Naujausios
Kunigas Kazimieras Ambrozaitis ir Šiaulių kraštas
Kunigo kelias nuo Lietuvos iki JAV
Kultūros ir visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas, kunigas Kazimieras Ambrozaitis (1859–1947) gimė gruodžio 25 d. Balandžių kaime, Eržvilko vls., Raseinių apskr. Nuo jaunystės padėjo tėvui ūkyje. Mokėsi Eržvilko pradžios mokykloje, vėliau Šiauliuose.
1882 m. atvyko į Šiaulius ir, nusisamdęs mokytoju Berniukų gimnazijos gimnazistą „švedą“, mokėsi privačiai. Valdžiai „švedus“ ištrėmus iš miesto, išvyko mokytis į Maskvą, kur įgijo keturių klasių išsilavinimą.
Maskvoje išlaikė vaistinės mokinio vardui gauti egzaminus ir jam 1885 m. sausio 24 d. buvo išduotas pažymėjimas Nr. 153 (Ambrazaitis K. Palendriai vakar ir šiandien. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2004, p. 49). 1886 m. grįžęs į Lietuvą, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už lietuvybę ir draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą seminarijos vadovybė klieriką iš jos pašalino. Išvyko į Rusiją, dirbo ir gyveno Saratove, Samaroje, Kijeve.
1895 m. išvyko į JAV. 1896–1898 metais mokėsi Viskonsino valstijoje, Milvokyje veikiančioje Šv. Pranciškaus vokiečių katalikų seminarijoje, kurią 1898 m. baigė ir gavo kunigystės šventimus.
Klebonavo įvairiose JAV vietose, įsteigdamas ten pirmąsias lietuviškas parapijas. 1904 m. persikėlė į Čikagą. JAV K. Ambrozaitis pasižymėjo kaip sumanus organizatorius, religinės minties, tautinės kultūros puoselėtojas. Kūrė lietuviškas parapijas, buvo leidinių „Katalikas“, „Žvaigždė“, „Lietuva“ ir kitų daugiausia katalikiškos krypties JAV lietuvių spaudos bendradarbis.
Nuo 1913 m. rengė naujas kantičkas, kurias nuo 1925 m. skelbė „Giesmių lobyno“ pavadinimu. Išleido knygas „Daina laisvės varpui“, „Apskritų metų įvairenybės“, „Kalbos sanskritas“ ir kt. Taip pat užsiėmė žemės sklypų perpardavinėjimu. 1918–1919 m. finansiškai rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
K. Ambrozaitis po studijų JAV, kunigaudamas įvairiose Amerikos lietuvių parapijose, vienuolika metų praleido užrašinėdamas lietuviškas dainas ir giesmes ir rengdamas naują giesmyną. Kunigas giesmyno rankraštį parengė 1923 m. ir vieną jo nuorašą, pavadinimu „Gismiu skarbininkas“ (Summa Hymnorum Lithuanorum Gysme i – Senovishkuju vyta atstatytas – Naujums papildytas (LNB RS f. 130-2241), kartu su laišku išsiuntė Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui į Kauną. Jo knygos išleistos JAV: „Vaikų ratas“, „Senų senovės mūsų maršai“ ir kt.
K. Ambrozaitis 1924 m. paliko JAV ir grįžo į Lietuvą. 1925–1927 m. kunigavo nedidelėje Juozapavos (Dirvonėnų) parapijoje, Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnytėlėje. K. Ambrozaičio biografijoje teigiama, kad į Juozapavo parapiją buvo paskirtas 1925 metais, bet po dviejų metų išvyko į Šiaulius. Tolimesnis kunigo K. Ambrozaičio gyvenimas ir veikla susijusi su Šiaulių kraštu.
Apie vieną Šiaulių namą ir jo savininkus
K. Ambrozaitis, įsikūręs Šiauliuose, įsigijo du namus – medinį Stoties g. 20 ir mūrinį Bažnyčios g. 40 (nuo 1933 m. S. Dariaus ir S. Girėno g.). Jis pirmiausia 1927 m. rugsėjo 1 d. už 7000 litų nusipirko iš Kužių kunigo Adolfo Kleibos (1881–1948) nedidelį medinį pusantro aukšto gyvenamąjį namą su 2464 kv. m. žemės sklypu Šiauliuose, Stoties g. 20. Šio namo pirmojo aukšto bute ir apsigyveno nuo jo įsigijimo dienos. Atliekamas namo Stoties g. 20 patalpas nuomodavo.
Kunigas K. Ambrozaitis kitą mūrinį dviejų aukštų su įrengta pastoge ir rūsiu naujai pastatytą namą su 1340 kv. m. sklypu Bažnyčios g. 40 (vėliau S. Dariaus ir S. Girėno g., dabar Vasario 16-osios g. 40) nusipirko iš Onos Labanauskienės ir notaro Petro Labanausko.
P. Labanauskas buvo įdomi ir prieštaringa asmenybė. Jis nuo 1919 m. sausio 16 d. iki 1926 m. buvo pirmasis Šiaulių notaras, savaitraščio „Šiaulietis“ redaktorius, Lietuvos gelbėjimo komiteto Šiaulių skyriaus, šv. Juozapo draugijos vadovas, šv. Jurgio ir kitų bažnyčių komitetų narys, buvusios Šiaulių miesto tarybos pirmininkas, Šiaulių miesto tarybos krikdemų frakcijos lyderis, miesto savivaldybės revizijos komisijos pirmininkas, įvairių kitų organizacijų ir draugijų narys.
1926 m. balandžio mėn. P. Labanauskas už valstybinių sumų išeikvojimus buvo areštuotas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn., neteko notaro vietos, todėl jis su žmona ir nusprendė parduoti jiems priklausančius namus Bažnyčios g. 40.
Kunigas K. Ambrazaitis iš Onos Labanauskienės ir Petro Labanausko įsigytą mūrinį namą Šiauliuose Bažnyčios g. 40, išnuomojo Krašto apsaugos ministerijos III pėstininkų divizijos štabui, iš kurio kas mėnesį gaudavo 660 litų nuompinigių (Ambrozaitis K. Palendriai vakar ir šiandien, p. 38; Pasirašo: K. K. Iš Šiaulių padangės. „Lietuvis“, 1926 m. balandžio 30, p. 9).
Kunigas K. Ambrozaitis 1933 m. rugsėjo 18 d. Kauno notarinėje Juozo Jasaičio kontoroje sudarytu aktu dovanojo savo mūrinį dviejų aukštų su įrengta pastoge namą ir prie jo esantį 1340 kv. m. žemės sklypą S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje (nuo 1989 m. – Vasario 16-osios gatvėje) Kauno metropolijos kurijai, kaip amžiną dovaną po savo mirties, kad kunigai saleziečiai ten įkurtų Šiaulių miesto jaunuomenei mokyklą auklėti jaunimą lietuviška katalikiška ir patriotine dvasia. Nustatyta padovanoto šiuo aktu turto vertė buvo 80 000 litų. Saleziečiai šios mokyklos neįsteigė, jie tik administravo namą ir gaudavo iš III pėstininkų štabo 660 litų nuomos kiekvieną mėnesį.
1940 m. pirmosios sovietų okupacijos metais, namas Šiauliuose, S. Dariaus ir S. Girėno g. 40, buvo nacionalizuotas (Ambrozaitis K. Palendriai vakar ir šiandien. Vilniaus universiteto leidykla, 2004, p. 9, 38-40).
K. Ambrozaičio knygos ir lietuvių kalbos tyrinėjimo darbai
1924 m. grįžęs iš Amerikos į Lietuvą kunigas K. Ambrozaitis toliau tęsė knygų rašymą ir jų leidimą savomis lėšomis. Jis parašė ir išleido nedidelę dainų vaikams knygutę „Vaikų ratas“ (1926), „Senų senovės mūsų maršai“ (1926), dainą su gaidomis apie „Pilsudskį ir Želigovskį“, „Dainų skrynelę“ ir kt.
Visos jo knygos parašytos savotiška kalba ir išleistos savo lėšomis. Dar 1927 m. išleido eiliuotą knygą „Apskritų metų įvairenybės mūsų krašte“ Jis siekė išleisti savo 1923 m. parengtą „Giesmių lobyną“, nors ir negavo bažnytinio aprobato, nes giesmės buvo parašytos savotiška kalba ir nepaprasta rašyba.
K. Ambrozaitis po didelių vargų savo lėšomis išleido „Giesmių lobyną“. Šiaip taip, sumokėjus spaustuvei didelius pinigus, giesmynas išleidžiamas jo pavadinimas „Grinaj musishkaj parashytu gismiu lobynas=(Thesaurus Lietuvanorum Hymnorum): gysmes su natums I senovishkuju vyta atstatytas ir naujums papilditas su didelejs prydais gale…” Tai beveik 800 puslapių leidinys, rašytas pietų žemaičių dūnininkų tarme.
Kraštotyrininkas D. Balčiūnas apie kunigo K. Ambrozaičio knygą „Giesmių lobynas“ rašė: „Tas „Giesmių lobynas“ – didokos maldaknygės formato, turi 796 puslapius. Jis užbaigtas rengti 1924 m. gegužės 18 d. Amerikoje. Kaip rašoma tituliniame puslapyje, tai vienuolikos metų darbas, viena iš penkių kunigo K. Ambrozaičio išleistų knygų. Giesmynas išspausdintas K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje Kaune. Įdomi šios knygos rašyba turėtų sudominti lituanistus. Giedotojams prie giesmių žodžių pridėtos natos“ (Balčiūnas D. Kelionėje dovanoto giesmyno istorija“. „Šiaulių naujienos“, 2001 kovo 2 d.).
Kunigo Kazimiero Ambrozaičio knyga „Giesmių lobynas“ buvo išspausdinta K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje Kaune. Toje pačioje spaustuvėje taip pat buvo išspausdinta jo knyga „Apskritų metų įvairenybės mūsų krašte“ (1927 m.). Knyga „Kalbos sanskrita“ išspausdinta 1929 m. „Titnago“ spaustuvėje, Šiauliuose.
Kunigas. K. Ambrozaitis „Kalbos sanskritą“ laikė elementoriaus sinonimu, čia be gramatikos, įdėtas ir trumpas žodynėlis. Veikalas paremtas gimtąja pietų žemaičių tarme. Jis įvedė specifines raides, atsisakė visų vartotų nosinių raidžių, o iš čekų perimtas č ir š keitė į angliškas ch ir sh (Petreikis T. Žemaitijos regioninė knyga ir žemaičių tapatybė XX a. I pusėje. Tautosakos darbai XLIII, 2012, p. 92).
K. Ambrozaitis knygas spausdino žemaičių dūnininkų tarme savita rašyba. Su kunigo K. Ambrozaičio darbais galima susipažinti ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, kur saugomos trys šio autoriaus knygos.
Šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko rinkinyje saugoma kunigo K. Ambrozaičio parašyta ir išleista knyga „Apskritu metu ivairenibes musu krashte“. Ši knygelė autoriaus lėšomis išleista 1927 m. Lietuvoje, K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje Kaune. Autorius, sekdamas K. Donelaičiu, eiliuota forma aprašo metų įvairenybes: Pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą.
Jo rašto kalba savita, su nieko nepalyginama. Pvz.: „Shatj ant kaliedų (Kalėdų – J. N.) / Prisied susiedu / Jaunu ir diedu“ (Kazimieras A. Ambrozaitis. Apskritu metu ivairenibes musu krashte. Spausdinta Lietuva, 1927, p. 91). P. Kaminsko kolekcijoje saugomoje knygoje yra autoriaus dedikacija: „Jo Mal. Kun. / A. Bardauskui – savo tarmies prisilaikes / Kun. K. Ambrazaitis – 1 Saus. 1928“.
Tiek spaudos darbuotojas, kunigas K. Ambrozaitis, tiek rašytojas ir knygnešys J. Miliauskas-Miglovara turėjo ambicijų sukurti rašomąją žemaičių kalbą, bet pietų žemaičių dūnininkų tarme pagrįstos kalbos reformos nesulaukė Lietuvoje didesnio dėmesio ir palaikymo.
Kunigo K. Ambrozaičio sūnėnas, bendrapavardis profesorius Kazys Ambrozaitis (1911-2017) knygoje „Palendriai vakar ir šiandien“ rašo: „Dėdei kun. Ambrozaičiui dar gyvenant Šiauliuose, aš baigiau 1930, Vytauto Didžiojo metais, gimnaziją Raseiniuose ir reikėjo galvoti, ką toliau daryti, kur ir kaip mokytis. Po ilgo svarstymo dėdė sutiko mane leisti savo lėšomis studijuoti mediciną Vytauto Didžiojo universitete Kaune, mokėdamas man kas mėnesį 150 Lt stipendiją. Aš buvau nepaprastai patenkintas šiuo jo sprendimu. Važiuodamas Šv. Kalėdų ar Velykų, atostogų metu užvažiuodavau pakeliui aplankyti dėdę Šiauliuose ir, aišku, atsiimti stipendiją.
Šiauliuose praleisdavau kelias dienas. Pasivaikščioti eidavome po miestą. Su dėde buvome aplankę garsų „Aušros“ muziejų. Vieną kartą jis mane nusivedė susipažinti su žinomu aušrininku, poetu, 1863 m. sukilimo dalyviu Juozu Miliausku-Miglovara (1845–1937), kuris ilgą laiką gyveno Šiauliuose. Platino „Aušrą“ ir joje bendradarbiavo. Reiškė meilę gimtajam kraštui, tautinės vienybės idėjai, apdainavo gamtą, kaimo buitį. Siūlė vidukliškių žemaičių dūnininkų tarmę padaryti Lietuvos literatūrine kalba. Todėl dėdė labai gerai sutarė ir bendravo su Juozu Miliausku-Miglovara“ (Palendriai vakar ir šiandien / Kazys Ambrozaitis. – V.: Vilniaus universiteto leidykla 2004, p. 42-43).
Kunigas K. Ambrozaitis, gyvendamas savo namuose Šiauliuose, Stoties g. 20, užsidaręs vis rašė įvairius veikalus, iš kurių paskutinis buvo gramatika „Kalbos sanskrita, Mokinanti skaityti ir rashyti“. Sūnėnas K. Ambrozaitis atsiminimuose rašė: „Tuo metu Šiauliuose dėdė ilgai sėdėdavo savo darbo kambaryje ir rašydavo knygas, anot šeimininkės, kartais iki vidurnakčio. Parašęs visas užplanuotas knygas ir apskritai baigęs bet kokį spaudos darbą, gerokai nusivylęs ir supratęs, kad veltui daug pastangų įdėjo į šį darbą, nutarė baigti jį ir pradėti naują gyvenimo etapą. Prisiminimuose yra parašęs: „esu iš ūkininkų kilęs ir žadu vėl ūkininku tapti“, – nutarė imtis ūkininkauti ir statyti bažnyčią kaime, kaip paminklą sau už patirtus gyvenime vargus“ (Ambrozaitis K. Palendriai vakar ir šiandien, p. 43-44).
Palendrės bažnyčios mecenatas ir statytojas
Kunigas K. Ambrozaitis, būdamas senyvo amžiaus, 1931 m. iš Šiaulių persikėlė gyventi pas savo seserį Moniką Kleivienę į Palendrius, Kelmės vls. Jis savo iniciatyva ir lėšomis nutarė Palendriuose pastatyti bažnyčią. Iš svainio M. Kleivos perpirko apie 10 ha žemės sklypą, ūkio centre pirmiausia surentė kleboniją, joje įrengė laikiną koplytėlę. Pirmiausia buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė, vėliau tapusia klebonija. 1934 m. gruodžio mėnesį K. Ambrozaitis su Šiauliuose gyvenusiu architektu ir inžinieriumi Vladu Bite sudarė sutartį, pagal kurią architektas įsipareigojo suprojektuoti mūrinę bažnyčią, iki 1935 m. kovo mėn. parengti jos brėžinius, o dar po mėnesio – ir sąmatą.
Kunigas Ambrozaitis 1935 m. pagal V. Bitės projektą savo lėšomis iš cementbetonio pradėjo statyti Palendrės bažnyčią. 1936 m. ši monolitinė bažnyčia, viena iš rečiausių tokio tipo bažnyčių Rytų Europoje buvo pastatyta. 1938 m. Palendrių bažnyčią pašventino Šaukėnų kanauninkas, ji tapo pavaldi Kelmės parapijai. Bažnyčia veikė apie dešimt metų.
1947 m. kovo 16 d. kunigas K. Ambrozaitis mirė, palaidotas prie bažnyčios, greta šoninio įėjimo. Po K. Ambrozaičio mirties bažnyčia liko tuščia. Vėliau buvo paversta kolūkio grūdų sandėliu. Ilgainiui pradėjo irti pastato stogas. Bažnyčios tvarkymo darbus pradėjo čia 1998 m. įsikūrę vienuoliai benediktinai. Buvo pakeista stogo konstrukcija, stogas uždengtas nauja danga, pastatas užkonservuotas, sutvarkyta teritorija. Prie įėjimo į bažnyčią išliko jos fundatoriaus ir statytojo kunigo K. Ambrozaičio kapas. Bažnyčios fasade įmūryta akmeninė lenta su įrašu: „Kun. Kazimieras / AMBROZAITIS / 1858–1947 / Išvyko Amerikon / neturtingas būdamas / ten pradirbęs 30 m / gryžo Lietuvon / ir pasistatė sau / paminklą Bažnyčią“.
Palendrių Aušros Vartų Marijos bažnyčia arba Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos neveikianti katalikų bažnyčia vadinta vieša oratorija, laikoma viena iš įdomiausių ir gražiausių gelžbetoninės prieškario Lietuvos architektūros pavyzdžių. Šalia neveikiančios bažnyčios yra įsikūręs įšventintas Benediktinų vienuolynas.
Senoji Palendrių bažnyčia 2005 m. balandžio 19 įregistruota Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše. Valstybės saugomas regioninis kultūros paminklas. Bažnyčia bazilikinė, stačiakampio plano su pusapskrite apside ir bokštu bažnyčia.
