Naujausios
Išgyvena kartu
Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre gedėjimo savipagalbos grupė renkasi kartą per savaitę.
"Gedėjimas – reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas. Reikia nemažai laiko, kad praeitų vidinis netekties skausmas ir sumažėtų vidinės tuštumos jausmas. Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie mirusį artimąjį. Savitarpio pagalbos grupėje sudaroma erdvė išgyventi gedulą neskubant, kiekvienam savo ritmu", – šiais žodžiais, rinkdamas grupę, kreipėsi A. Jankauskis.
Grupė buvo buriama nuo vasario mėnesio, dabar ji yra uždara.
Savipagalbos grupė renkama nedidelė, iki dešimties žmonių, kad visi turėtų galimybę pasidalyti savo išgyvenimais. Susitikimuose yra garantuojamas konfidencialumas.
"Nesiruošiu gelbėtojo vaidmeniui, aš tiesiog būnu ir sudarau erdvę žmonėms ateiti ir išsipasakoti apie skausmą, kuris yra nepakeliamas ir aplinkiniai jį nuvertina arba neigia, sako: nieko tokio, paverk, visiems taip būna. Bažnytinėje aplinkoje dar galima sakyti: turėk tikėjimą", – sako A. Jankauskis.
A. Jankauskis pateikia Olandijos pavyzdį, kur ligoninėse kapelionai dirba kartu su psichologais. Viešėdamas JAV sužinojo, kad mirus artimam žmogui į artimuosius iškart kreipiasi kapelionas ir pasiūlo programą arba ateiti pasikalbėti, nukreipia ir paprašo dalyvauti savipagalbos grupėse.
"Lietuvoje tai naujas dalykas. Žmonės sovietmečiu buvo išgąsdinti arba nukentėję nuo psichiatrų, nes psichiatrija buvo paversta represine, galėjo susidoroti su režimui nereikalingais žmonėmis. Yra stigma kreiptis pagalbos į psichologą ar eiti į gedėjimo grupę. Atrodo, gėda, kad negali pats susitvarkyti su savo gyvenimu."
Šiuo metu kunigas dirba su trečia gedėjimo grupe. Iš patirties žino: visada yra apie 10 procentų žmonių, kuriuos atkalba artimieji. Argumentai: darai gėdą šeimai; negi mes blogi vaikai, kad neišklausysime ir negalėsi mums atsiverti; kam tau svetimiems žmonėms pasakotis.
Pasak A. Jankauskio, viešai grupei pasakyti, kaip aš jaučiuosi, nėra lengva. Jausmų mes nei atpažįstame, nei juos įvardijame nei, tuo labiau, išreiškiame.
"Sielvartą išgyvenantieji jaučia gėdą, kaltę, kad kalba apie netektį, o aplinkiniai, draugai, giminės, jau būna nuo to pavargę. Savipagalbos grupėse norima, kad nevengtumei dalytis", – sako A. Jankauskis.
Kalbėdamas su psichologais, kunigas išgirsta, kad dažniausiai žmonės į specialistus kreipiasi pagalbos uždelsę – kai prasideda nemiga, kankina nerimas, depresija, nebelaiko širdis.
"Reikia nebijoti reikšti emocijų. Tai kaip ventiliacija. Yra metafora apie verdantį uždengtą puodą: nukeliame dangtį ir išleidžiame garus – emocijas. Reikia laiko ir pastangų suvokti, priimti ir išreikšti pyktį, kuris yra teisėtas."
Gedėjimas gali trukti ir visą gyvenimą. Nors žmogus bando savim pasikliauti, bet skaudžios netektys, kaip staigi mintis, nekalbant, neprašant pagalbos savaime nepraeina. Prisiminimai ypač grįžta prieš didžiąsias šventes.
Svarbu nebijoti ir pasitikėti
A. Jankauskis, dar prieš stodamas į kunigų seminariją, norėjo nuvažiuoti į Prancūziją, į "Tikėjimo ir šviesos" bendruomenę, kur žmonės globoja arba patys turi intelekto negalios vaikų. Pasak kunigo, bažnyčios, Kristaus misija – eiti į paribius, ten, kur nebėra komforto. Į Prancūziją A. Jankauskis nenuvažiavo, bet 2007 metais į Lietuvą atvyko bendruomenės įkūrėjas Jean Vanier.
"Mane visą laiką domino gamta, baigiau fiziką. Mane domino Dievas, studijavau teologiją. Dirbdamas klebonu, susidurdavau su gedėjimo atvejais, kai nežinai, ką daryti, nesi apmokytas, nesi pats to išgyvenęs: nori guosti motiną, kuri neteko sūnaus, bet pats nesi motina ir sūnaus neturėjęs. Buvo pora atvejų, kai norėdamas suprasti ir pagelbėti nelabai sugebėjau."
Kunigas susidomėjo Geštalto terapija, mokėsi Vilniaus geštalto institute, tapo konsultantu. Studijas tęsia penktus metus – siekia tapti terapeutu.
Geštalto terapiją rinkosi, nes ji paremta dialogu, pagarba asmeniui, jo kūrybiškumui, unikalumui, paremta fenomenologija, yra artima krikščionybės pasaulėjautai, neutrali tikėjimui.
Savipagalbos gedėjimo grupę kas pusmetį A. Jankauskis renka antrus metus. Ieškančius pagalbos konsultuoja ir asmeniškai.
Pirmoji konsultanto, kaip susitikimų vedėjo, užduotis, kad žmonės susipažintų, įgautų pasitikėjimą vienas kitu. Svarbu nebijoti įvardyti gėdos, kaltės, pykčio ar leisti paliūdėti, paverkti. Dažniausia žmonės bėga nuo tokių sunkių emocijų.
"Mano lūkestis – nebijoti. Stiprus yra tas žmogus, kuris prašo pagalbos", – sako A. Jankauskis.
Pasak konsultanto, Geštalto terapijoje į žmogaus gyvenimą žiūrima kaip į kūrybišką prisitaikymą. Terapija remiasi dialogo principu, santykiu, vykstančiu čia ir dabar, dabarties momentu.
Nors žmogus bando savim pasikliauti, bet skaudžios netektys, kaip staigi mintis, nekalbant, neprašant pagalbos savaime nepraeina. Prisiminimai ypač grįžta prieš didžiąsias šventes.
Susitikimuose A. Jankauskis taiko dailės terapijos metodus, kai emocijos išpiešiamos. Pasitelkiant psichodramos elementus, sudaromos sąlygos eksperimentiškai, kūrybiškai atsisveikinti, išsakyti tai, kas liko neišsakyta.
Susitikimuose reikia būti atviram, pasitikėti, dalytis arba jausti, ką kitas kalba, ką dalijasi. Grupė padeda, nes susirenka labai skirtingų charakterių žmonės su skirtingomis problemomis. Susitikime galima pasilyginti gyvenimo patyrimą su kito žmogaus, pamatyti, kad jis labai skiriasi.
Gedėjimas yra unikalus, nors yra principai, etapai. Šokas, netekties įsisąmoninimas, neigimas, priėmimas-susitaikinimas, užsisklendimas, pasitraukimas, nusivylimas, kad esi vienas ir reikia iš naujo gyventi, tada – sveikimas, žiūrėjimas, kaip gyvensiu vienas.
Sudėtinga staiga vienam imtis atsakomybės, planuoti po 30–40 kartu išgyventų metų, kai kiekvienas žingsnis primena mylimą žmogų. Tokiais momentais ypač iškyla prasmės ir tikėjimo klausimai.
"Ar turi kuo pasidžiaugti? Elementariai ryte, ar jauti maisto skonį? Kiekviena diena yra kažkuo nauja, Lietuvoje išgyvename keturis sezonus, kiekvienas rytas kitoks, saulė kitame taške. Atrodo, paprasti dalykai, – sako A. Jankauskis. – Prasmę reikia atrasti, ji nėra duodama. Prasmė ten, kur giliausi troškimai. Giliausias troškimas mylėti ir būti mylimam. Kai nebėra, kas tave myli, galima atrasti esatį arba gyvenimą, kuris yra. Atėjai į šį gyvenimą ir išeisi. Klausimas apie Dievą savaime turėtų ateiti, nereikėtų primygtinai siūlyti."
A. Jankauskis sako, kad įskaudinti gedintįjį galima net pasakant: "Aš tave suprantu". Geriau sakyti: "Aš esu su tavimi. Ką galiu padaryti, kaip galėčiau tau padėti?"
Buvimas kartu, laikas kartu, net pagalba buityje gali būti vertingesnė nei žodžiai.
Svarbu gerbti ir fizines ribas: jeigu žmogus nenori, kad jį apkabintum, neapkabink, jei nenori, kad būtum su juo, nebūk.
Per laidotuves, sako kunigas, padeda bendrumas, skausmo išgyvenimas kartu. Lietuvoje žmonės stengiasi laidotuvėse dalyvauti, bažnyčia atlieka bendros maldos misiją.
Dovanoti laiką
A. Jankauskis sako, kad kiekviena grupė skirtinga, kiekvienas žmogus skirtingas, tad mokosi ir pats. Visada lieka netikėtumo momentas.
"Nežinai, kaip bus, tai reikalauja kūrybiškumo, pasitikėjimo savimi ir grupės nariais, – sako A. Jankauskis. – Tikslas yra susitikti ir išgyventi. Esu pakeleivis, būnu kartu su žmonėmis. Nesu stebukladarys, nesakau, kad po pusės metų jūs džiaugsitės ar nereikės liūdėti. Tai būtų melas. Dabar žmonės rezultato tikisi greitai, be pastangų. Su gedėjimu to nėra."
Kunigas atkreipia dėmesį į visuomenės tendenciją, kad reikia arba džiaugtis, arba žiūrėti vien pozityviai.
"Gyvenime visko būna: yra džiaugsmo, yra liūdesio, yra ašarų, yra malonių dalykų, svarbu neprisirišti, priimti realybę. Dabar vyrauja narcisistinė kultūra, pasiekimų kultūra, gražių žmonių, lyderių. Lyg kažko tau trūktų, todėl turi siekti, įrodyti. Instagrame gražios nuotraukos rodo, kad žmonės ilgisi tobulumo, bet kartu ir save pateikia kaip tobulus. Krikščionys šioje vietoje sakytų: vienas Dievas tobulas, nereikia užimti jo vietos."
Nuo rudens A. Jankauskis planuoja rinkti naują grupę, nes yra ir įdirbis, ir noras kalbėti apie gedėjimą, edukuoti. Galvoja apie savanorius, kurie galėtų vesti tokias grupes. Bažnytinėje aplinkoje, bendruomenėje tai būtų reali pagalba žmogui.
Kunigas įsitikinęs: nereikia laukti iš valstybės, ministerijų nuorodų: daug dalykų galima padaryti "iš apačios". Galima rasti ir formą, ir lėšų, ir geranoriškumo. Mažose bendruomenėse krikščionys gali vieni kitiems dovanoti laiką, išklausyti, priimti ir palaikyti.
"Svarbu noras, nes negali sukonstruoti ir iš viršaus nuleisti direktyvą: mylėk savo artimą", – sako A. Jankauskis.