Nuo „ačių“ iki „emigrantų iš praeities“

„ŠIAU­LIŲ KRAŠ­TO“ DIS­KU­SI­JA

Nuo „ačių“ iki „emig­ran­tų iš praei­ties“

Vie­nai Šiau­lių ra­jo­no mo­ky­to­jai po in­ci­den­to su mo­ki­niais pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas pa­gal du Bau­džia­mo­jo ko­dek­so straips­nius. Kiek­vie­ną bir­že­lį po bran­dos eg­za­mi­nų skai­čiuo­ja­ma – kiek dar mo­ki­nių ne­be­mo­kės pa­ra­šy­ti žo­džio „ąžuo­las“ ar „ačiū“, ar ne­pa­seks bu­vu­sios mi­nist­rės pa­vyz­džiu ir ne­su­rai­tys „ačių“? Aki­vaiz­du – mo­kyk­la ir jos ver­ty­bės kei­čia­si. Kaip mo­kyk­lo­je at­ras­ti vie­tą mo­ky­to­jui ir mo­ki­niui?

Apie tai – „Šiau­lių kraš­to“ dis­ku­si­ja, ku­rio­je da­ly­vau­ja Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ, Šiau­lių Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rė, Sta­se­lė RIŠ­KIE­NĖ, Šiau­lių ra­jo­no Kur­šė­nų Pa­ven­čių mo­kyk­los ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja eks­per­tė, Vai­das BA­CYS, Šiau­lių ra­jo­no Aukš­tel­kės mo­kyk­los di­rek­to­rius, ir In­ga MAS­LAUS­KIE­NĖ, Šiau­lių pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos psi­cho­lo­gė.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Spren­di­mai dėl il­ges­nių moks­lo me­tų, bū­si­mi pa­si­kei­ti­mai dėl mo­ky­to­jų dar­bo ap­mo­kė­ji­mo, dėl mo­ki­nio krep­še­lio. Kaip api­bū­din­tu­mė­te dar vie­ną nau­ją tarps­nį jau 26-erius me­tus trun­kan­čio­je švie­ti­mo re­for­mo­je?

Vaidas BA­CYS. Kaž­ko la­bai nau­jo neįž­velg­čiau: nuo­lat ir jau se­no­kai kal­ba­ma apie ug­dy­mo pro­gra­mų at­nau­ji­ni­mą, eta­ti­nį mo­ky­to­jų dar­bo ap­mo­kė­ji­mą, švie­ti­mo struk­tū­rą. Tie­siog da­bar tu­ri­me si­tua­ci­ją, kai su­si­kau­pė daug pro­ble­mų vie­nu me­tu, ku­rios rei­ka­lau­ja spren­di­mų ir tai la­bai var­gi­na švie­ti­mo bend­ruo­me­nę.

Blo­giau­sia, kad Lie­tu­vos švie­ti­me vis kaž­kas pra­de­da­ma ir ne­bai­gia­ma ir ta­da puo­la­ma į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą. Švie­ti­mas yra la­bai pla­ti sri­tis, ku­rio­je rei­kia tu­rė­ti daug kant­ry­bės ir iš­min­ties su­vok­ti, kad at­ski­ras at­ve­jis ne­ga­li api­bend­rin­ti vi­sos sis­te­mos. Ant­ra, mo­ky­to­jai iš es­mės yra per­fek­cio­nis­tai – jie vis­ką no­ri to­bu­lai pa­da­ry­ti, bet tai yra neį­ma­no­ma.

Ma­nau, kad nė­ra aiš­kios kryp­ties, ar mes no­ri­me sa­va­ran­kiš­ko, lais­vo mo­ky­to­jo, ge­ban­čio priim­ti spren­di­mus, ar no­ri­me tik­rai sa­va­ran­kiš­kos mo­kyk­los, ku­ri sa­vo bend­ruo­me­nė­je ga­li priim­ti spren­di­mus, ar vis dėl­to no­ri­ma vis­ką reg­la­men­tuo­ti ir kont­ro­liuo­ti. Kai taip blaš­ko­ma­si, ta­da ir at­si­tin­ka įvai­rių keis­tų gin­čų.

Mums rei­kia ne blaš­ky­tis, o ap­si­spręs­ti. Nie­ko blo­go ne­ma­tau, jei­gu tam tik­ri pro­ce­sai mo­kyk­lo­se bū­tų ir griež­tai stan­dar­ti­zuo­ti, bet kar­tais tu­ri tu­rė­ti la­bai kie­tą stu­bu­rą, kad pa­saky­tu­mei ne, nes pa­pras­čiau yra tie­siog bi­jo­ti ir nie­ko ne­da­ry­ti.

– Šių me­tų es­mi­nė švie­ti­mo sis­te­mos per­tvar­ka – moks­lo me­tai pail­gin­ti de­šimt die­nų. Kaip ver­ti­na­te?

Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ. Jo­kių emo­ci­jų. Jei­gu mes jas pa­nau­do­si­me su­lė­tin­da­mi tem­pą „le­kiant“ per pro­gra­mas – la­bai ge­rai.

Vai­das BA­CYS. Kar­tais kai ku­rie da­ly­kai pri­me­na po­žiū­rį į jau­ną žmo­gų – rei­kia jam liep­ti bū­ti­nai vis­ką per­skai­ty­ti mo­kyk­lo­je, nes grei­čiau­siai jis bai­gęs mo­kyk­lą ne­bes­kai­tys! Blo­giau­sa, kad da­lis tie­sos ta­me yra.

– Kaip ver­ti­na­te tai, kad švie­ti­mo sis­te­mą vis tvar­ko po­li­ti­kai?

Loreta TA­MU­LAI­TIE­NĖ. Švie­ti­mo sis­te­mo­je esu jau be­veik tris­de­šimt me­tų ir vi­są tą lai­ką vy­ko re­for­mos. Mei­lės Luk­šie­nės Tau­ti­nės mo­kyk­los kon­cep­ci­ja ne­bu­vo pa­tvir­tin­ta bū­tent dėl po­li­ti­nių am­bi­ci­jų – kaž­kam iš po­li­ti­kų tai pa­si­ro­dė ne­priim­ti­na, pa­kvi­po na­cio­na­liz­mu. O Lie­tu­vos švie­ti­mas per tiek me­tų ne­tu­ri pa­ma­to, ant ku­rio sta­ty­tu­me ug­dy­mo rū­mą.

Kiek­vie­na po­li­ti­kų kar­ta no­ri pa­lik­ti sa­vo in­dė­lį ir pa­ma­ty­ti la­bai grei­tą re­zul­ta­tą: po­li­ti­kai su­gal­vo­ja ir per­me­ta tai vyk­dy­ti mo­kyk­loms. Iš vie­nur at­si­tem­pia­ma vie­na idė­ja, iš ki­tos ša­lies – ki­ta, bet nie­ko ne­pa­da­ro­me iki ga­lo ir nuo­sek­liai – iš ga­ba­liu­kų su­dė­lio­ja­me ir no­ri­me la­bai grei­to re­zul­ta­to. Su­si­dū­rę su pir­ma men­kiau­sia ne­sėk­me mes at­si­sa­ko­me idė­jos, me­ta­me ją į šo­ną ir grie­bia­mės ki­tos.

Lai­kas su­vok­ti, kad švie­ti­mo pro­ce­sas – la­bai lė­tas. Re­zul­ta­tas nie­ka­da nea­tei­na grei­tai. Ar pir­mo­kui pa­lan­ki bu­vo to­kia švie­ti­mo sis­te­ma, įma­no­ma nu­sta­ty­ti tik dar po de­šim­ties me­tų, kai jis jau bai­gė mo­kyk­lą. O mes no­ri­me per me­tus ar dve­jus, per vie­ną ka­den­ci­ją pa­ma­ty­ti, ar tiks­lin­gai bu­vo ku­ria­ma kaž­ku­ri sis­te­ma. Per vie­ną ka­den­ci­ją mes nie­ko ne­pa­ma­ty­si­me.

– Vie­na­me ren­gi­ny­je te­ko ma­ty­ti vie­nos sa­vi­val­dy­bės švie­ti­mo įstai­gų va­do­vus. Re­to jų aky­se – en­tu­ziaz­mas, džiaugs­mas, daž­niau – bai­mė, su­si­kaus­ty­mas, nuo­var­gis, pa­si­me­ti­mas. Kaip šian­die­nos švie­ti­mo si­tua­ci­jo­je jau­čia­si mo­kyk­lų va­do­vai, mo­ky­to­jai?

Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ. Sa­vi­val­dy­bės skel­bia kon­kur­sus į lais­vas mo­kyk­lų va­do­vų vie­tas, ku­rių tik­rai – ne vie­na, bet no­rin­čių vis neat­si­ran­da. Ko­dėl?

Ste­bė­jau si­tua­ci­ją Suo­mi­jo­je: mo­kyk­los va­do­vas at­sa­kin­gas tik už ug­dy­mą, o vi­su ki­tu rū­pi­na­si švie­ti­mo sky­rius. Lie­tu­vo­je mo­kyk­los va­do­vas at­sa­kin­gas už vis­ką – nuo žo­lės pjo­vi­mo iki ug­dy­mo re­zul­ta­tų. Mo­kyk­lų va­do­vams už­krau­na­ma di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, o at­ly­gis nea­dek­va­tus.

Mo­ky­to­jai taip pat ne­si­jau­čia lais­vo­mis as­me­ny­bė­mis. Tik pa­sta­ruo­ju me­tu šiek tiek su­ma­žė­ju­si mo­ky­to­jų emig­ra­ci­ja. Bet juk dar vi­sai ne­se­niai iš­gy­ve­no­me lai­ko­tar­pį, kai mo­ky­to­jai ma­siš­kai emig­ra­vo, ypač už­sie­nio kal­bų. Ga­būs, ta­len­tin­gi, drą­sūs, lais­vi iš­va­žia­vo dėl to, kad la­bai pra­dė­jo ma­žė­ti krū­viai, at­ly­gi­ni­mai, o at­sa­ko­my­bė, įtam­pa tik di­dė­jo.

Sta­se­lė RIŠ­KIE­NĖ. Tik­rai nė­ra taip bai­su ir tik­rai ne vi­si mo­ky­to­jai iš­va­žia­vo. Ir tik­rai ne vi­si mo­ky­to­jai yra bai­liai, nie­ko ne­da­ro. Taip, po­li­ti­niai vė­jai yra, bet mo­ky­to­jas jų ga­li ne­pai­sy­ti ir dirb­ti kaip dir­bo ne­pai­sy­da­mas kaž­ko­kių „nu­leis­tų iš vir­šaus“ nu­ro­dy­mų. Mo­ky­to­jas tu­ri ir ga­li rink­tis.

Ži­no­ma, pri­pa­žįs­tu, kad ne­daug to­kių drą­sių mo­ky­to­jų, bet jų yra, tik jie ne­rė­kia gar­siai, kaip jie dir­ba.

– At­li­kus men­ku­tį eks­pe­ri­men­tą – į „Goog­le“ paieš­ką įve­dus fra­zę „skan­da­las mo­kyk­lo­je“ – su­ran­da­ma apie 115 tūks­tan­čių paieš­kos re­zul­ta­tų. Geog­ra­fi­ja – vi­sa Lie­tu­va, nuo sos­ti­nės iki ma­žų mies­te­lių. By­los teis­muo­se tarp mo­ki­nių ir pe­da­go­gų, abi­pu­sis psi­cho­lo­gi­nis ir net fi­zi­nis smur­tas, ku­ria­me ko­vo­ja mo­ki­niai ir pe­da­go­gai, mo­kyk­lų va­do­vai.

Sta­se­lė RIŠ­KIE­NĖ. Tik ką grį­žau iš tarp­tau­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos Flo­ren­ci­jo­je, kur bu­vo pe­da­go­gai iš 42 ša­lių. Ten­den­ci­jos pa­sau­lio mo­kyk­lo­se yra pa­na­šios: to­kio smur­to, koks bu­vo nu­fil­muo­tas vie­no­je Kur­šė­nų mo­kyk­lo­je, pa­ti­kė­ki­te, Ame­ri­kos mo­kyk­lo­se yra žy­miai daž­niau. Ži­no­ma, tai ab­so­liu­čiai nė­ra nor­ma­lu, tai ro­do mo­kyk­lų kri­zę.

Bet to­kie at­ve­jai ro­do ir tai, kad se­no­ji švie­ti­mo sis­te­ma yra mi­ru­si se­niai – prieš pen­kio­li­ka, dvi­de­šimt me­tų me­tų, o nau­jos mes dar nie­kaip ne­pa­gim­do­me. Ir dėl to vi­si tu­rė­tų pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Ži­niask­lai­da – taip pat. Už sa­vo ant­raš­tes, rė­kian­tį ra­šy­mą. Ne­kal­tin­ki­me tik mo­kyk­los. Vi­suo­me­nės, šei­mos „in­dė­lis“ – di­džiu­lis, kai ma­ži vai­kai iš šei­mos į mo­kyk­lą at­si­ne­ša žo­dį iš „tri­jų rai­džių“. Mo­kyk­la yra mū­sų vi­suo­me­nės, ku­ri la­bai įvai­ri, at­spin­dys.

Vai­das BA­CYS. Vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja ste­reo­ti­pas, kad mo­kyk­lo­je ne­ga­li bū­ti klai­dų. Klai­dos, bro­kas įma­no­mas įmo­nė­je, ga­myk­lo­je, o mo­kyk­lo­je drau­džia­ma pa­ro­dy­ti „bro­ką“, tie­siog bi­jo­ma pri­pa­žin­ti sa­vo ne­to­bu­lu­mą. Ta­da ir su­si­for­muo­ja sis­te­mi­niai da­ly­kai: kai ne­pas­te­bi­ma, ar ne­no­ri­ma pa­ste­bė­ti, kad kaž­ku­riam vai­kui ar mo­ky­to­jui rei­kia pa­gal­bos. Ta­da vi­si ap­si­me­ta, kad pro­ble­ma neeg­zis­tuo­ja, nes ro­dy­ti „bro­ko“ juk ne­ga­li­ma. O kai iš­len­da į pa­vir­šių, jau nie­ko ne­be­ga­li­ma pa­da­ry­ti.

– Kai vie­šai bu­vo iš­pla­tin­tas įra­šas apie tai, kad mo­ki­nys pa­stū­mė mo­ky­to­ją, so­cia­li­niai tink­lai mir­gė­te mir­gė­jo, jog fi­zi­nio smur­to at­ve­jų mo­kyk­lo­se vis dėlto pa­si­tai­ko – tai nė­ra at­si­tik­ti­nu­mas. At­si­tik­ti­nu­mas yra vei­kiau tai, kad bu­vo pa­vie­šin­tas įra­šas. Smur­tas mo­kyk­lo­se – švie­ti­mo ar so­cia­li­nės ap­lin­kos pa­sek­mė?

Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ. Kaž­ko­dėl kal­ba­ma apie mo­ky­mo­si re­zul­ta­tus, pro­gra­mas, už­duo­tis, eg­za­mi­nus – nu­te­kės ar ne­nu­te­kės koks klau­si­mas, bet men­kai kal­ba­me apie mo­ky­to­jo as­me­ny­bę.

Ne­ma­žai švie­ti­mo ana­li­ti­kų tei­gia, kad mo­ky­to­jo as­me­ny­bės reikš­mė – di­džiu­lė. Apie 30 pro­cen­tų mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų le­mia ne me­to­di­kos, pro­gra­mos, o bū­tent mo­ky­to­jo as­me­ny­bė, san­ty­kiai su mo­ky­to­ju.

Vai­das BA­CYS. Kad mo­ky­to­jas, mo­kyk­los va­do­vas šian­die­ni­nė­je vi­suo­me­nė­je yra ne­sau­gus – fak­tas. Ir ta­me yra daug de­da­mų­jų. Vis­ko bi­jo­ma ir ne­be­su­si­vo­kia­ma, už ką mus ga­li nu­baus­ti, kas kla­sė­je ga­li nu­tik­ti, kas bus ap­kal­tin­tas, jei­gu vai­kas mo­kyk­lo­je pa­slys ir nu­griu­vęs su­si­ža­los.

– Kai 2016 me­tais bu­vo­te pa­skelb­ta Lie­tu­vos me­tų mo­ky­to­ja, sa­kė­te, kad šian­dien mo­ky­to­jo už­duo­tis mo­kyk­lo­je jau yra ge­ro­kai pa­si­kei­tu­si. Mo­ky­to­jas ne­bė­ra žmo­gus, ku­ris mo­ki­niui pra­ne­ša nau­jie­nas, su­tei­kia ži­nias. Jis šian­dien – men­to­rius, ku­ris ati­da­ro du­ris, bet ži­nias vai­kai pa­sii­ma pa­tys. Mi­nė­jo­te, kad dėl to ky­la ne­ma­žai pro­ble­mų, kai mo­ky­to­jai ne­sus­pė­ja su lai­ku ir ban­do dirb­ti se­no­viš­kai – mo­ki­niui dar vis bū­ti „va­do­vė­liu“.

Sta­se­lė RIŠ­KIE­NĖ. Mo­ky­to­jai dar vis sku­ba kuo grei­čiau „išei­ti“ pro­gra­mas, užuo­t lei­dę mo­ki­niams pa­tiems at­ras­ti ke­lią ir ži­nias pa­gal duo­tą kryp­tį, iš­mok­ti kri­ti­nio mas­ty­mo.

Daug kal­ba­ma apie pa­ty­ri­mi­nį mo­ky­mą, kai mo­ki­nys su­si­pa­žįs­ta su tam tik­ra in­for­ma­ci­ja per sa­vo pa­tir­tį. Ži­no­ma, mo­ky­to­jui to­kio­je pa­mo­ko­je žy­miai sun­kiau, nes jis ne­ži­no, ko­kie klau­si­mai mo­ki­niui ga­li iš­kil­ti. Juk daug leng­viau pa­si­ruoš­ti to­kiai pa­mo­kai, ku­rio­je pa­ts mo­ky­to­jas vis­ką iš­dės­to ir rei­ka­lau­ja tik to, ką pa­ts mo­ki­niams pa­sa­kė griež­tuo­se rė­muo­se.

Vai­das BA­CYS. Prob­le­ma yra ir skir­tin­gas re­zul­ta­to su­vo­ki­mas. Ži­no­me, kad pe­rei­ti prie kom­pe­ten­ci­jų ug­dy­mo yra la­bai svar­bu, bet tė­vams, vi­suo­me­nei mes ne­paaiš­ki­no­me – ko­dėl tai yra svar­bu.

Vi­si ža­vi­si suo­mių švie­ti­mo sis­te­ma, bet Lie­tu­vo­je pa­ban­dyk pa­sa­ky­ti, kad mo­kyk­lo­je ne­be­bus da­ly­ki­nės sis­te­mos. Per ma­žai vi­so­je švie­ti­mo sis­te­mo­je dir­ba­ma su tė­vais ir per ma­žai paaiš­ki­na­ma jiems, kas vyks­ta ir dėl to su­si­lau­kia­ma įvai­rių nei­gia­mų reak­ci­jų.

Dau­ge­liui, pa­vyz­džiui, kon­cer­to klau­sy­ma­sis, ki­ta kul­tū­ri­nė pa­žin­ti­nė veik­la ato­do kaip žai­di­mas, o po to kal­ba­me, kad nu­si­grę­žė­me nuo ver­ty­bių.

Aki­vai­zdu, kad mo­kyk­lo­se vie­na dek­la­ruo­ja­me, ki­ta da­ro­me, tre­čia – ko iš mū­sų ti­ki­si tė­vai, o ga­liau­siai nie­ko ne­pa­da­ro­me iki ga­lo.

Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ. Gal­būt pro­ble­ma yra ir tai, kad švie­ti­mo klau­si­mus ima­si spręs­ti bet kas. Rei­kia spe­cia­laus iš­si­la­vi­ni­mo, kad ga­lė­tu­m dirb­ti mo­kyk­lo­je, bet apie švie­ti­mo sis­te­mą iš­ma­no vi­si. Juk li­gų gy­dy­ti žmo­nės nei­na pas šalt­kal­vį?

– Ko­kius šiuo­lai­ki­nės švie­ti­mo sis­te­mos „re­zul­ta­tus“ vai­kuo­se ma­to mo­kyk­lų psi­cho­lo­gai?

In­ga MAS­LAUS­KIE­NĖ. Į psi­cho­lo­gus ne­re­tai krei­pia­ma­si dėl že­mos mo­ky­mo­si mo­ty­va­ci­jos. Tik la­bai ne­di­de­lė da­lis vai­kų į mo­kyk­lą atei­na su­vok­da­mi, kad no­ri iš­mok­ti, su­ži­no­ti. Pap­ras­tai, di­des­nė da­lis vai­kų atei­na į mo­kyk­lą su nuo­sta­ta, kad rei­kia – tė­vai lie­pia, o ta­da mo­ky­to­jai spau­džia dėl re­zul­ta­tų. Iš čia ir di­de­li konkf­lik­tai, ne­su­ta­ri­mai, pro­ble­mos.

Ma­tau di­de­lę pa­žan­gą ta­me, kad jau iš­mok­ta, jei­gu kaž­kas ne­si­se­ka, neišsp­ren­džia­ma pro­ble­ma sa­va­ran­kiš­kai – kreip­tis į psi­cho­lo­gus. Kai pra­dė­jau dirb­ti mo­kyk­lo­se psi­cho­lo­ge prieš sep­ty­ne­ris me­tus – net ir mo­ky­to­jai ne­ži­no­jo, ko­kia psi­cho­lo­go pa­skir­tis mo­kyk­lo­je. Da­bar kar­tais jau prie mo­kyk­los psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jos at­si­ran­da net ir ei­lė.

– Ar ei­lė prie psi­cho­lo­go reiš­kia tai, kad vi­suo­me­nė la­bai ser­ga?

In­ga MAS­LAUS­KIE­NĖ. Tai reiš­kia, kad mo­ko­ma­si pra­šy­ti pa­gal­bos, jei­gu jau­čia­ma, kad yra blo­gai.

– Po kai ku­rių įvy­kių aiš­kė­ja, kad ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji ne­mo­ka val­dy­ti sa­vo emo­ci­jų, jų at­pa­žin­ti?

In­ga MAS­LAUS­KIE­NĖ. Ty­ri­mais ban­do­ma nu­sta­ty­ti, kiek svar­bus as­me­niui yra emo­ci­nis raš­tin­gu­mas, dar va­di­na­mas ir emo­ci­niu in­te­lek­tu, ir pro­ti­nis in­te­lek­tas – da­ly­ki­nės ži­nios. Be emo­ci­nio in­te­lek­to, ne­mo­kė­si su­vok­ti sa­vo emo­ci­jų, jų val­dy­ti, ne­sup­ra­si ki­tų žmo­nių.

La­bai svar­bu ug­dy­ti emo­ci­nį raš­tin­gu­mą, kad, pa­vyz­džiui, mo­ky­to­jas mo­kė­tų lai­ku ir tin­ka­mai su­rea­guo­ti į ko­kį nors vai­ko poel­gį. Blo­giau­sia, kai skan­da­lą, konf­lik­tą „užau­gi­na“ abi pu­sės – mo­ki­nys ir mo­ky­to­jas, kai abu ne­be­ži­no, kaip val­dy­tis, rea­guo­ti, spręs­ti si­tua­ci­ją, kol ji ne­sprogs­ta su la­bai skau­džio­mis pa­sek­mė­mis.

Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ. Ne­re­tai į tam tik­ras tai­syk­les no­ri­ma su­dė­ti vai­kų ir mo­ky­to­jų san­ty­kius. Ko ge­ro, ir mo­ky­ma­sis bū­tų leng­ves­nis, ir bend­ra­vi­mas, ir bend­ra­dar­bia­vi­mas, jei­gu tie­siog gy­ven­tu­me gy­ve­ni­mą. Juk vai­kai na­muo­se vi­sai ne­sun­kiai iš­moks­ta, pa­vyz­džiui, kep­ti, vir­ti, siū­ti, ar nar­šy­ti kom­piu­te­ry­je, iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne. Vai­kui juk vi­siš­kai ne­sun­ku – jei­gu įdo­mu, jei­gu gy­ve­na­mas tik­ras gy­ve­ni­mas.

– Tur­būt te­ko gir­dė­ti si­tua­ci­jų, kai tė­vai ne­re­tai na­mų dar­bus ge­ba pa­dė­ti reng­ti tik pra­di­nių kla­sių vai­kams, vy­res­nių kla­sių už­duo­čių tie­siog ne­be­sup­ran­ta. Kaip ver­ti­na­te mo­ky­mo­si pro­gra­mas? Ar jos nė­ra per su­dė­tin­gos, per­krau­tos men­kai rei­ka­lin­ga siau­ra in­for­ma­ci­ja ir dėl to po bran­dos eg­za­mi­nų skai­čiuo­ja­me vis dau­giau ele­men­ta­riau­sių ra­šy­bos klai­dų, to­kių, ko­kias pa­da­rė vie­na švie­ti­mo mi­nist­rė žo­dy­je „ačiū“?

Vai­das BA­CYS. Kai vie­na pe­da­go­gė dis­ku­si­jo­je pa­reiš­kė, kad pro­gra­mos „vis sun­kė­ja ir sun­kė­ja“, pri­si­mi­niau, kad jos pa­sku­ti­nį kar­tą keis­tos 2008 me­tais. Pag­rin­di­nio ug­dy­mo pro­gra­mos be­veik 10 me­tų ne­keis­tos, kaip jos ga­li sun­kė­ti?!

La­bai leng­va, pa­vyz­džiui, is­to­ri­ku bu­vo bū­ti XIX am­žiu­je, kai ne­bu­vo dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų! Tai mo­ky­to­jo pro­fe­sio­na­lu­mas ir mū­sų vi­sų su­si­ta­ri­mas, ką mes pa­tys at­si­ren­ka­me. Gal­būt šian­die­nos kon­teks­te mums yra svar­biau su­pras­ti glo­ba­lią vals­ty­bės si­tua­ci­ją, nei min­ti­nai ži­no­ti upių il­gį ar­ba ka­da ko­kie ku­ni­gaikš­čiai kaž­kur bu­vo nu­žy­gia­vę? Tai am­ži­na di­le­ma ir dėl to vyks am­ži­na dis­ku­si­ja.

Ma­nau, kad pro­gra­mos ne­re­tai yra tai, kuo mes pri­si­den­gia­me, kai kaž­kas ne­si­se­ka ar­ba ne­su­si­vo­kia­ma, ko rei­kia.

Ma­nau, kad pa­grin­di­nė dau­ge­lio pro­ble­mų mo­kyk­lo­se prie­žas­tis yra tai, kad dau­ge­lis mo­ky­to­jų šian­die­ni­nė­je mo­kyk­lo­je esa­me tie­siog emig­ran­tai iš vi­sai ki­to pa­sau­lio. Anks­tes­nės kar­tos mo­kė­si vi­sai ki­taip: aiš­kiai ži­no­jo, kiek už­da­vi­ny­nų tu­ri iš­spręs­ti, ką tu­ri mo­kė­ti at­kar­to­ti mo­ky­to­jui per eg­za­mi­ną. Da­bar vai­kams rei­kia vi­sai ki­tų da­ly­kų, bet „emig­ran­tai iš praei­ties“ to nie­kaip ne­sup­ran­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Šiau­lių kraš­to“ su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vę (iš kai­rės) psi­cho­lo­gė In­ga Mas­laus­kie­nė, pe­da­go­gai Vai­das Ba­cys, Lo­re­ta Ta­mu­lai­tie­nė ir Sta­se­lė Riš­kie­nė sa­kė, jog pro­ble­mos mo­kyk­lo­se at­si­ran­da dėl dau­ge­lio prie­žas­čių – psi­cho­lo­gi­nių, kar­tų ne­su­si­kal­bė­ji­mo, sku­bė­ji­mo, po­li­ti­kų per­dė­to re­gu­lia­vi­mo.

Lo­re­ta TA­MU­LAI­TIE­NĖ, Šiau­lių Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rė: „Kiek­vie­na po­li­ti­kų kar­ta no­ri pa­lik­ti sa­vo in­dė­lį ir pa­ma­ty­ti la­bai grei­tą re­zul­ta­tą: po­li­ti­kai su­gal­vo­ja ir per­me­ta tai vyk­dy­ti mo­kyk­loms“.

1

Sta­se­lė RIŠ­KIE­NĖ, Šiau­lių ra­jo­no Kur­šė­nų Pa­ven­čių mo­kyk­los ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja eks­per­tė: „Mo­ky­to­jai dar vis kuo grei­čiau sku­ba „išei­ti“ pro­gra­mas užuo­t lei­dę mo­ki­niams pa­tiems at­ras­ti ke­lią ir ži­nias pa­gal duo­tą kryp­tį, iš­mok­ti kri­ti­nio mas­ty­mo.“

Vai­das BA­CYS, Šiau­lių ra­jo­no Aukš­tel­kės mo­kyk­los di­rek­to­rius: „Ma­nau, kad pa­grin­di­nė dau­ge­lio pro­ble­mų mo­kyk­lo­se prie­žas­tis yra tai, kad dau­ge­lis mo­ky­to­jų šian­die­ni­nė­je mo­kyk­lo­je esa­me tie­siog emig­ran­tai iš vi­sai ki­to pa­sau­lio.“

In­ga MAS­LAUS­KIE­NĖ, Šiau­lių pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos psi­cho­lo­gė: „Ma­tau di­de­lę pa­žan­gą ta­me, kad jau iš­mok­ta, jei­gu kaž­kas ne­si­se­ka, neišsp­ren­džia­ma pro­ble­ma sa­va­ran­kiš­kai – kreip­tis į psi­cho­lo­gus“.