ta­ve my­li, ga­li­ma at­ras­ti esa­tį ar­ba gy­ve­ni­mą, ku­ris yra. Atė­jai į šį gy­ve­ni­mą ir išei­si. Klau­si­mas apie Die­vą sa­vai­me tu­rė­tų atei­ti, ne­rei­kė­tų pri­myg­ti­nai siū­ly­ti."

A. Jan­kaus­kis sa­ko, kad įskau­din­ti ge­din­tį­jį ga­li­ma net pa­sa­kant: "Aš ta­ve su­pran­tu". Ge­riau sa­ky­ti: "Aš esu su ta­vi­mi. Ką ga­liu pa­da­ry­ti, kaip ga­lė­čiau tau pa­dė­ti?"

Bu­vi­mas kar­tu, lai­kas kar­tu, net pa­gal­ba bui­ty­je ga­li bū­ti ver­tin­ges­nė nei žo­džiai.

Svar­bu gerb­ti ir fi­zi­nes ri­bas: jei­gu žmo­gus ne­no­ri, kad jį ap­ka­bin­tum, neap­ka­bink, jei ne­no­ri, kad bū­tum su juo, ne­būk.

Per lai­do­tu­ves, sa­ko ku­ni­gas, pa­de­da bend­ru­mas, skaus­mo iš­gy­ve­ni­mas kar­tu. Lie­tu­vo­je žmo­nės sten­gia­si lai­do­tu­vė­se da­ly­vau­ti, baž­ny­čia at­lie­ka bend­ros mal­dos mi­si­ją.

Do­va­no­ti lai­ką

A. Jan­kaus­kis sa­ko, kad kiek­vie­na gru­pė skir­tin­ga, kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gas, tad mo­ko­si ir pa­ts. Vi­sa­da lie­ka ne­ti­kė­tu­mo mo­men­tas.

"Ne­ži­nai, kaip bus, tai rei­ka­lau­ja kū­ry­biš­ku­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir gru­pės na­riais, – sa­ko A. Jan­kaus­kis. – Tikslas yra su­si­tik­ti ir iš­gy­ven­ti. Esu pa­ke­lei­vis, bū­nu kar­tu su žmo­nė­mis. Ne­su ste­buk­la­da­rys, ne­sa­kau, kad po pu­sės me­tų jūs džiaug­si­tės ar ne­rei­kės liū­dė­ti. Tai bū­tų me­las. Da­bar žmo­nės re­zul­ta­to ti­ki­si grei­tai, be pa­stan­gų. Su ge­dė­ji­mu to nė­ra."

Ku­ni­gas at­krei­pia dė­me­sį į vi­suo­me­nės ten­den­ci­ją, kad rei­kia ar­ba džiaug­tis, ar­ba žiū­rė­ti vien po­zi­ty­viai.

"Gy­ve­ni­me vis­ko bū­na: yra džiaugs­mo, yra liū­de­sio, yra aša­rų, yra ma­lo­nių da­ly­kų, svar­bu ne­pri­si­riš­ti, priim­ti rea­ly­bę. Da­bar vy­rau­ja nar­ci­sis­ti­nė kul­tū­ra, pa­sie­ki­mų kul­tū­ra, gra­žių žmo­nių, ly­de­rių. Lyg kaž­ko tau trūk­tų, to­dėl tu­ri siek­ti, įro­dy­ti. Ins­tag­ra­me gra­žios nuo­trau­kos ro­do, kad žmo­nės il­gi­si to­bu­lu­mo, bet kar­tu ir sa­ve pa­tei­kia kaip to­bu­lus. Krikš­čio­nys šio­je vie­to­je sa­ky­tų: vie­nas Die­vas to­bu­las, ne­rei­kia užim­ti jo vie­tos."

Nuo ru­dens A. Jan­kaus­kis pla­nuo­ja rink­ti nau­ją gru­pę, nes yra ir įdir­bis, ir no­ras kal­bė­ti apie ge­dė­ji­mą, edu­kuo­ti. Gal­vo­ja apie sa­va­no­rius, ku­rie ga­lė­tų ves­ti to­kias gru­pes. Baž­ny­ti­nė­je ap­lin­ko­je, bend­ruo­me­nė­je tai bū­tų rea­li pa­gal­ba žmo­gui.

Ku­ni­gas įsi­ti­ki­nęs: ne­rei­kia lauk­ti iš vals­ty­bės, mi­nis­te­ri­jų nuo­ro­dų: daug da­ly­kų ga­li­ma pa­da­ry­ti "iš apa­čios". Ga­li­ma ras­ti ir for­mą, ir lė­šų, ir ge­ra­no­riš­ku­mo. Ma­žo­se bend­ruo­me­nė­se krikš­čio­nys ga­li vie­ni ki­tiems do­va­no­ti lai­ką, iš­klau­sy­ti, priim­ti ir pa­lai­ky­ti.

"Svar­bu no­ras, nes ne­ga­li su­konst­ruo­ti ir iš vir­šaus nu­leis­ti di­rek­ty­vą: my­lėk sa­vo ar­ti­mą", – sa­ko A. Jan­kaus­kis.