Naujausios
Dėkingas visiems
Su Šiaulių vyskupu E. Bartuliu pokalbiui susitikome ketvirtadienį, iškart po pirmosios ponios Dianos Nausėdienės vizito Pastoraciniame centre.
– Prieš mūsų pokalbį išlydėjote Dianą Nausėdienę, kokiu tikslu lankėsi Prezidento žmona, ką aptarėte?
– Buvo labai gera susitikti su pirmąja Lietuvos ponia, ponia Diana. Čia buvo pirmas oficialus jos vizitas pas mus ir, sakyčiau, labai šiltas, labai jautriai ji išklausė visų centrų prisistatymus, labai patiko beatifikacijos bylų nagrinėjimas, labai jautriai reagavo, kai buvo pristatyta Barbora Žagarietė ir kunigas Ignacas Štachas.
Mane labai sujaudino tai, kad atėjusi pirmiausia į mūsų koplyčią, sakė: „Jeigu galima, aš atsiklaupsiu“. Atsiklaupė, pasimeldė ir tada pabendravo su mumis. Labai jaudinančiai. Abu tikintys žmonės ir tai labai svarbu, supranta, kas yra pačios brangiausios vertybės.
Paskui ji papasakojo apie senovinius mokslo baigimo atestatus, kur anksčiau pirmoje eilutėje būdavo užrašyta „dora“ ir įvertinimas, o paskui visos matematikos. O dabar, sako, pas mus viskas atvirkščiai. Dorinį ugdymą vos, vos išsikovojome.
Pabaigoje dar pavaišinome imbierine arbata – jai labai patiko.
– Prezidento žmonos vizitas sutapo su artėjančia gražia jūsų asmenine sukaktimi – kunigystės 45-mečiu. Jei dabar prisimintumėte 1976 metų gegužės 30 dieną – kokia ji buvo?
– Pilna jaudulio ir kartu pilna džiaugsmo. Anksčiau pas mus buvo truputėlį kitaip – iš vakaro gaudavome diakono šventimus, paskui, jau sekmadienį, gaudavome kunigystės šventimus. Dabar, pagal naują liturgiją, diakonu pašventina, juo turi būti pusę metų arba metus, ir tada jau – kunigystė.
O dar anksčiau, prieš mus, buvo subdiakonai, diakonai ir paskui kunigai.
Įšventintas buvau Kauno arkikatedroje bazilikoje, aš – kaunietis, baigiau Kauno kunigų seminariją.
Mūsų buvo vienuolika kunigų, vienas kurso draugas, ukrainietis, bebaigiant pasitraukė ir atėjo į mūsų kursą kitas žmogus iš anksčiau, kuris buvo pasiėmęs akademinių atostogų.
Šventimų diena yra jaudinanti. Giedant Visų Šventųjų litaniją, atsigulame, visa tauta meldžiasi, kad išliktume tvirti ir geri kunigai.
Aš labai dėkingas visiems. Aišku, pirmiausia esu dėkingas Dievui, kad jis mane pakvietė į kunigystę, didžiausia padėka yra tėveliams, kadangi jie leido man užgimti, ateiti į pasaulį. Tėveliai man visą gyvenimą rodė gražų tikėjimo pavyzdį. Kai pasakiau, kad eisiu į kunigų seminariją, jie gal labai ir nenustebo.
– Ar turėjote kunigų autoritetų, į kuriuos norėjote lygiuotis?
– Pas mus seminarijoje buvo kunigas Pranciškus Tamulevičius, dvasios tėvas, kartu ir giedojimą dėstė. Jis buvo unikalus – labai daug dalykų dėstė, ir graikų kalbą, ir kitus dalykus, buvo labai gabus žmogus, ilgai dėstė seminarijoje. Man jis giliausią įspūdį paliko.
Vėliau, jau būnant kunigu, kardinolas Vincentas Sladkevičius man buvo didžiausias autoritetas, aš prie jo kaip tik dirbau kancleriu, mačiau jo nepaprastą nuoširdumą su žmonėmis, jautrumą kiekvienam, atidumą – truputėlį gal iš jo kažką ir perėmiau. Man buvo labai brangus žmogus.
Na, o dabar jau reikia pačiam darbuotis.
Vienuolika paskyrimų
– Pirmasis paskyrimas jums, tuomet vikarui, buvo Kelmė. Kokią parapiją radote?
– Kunigas Vaclovas Ramanauskas tada buvo klebonas, labai paprastas, mielas, šiltas. Sako, labai priklauso kokį pirmą gauni kleboną, prie kurio reikia dirbti. Su juo buvo labai gera, jis dar mamytę turėjo gyvą. Ji ruošdavo mums valgyti, kaip šeimoje gyvenome, sutardavome labai nuoširdžiai, kur reikdavo, aš jį paveždavau, nes bebaigiant seminariją, išsilaikiau teises, jau važinėdavau su mašina, brolio pasiskolindavau. Labai draugiškai gyvenome.
– Ar prisimenate, kaip sutiko parapijiečiai?
– Kelmė yra žemaičiai, o žemaičiai, sako, pusę metų stebi, o paskui jau pamilsta arba ne. Taip turbūt ir buvo. Aš tik septynis mėnesius buvau, nespėjau įsigilinti.
Žinau, kad buvo labai sunki, šalta žiema, dar ir dabar pirštai nuo šalčio išsukioti – toks „draugiškas“ Kelmės palikimas. Kelmės bažnyčia buvo labai šalta – tą labai gerai atsimenu.
– Iš Kelmės buvote iškeltas į Radviliškį, kuo ypatingas šis laikas?
– Radviliškyje – 14 mėnesių. Radviliškyje buvo Lionginas Vaičiulionis, dar yra gyvas, senelių namuose Marijampolėje. Irgi labai tėviškas, nuoširdus, jokių problemų neturėjau, labai rūpestingas.
Tada kaip tik rūpinomės Radviliškio bažnyčios atstatymu, rinkome parašus, važiuodavome į Vilnių pas P. Anulionį, religijų reikalų tarybos įgaliotinį, rūpindavomės bažnyčios atnaujinimu. Viskas pavyko – aš jau išvažiavau iš Radviliškio, bet kunigas klebonas Lionginas atstatė, apmūrijo naujai. Toks buvo laikotarpis, kai reikėjo rūpintis ir dvasiniais dalykais, ir statybiniais.
– Tai vėliau tapo neatsiejama ir tolimesniame jūsų gyvenime?
– Taip. Taip ir juokiamės, kad du dalykai amžini, Dievas ir remontai.
Tas laikotarpis buvo labai mielas, žmonių būdavo labai daug, išpažinčių labai daug, krūvis labai didelis, lyginant su dabartiniu darbu, neįsivaizduojami dalykai.
– Tuomet iš Radviliškio – atgal į Kauną?
– Į Petrašiūnus. Petrašiūnuose irgi tik šešis mėnesius pabuvau. Vėliau juokiausi – vienuolika paskyrimų turėjau, niekur netikau, tad paskui vyskupu paskyrė.
– Kita ganytojiškos kelionės vieta – Kauno arkikatedra bazilika. Šioje vietoje – jau ilgesnis tarpsnis?
– Taip, katedroje septyneri metai. Buvo labai daug darbo, daug Mišių dar pagal seną tradiciją: septintą, pusę aštuonių, aštuntą, pusę devynių, devintą, pusę dešimt, dešimtą – septynerios Mišios iš ryto. Ir taip septynerius metus.
Iš ryto ateini prieš septynias, išpažintis, per Mišias komunija, po Mišių komunija. Išpažintys, Komunija, išpažintys, Komunija... Dar Mišias aukoti turi iš ryto. Juokaudavau, kad jau būdavau „girtas“ prie altoriaus nuo įtampos, nuovargio. Ir taip kasdien. Grįžti iš klausyklos labai vėlai, kartais ir devintą, ir dar vėliau.
Tas sovietmečio laikotarpis buvo įdomus tuo, kad žmonės labai norėdavo bendrauti, pasikalbėti, buvo daug nuoširdumo. Kai žmonės patiria tokius pergyvenimus, nesklandumus, artėja prie Dievo. Kaune tada buvo daug bažnyčių uždaryta, į katedrą daugiausiai ir ateidavo. Ypač vakarais, nenorėdavo, kad pamatytų, tokia prieblanda būdavo, žmonėms patogu ateiti išpažinties. Laikotarpis buvo sunkus, bet ir pats mieliausias prisiminimais, ten buvo daug šilumos, meilės ir tos tikros kunigystės, kur pavargsti nuo tikro darbo.
– Esate minėjęs, jog stojant į seminariją, saugumas ragino pasirašyti, jog bendradarbiausite, atsisakėte. Ar vėliau jautėte KGB buvimą šalia?
– Ne. Dar būdavo keletą kartų, kol mokėmės seminarijoje, pakviesdavo į miliciją pokalbio, kaip praleidai atostogas. Paskui, jau kunigaujant, nieko, visiškai ramu buvo.
Jie žinojo kiekvieną, kuris kitaip nusiteikęs, nenori bendrauti, per daug nelįsdavo. Bet sekimus vykdė, savo tinklą turėjo. Kai katedroje mano darbas nepatiko, sakė, kad Vilnius prašė, jog iškeltų mane.
– Kuo neįtikote?
– Nepatiko uolumas. Žmonės labai kreipėsi, labai daug ateidavo.
– Tuomet jus iškėlė į Deltuvą?
– O taip! Pirma parapija klebonystės. Ten treji metai praėjo labai greit. Įdomiausia buvo, kai įvedėme šildymą per naktį, vamzdžius pratiesėme iš klebonijos, bažnyčios tvora buvo mūrinė, po ja reikėjo pasikasti. Buvo naktinis kolektyvinis darbas. Šildymas buvo sutvarkytas, tada atėjo skundas – kas leido? Atvažiavo iš Ukmergės, klausia, kaip čia buvo, ar leidimą turėjai. Sakau, neturėjau. Pasižiūrėjo, bet viskas buvo sutvarkyta, neardysi. Pabarė, pabarė ir viskas.
– Vartydama senus žurnalus „Tarybinė moteris“, aptikau skundą dėl jūsų – iš Deltuvos laikotarpio. Kokia ten buvo istorija?
– Dėl vargonininko. Gal buvau per griežtas, bet bažnytinėje institucijoje turi dirbti žmonės, kurie gyvena tvarkingose šeimose, o jis buvo be Santuokos sakramento. Sakiau, kad neišeina taip darbuotis bažnyčiai ir rodyti blogą pavyzdį. Atsisveikinome su juo ir parašė skundą – klebonas neleidžia dirbti.
Dar parapijiečiai buvo prašyti atėję. Sakiau, nežinote, ko prašote – jeigu viskas tvarkoje, nė prašyt nereikia, mums džiaugsmas, kad žmogus darbuojasi, bet jeigu neatitinka tvarkingo bažnytinio gyvenimo, tai koks pavyzdys kitiems?
– Daugiau teko su panašiomis situacijomis susidurti?
– Kad ne. Paskui prasidėjo gyvenimas link Kauno – vėl atkėlė mane.
Dievo meilės ir malonės paslaptis
– Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo, 1990 metų kovo 25 dieną, tapote Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu, po pusmečio – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Lietuva atgavo nepriklausomybę ir jums – dar vienas gyvenimo posūkis?
– Dar laukė Prisikėlimo bažnyčios (sovietmečiu veikė Radijo gamykla – red.) atstatymo pirmieji darbai. Buvo labai sudėtinga. Po truputį viską uždarinėjo, stakles išveždavo. Nepaprastai didelis darbas, didžiulis žmonių palaikymas. Atgimimas, nuotaikos žmonių buvo labai pakilios.
Ačiū Dievui, atsiradavo geradariai, žmonės po truputį atnešdavo pinigėlių, po truputį judėjome, ne taip sparčiai, pradžia visada nelengva būna.
– Dabar smagu žiūrėti į baltą Prisikėlimo bažnyčios bokštą?
– Nuostabu. Prisiminimai geri, džiaugsmo pilni. Kiekvienais metais Kalėdų antrą dieną važiuodavau, būdavo įvertinimas įteikti simbolinę Prisikėlimo bažnyčią, išlietą iš žalvario, geradariams, kurie daugiausia prisidėjo. Tradicija tęsdavosi, dabar, kai pandemija, iškilmingumas truputėlį nutrūko. Bet viskas labai gyva.
– Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II įsteigus Šiaulių vyskupiją, 1997 metų gegužės 28 dieną buvote nominuotas Šiaulių vyskupu, o birželio 29 dieną Kauno arkikatedros bazilikoje konsekruotas vyskupu. Ar šis paskyrimas buvo netikėtas?
– Buvo daug kalbų. Kai buvau seminarijoje dvasios tėvu, vieną vakarą atvyko kunigas R. Grigas. Mes valgėme vakarienę, jis atlėkė, sako, sugedo mašina, aš turiu Žiežmariuose būti su jaunimu, gal kas gali pavežti. Sakau, tuoj, gerai! Dar vyskupas V. Michelevičius tada sakė, neskubėkit, atsargiai važiuokite. Išlėkėme abudu ir tada buvo avarija. Tuo momentu buvo sausio 13-oji, o aš išgulėjau tris mėnesius ant nugaros Raudonajame kryžiuje Kaune.
Po to kaip tik šventino mano kurso draugą Aleksandrą Kaškevičių, kuris dabar Gardine vyskupu yra. Šventinimo dieną aš katedroje stovėjau su ramentais. Katedros klebonas, pas kurį buvau ilgus metus, sako: „Na va, kalbėjo apie tave, kad būsi vyskupu, o dabar su lazdom stovi“. Atsimenu ir šiandien tą klebono pasakymą. Paskui viskas praėjo ir tie dalykai kažkaip išsipildė.
– Vyskupo konsekravimo iškilmės jaudino, kaip ir įšventinimas į kunigus?
– Buvo dar didesnis jaudulys. Mus abu – vyskupą R. Norvilą ir mane – kartu konsekravo katedroje, retas dalykas kad du iš karto. Vyskupas R. Norvila pas mane buvo vikaru Prisikėlimo bažnyčioje, išvažiavo į Romą studijuoti, baigiant studijas, jį paskyrė vyskupu – grįžo jau su paskyrimu.
– Peržvelgiant tuos 45 metus, ką išskirtumėte?
– Visas laikotarpis buvo pripildytas darbo, bendravimo su žmonėmis, vykdymas Viešpaties valios. Svarbiausia viską atlikti su meile, atidumu, nuoširdumu, tą ir stengiuosi daryti.
– Jūsų tarnystėje yra ir daug skausmo, netekčių, kaip pavyksta išlaikyti džiaugsmą?
– Kai atsiremi į kryžių, visai kitaip viskas yra. Apaštalo Pauliaus žodžiai yra: jei gyvename, Viešpačiui gyvenime, jei mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.
Mėginu, Dievui padedant, išlaikyti ramybę ir pasitikėjimą Viešpačiu. Kiekvieną kartą, kai kažkas iškeliauja į Amžinybę, visada galvoju, viskas Dievo valioje, jo rankose, nes iškeliavimas, gilaus tikėjimo šviesoje, yra didžiausias džiaugsmas, keliauji ten, kur nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogui į galvą neatėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Jei turime tikėjimą, tai mirti žemėje yra gimimas dangui, pati brangiausia valanda. Dievas duoda gyvenimą ir duoda amžinąjį gyvenimą. Tikėjimo šviesoje turime gyventi, atlikti savo pareigas, sakyti, kaip Viešpats sakė: atlikę visa tai, ką turėjote padaryti, sakykite, esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti.
– Ar ir dabar pagalvojate – kodėl būtent mane pašaukė?
– Čia – Dievo pasirinkimas, pats žmogus nesugalvosi šito kelio į kunigystę. Viešpaties kvietimas yra, sakyčiau, paslaptis – Dievo meilės ir malonės paslaptis.
