Naujausios
Janina Tutkuvienė, Vilniaus universiteto docentė mokslų daktarė, gydytoja anatomė ir antropologė sako, kad žmonės maisto produktus renkasi pagal reklamą ir įpakavimą. Išreklamuotame maiste daug glutamato, todėl per dešimtmetį žmogus išsiugdė naują receptorių — „umami“, kuris reiškia — “skanu“.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Įpakavimas — problema ir vilionė
Dabar nieko nenustebinsi braškėmis gruodžio mėnesį, arbūzais — sausį. Pasak J. Tutkuvienės, dar ne daug kas susimąsto, ar tai tikrai yra gerai.
Sovietmečiu ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje prieš šv. Kalėdas į maisto prekių parduotuves patekdavo tik mandarinai. Daugelis, matę gražius įpakavimus ir šviežius vaisius užsienio pardutuvėse tik per televizorių, norėjo, jog toks pasirinkimas būtų ir Lietuvoje.
Dabar prekybos centruose pasirinkimas — didžiulis: nuo kiaulienos iki strutienos, nuo obuolio iki anonos vaisiaus.
Jei prieš dvidešimt metų užsieniečiai, paragavę lietuviško maisto jį girdavo, tai lietuviai galvodavo, kad svečiai meluoja. Užsieniečiai pirko duoną, net cukrų ir sakydavo, kad lietuviškas cukrus — labai saldus.
„Tuomet galvodavome, kad lietuviškas maistas — nusibodęs, kad skanus — tik importinis: kaip gražiai viskas supakuota, kokios blizgančio etiketės“, — sako J. Tutkuvienė.
Antropologė prisimena: pažįstami vokiečiai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atvažiavo aplankyti jos šeimos ir atvežė lauktuvių. Šeimai itin patiko įpakavimas. Tuomet vokiečiai įspėjo, kad įpakavimas — didelė problema, su kuria Lietuva susidurs po kelerių metų.
Vokiečiai tikino, kad trijų asmenų šeima per dieną išmeta daugiau nei kibirą šiukšlių. Tuomet identiška lietuvių šeima šiukšlių kibiro nepripildydavo per kelias dienas.
Prekybcentrio ūkas
„Kaip dabar mes renkamės maistą? Didieji prekybos centrai sukelia hyper įspūdį. Liaudiškai tariant, įspūdis trenkia per emocijas, perki, ko nereikia.
Jei ateini nusiteikęs pirkti vieną ar kitą produktą, tai akys turėtų koncentruotis ties norimu produktu. Bet suveikia įpakavimas, matyta reklama. Bet kuris produktas lieka kažkelintoje vietoje, nes jis — užpakuotas, negali nei pauostyti, nei pamatyti kaip jis atrodo„, — sako mokslininkė.
Tuomet, nebetekę uoslės ir matymo sensorių, žmonės renkasi prekę, apie kurią sužinojo iš reklamos. Nemažai daliai žmonių įtakos turi kaina, ypač akcijos — „du už vieną kainą“. Beveik niekas neskaito, kas ant etiketės parašyta, kokia produkto sudėtis.
„Atrodo, kad tai — niekas. Net įpakavimas veikia per tam tikras smegenų sritis. Skonį ir kvapą suvokiame per pačias seniausias mūsų smegenis. Jos susijusios su emocijomis, elgsena, motyvacija ir net su libido ir yra labai paveikiamos vizualinių, net klausos dirgiklių. Tad galime tik įsivaizduoti, kaip galima manipuliuoti pakuotėmis“, — sako mokslininkė.
Tyrimai nėra viešinami
Pasak J. Tutkuvienės, maisto pramonė itin galinga, todėl užsako tyrimus, pasisamdo mokslininkus. Bet šie tyrimai nepublikuojami moksliniuose žurnaluose.
„Neveltui atsiranda filmai ir romanai apie užsidariusius laboratorijose mokslininkus. Perkeltine prasme “blogiečiai“ mokslininkai nustato tikslias smegenų vietas, kurios atsako už skonio suvokimą, sotumo centrą, kuriame dominuoja glutamato receptoriai“, — sako antropologė.
Mokslininkė teigia: glutamatas — amino rūgštis — „pasako“ žmogui, kad maistas yra skanus. Naujausiais tyrimais nustatyta, jog tam tikri glutamato receptoriai jau atsirado burnos gleivinėje ir liežuvyje. Dešimties metų senumo vadovėliuose apie tokius receptorius dar neužsimenama.
Pasak antropologės, dar prieš kelerius metus buvo išskiriami šios skonio rūšys — saldu, sūru, kartu, rūgštu. Iš šių skonių mišinių atsirasdavo maisto skonio pojūtis. Prieš keletą metų vadovėliuose pasirodė naujas terminas, kuris rašomas kabutėse — „umami“. Terminas kilęs iš japonų kalbos, išvertus reiškia — skanu, gardu.
„Umami“ tampa dominuojančiu skoniu, kurio pagrindas — glutamatas. Anksčiau žmonės reikiamą jo kiekį natūraliai gaudavo su maistu, dabar to paties glutamato didžiulį perteklių gauname valgydami mėsą, dešrą, sūrį, bulvių traškučius.
„Gamintojai pradėjo glutamatą sintezuoti. Amerikoje prieš dvidešimt metų prasidėjo glutamato pikas. Viena iš pasekmių — nutukimas“, — sako J. Tutkuvienė.
Šiurpūs rezultatai
Mokslininkas Herman Ussen tyrinėjo glutamato poveikį su žiurkėmis. Viena grupė žiurkių buvo gausiai maitinama natūraliu maistu, antroji — maitinama tokiu pačiu kiekiu, tik su glutamatais. Trečioji grupė gyveno natūralios gamtos sąlygomis.
Po dviejų mėnesių žiurkės, kurios maitinosi natūraliomis sąlygomis, niekuo nesiskyrė nuo lauke gyvenančių žiurkių. Kurios gavo daug maisto, netuko, bet ateidavo, paėsdavo ir vėl nueidavo.
Žiurkės, kurios gavo maistą su glutamatu, nuolat ėdė. Nejuto sotumo jausmo. Filmuotoje medžiagoje matosi, kad šios grupės žiurkės tiek nutuko, jog joms buvo sunku vaikščioti. Jei ši žiurkė nuvirstų ant nugaros, sunkai beatsiverstų ant šono.
Mokslininkas ištyrė nutukusių žiurkių smegenis. „Smegenų dalyje, kur yra sotumo jausmas, ląstelės buvo tiesiog juodos. Jos buvo apnuodytos“, — sako J. Tutkuvienė.
Pasak mokslininkės, kuo daugiau krauju į žmogaus smegenis ateina glutamato, tuo daugiau jis nori valgyti. To akivaizdus pavyzdys — amerikonai, kurie be perstojo valgo.
Jie bando imituoti sveiko gyvenimo būdą, sportuoti, bet tuo pat metu šlamščia hamburgerį ir užgeria kola. Amerikonai nesupranta daugelio europiečių, kurie nuolat neužkandžiauja.
Mokslininkė J. Tutkuvienė pataria rinktis ne paveiksliuką, o maisto produktą, kurio sudėtyje būtų kuo mažiau glutamatų, pažymėtų „E“ raidele.
Daugiau apie glutamato, maisto papildų poveikį — rytojaus numeryje.
MOKSLININKĖ: Vilniaus universiteto docentė mokslų daktarė Janina Tutkuvienė sako, kad perkant maistą būtina žiūrėti į produkto sudėtį, o ne į pakuotę.
ANTROPOLOGĖ: Mokslininkė Janina Tutkuvinė pataria rinktis maistą, kuriame būtų kuo mažiau „E“ raidelių.
Broniaus TALAIKIO nuotr.
PIRKIMAS: Daugelis žmonių prekes renkasi pagal reklamoje užfiksuotą vaizdą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
IŠNAŠA: „Naujausiais tyrimais nustatyta, jog tam tikri glutamato receptoriai jau atsirado burnos gleivinėje ir liežuvyje.
