Naujausios
Mokytoja Staselė: vaikus reikia ugdyti jau dabarčiai
Kuršėnų Pavenčių mokyklos mokytoją ekspertę Staselę Riškienę prestižiškiausios sostinės mokyklos kviečia palikti provinciją ir prisijungti prie jų. Jos pavarde pasipuošti sąrašą prašė ne viena politinė partija. Staselė savo pašaukimą žino – ji renkasi mokytojos kelią. Be stereotipų, be baimių, be hierarchijos. Ir be niekam tikusių beraščių vaikų – tokių vaikų nebūna.
„Šiaulių krašto“ interviu su šalies metų mokytoja kuršėniške Stasele RIŠKIENE.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Mokytojo autoriteto paieškos
– Jūsų klasėje suolai išdėstyti ratu. Sakote, tai suteikia jausmą, kad mokiniui pamokoje yra skiriamas pagrindinis dėmesys, o mokytojui suteikiamas pagalbininko vaidmuo. Ar taip tik patvirtinate populiarius nuogąstavimus, kad mokytojas ir mokytojo profesija prarado kažkada turėtą autoritetą ir tapo tik mokinio tarnaite, kažkaip turinčia užauginti Lietuvos ateitį?
– Esmės reikia ieškoti tame, kad mokytojas anksčiau buvo beveik vienintelis ir pagrindinis žinių šaltinis. Dabar mokinys informaciją apie istorinį mūšį, matematikos dėsnį ar fizikos reiškinį gali susirasti pačiu paprasčiausiu būdu – internete. Tam mokytojas nebereikalingas.
Mokytojas dabar yra reikalingas tam, kad vaikai nepasiklystų tarp didžiulio informacijos srauto, kad jie išmoktų atsirinkti, kas yra reikalinga, prisitaikyti sau, analizuoti.
Mokytojo funkcija vesti vaiką ir ugdyti ne tik ateičiai, o jau dabarčiai. Daugelis mokytojų savo įpročiais, naudojamomis priemonėmis esame įstrigę praeityje. Kodėl mes bijome atsisakyti praeities? Kodėl mokytojai bijo suvokti, kad gyvenimas smarkiai pasikeitė?
Kažkodėl dalis mokytojų mėgsta sakyti, kad išmanieji įrenginiai yra ateities įrankiai. Ne, ne ateities, o dabarties. Mes jau gyvename tarp gausybės informacinių technologijų įrenginių ir gausybės informacijos. Tai labai svarbu suvokti, todėl mokytojas ir tapo partneriu.
– Be autoriteto?
– Autoritetas – labai svarbus. Jis dabar yra net svarbesnis nei anksčiau. Anksčiau mokytojas savo žiniomis vaikus galėdavo nustebinti ir taip įgauti autoritetą. Dabar neretai yra taip, kad visiškai naują faktą mokinys greičiau sužino negu mokytojas. Žinių prieinamumo lygiu mokytojas ir mokinys tapo lygiaverčiai.
O kaip turėti savo nuomonę, kaip pritaikyti lengvai prieinamas žinias, kaip formuotis požiūrį į įvairiausius reiškinius, – čia mokytojo asmenybės ir jo autoriteto labai reikia.
Neskiriančių -iai nuo -ei karta
– O kaip pateisinti tai, kad iš mokyklos vaikai (taip teigia patys pedagogai) išeina vis neraštingesni, nemokėdami rašyti be klaidų gimtąja kalba, vengiantys matematikos, nesuvokiantys istorijos?
– Kodėl žmonės įsitikinę, kad šiandieniniai mokiniai yra beraščiai? Pažįstu tokių pat beraščių keturiasdešimtmečių, penkiasdešimtmečių. Jie taip pat rašo elektroninius laiškus be lietuviškų rašmenų, be kablelių, neskiria -iai nuo -ei.
Tai rodo, kad problema ne vaikai. Suaugusieji turi rodyti pavyzdį, kaip elgtis su informacinių technologijų įrenginiais.
Labai dažnai šeimose išmanusis telefonas tampa aukle: tėvai, užuot užsiėmę su vaiku, pabendravę, jam pakiša mobilųjį telefoną pažaisti. O paskui, kai vaikas susiduria su dėmesio, bendravimo problemomis, kai vaikas net prie stalo įkritęs į mobilųjį ar planšetę, tada jau kalta technologija. Ne tėvai, kurie tą įprotį suformavo...
Todėl esu įsitikinusi, kad didžiųjų technologinių pokyčių laiku, mums yra skirta didžiulė atsakomybė mokyti vaiką gyventi naujųjų technologijų sąlygomis.
Į Maironį per M. Mikutavičių
– Jūs nenurašote šiuolaikinių vaikų?
– Juos matau žymiai kūrybingesnius nei sovietiniai, postsovietiniai vaikai. Prisimenu save ir savo bendraamžius: daugelis buvome užguiti, pilni baimių, neturintys drąsos.
Anglų kalbą dėstau vaikams nuo penktos klasės. Penktoje klasėje su mokiniais kalbame apie žymius žmones ir vaikai renkasi savo autoritetus. Pastebėdavau, kad anksčiau vaikams būdavo sunkoka pasirinkti autoritetus, paprastai apsiribodavo Lietuva, šeima, Kuršėnais.
Šiemet dalis mano penktokų rinkosi „youtuber'ius“ – jaunus žmones, kurie turi savo „Youtube“ kanalą ir jame dalijasi patirtimi. Merginos moko kitas paneles darytis makiažą, vaikinai dažniausiai bendrauja apie kompiuterinius žaidimus. Penktokai jau renkasi bendravimą pasaulio mastu su tais jaunais žmonėmis, kurie yra įdomūs, siekiantys tikslų, mokosi iš jų, kad kiekvienas eilinis vaikas gali būti kažkam įdomus, siekti savo tikslų, gali pasitikėti savimi.
– O besimokydami makiažo kompiuteryje vaikai dar išgirsta Maironio ar Čiurlionio pavardes?
– Žinoma! Elektroninėje bibliotekoje yra įrašyti žymiausi kūriniai skaitmeniniu formatu. Ten galima rasti Maironio „Trakų pilį“, kurią skaito Marijonas Mikutavičius.
– Jie domisi Maironiu ar M. Mikutavičiumi?
– Mes pasiekėme tikslą, kad sudominome vaikus. Mes nebegalime sudominti ta pačia vienintele visuose vadovėliuose spausdinta Maironio nuotrauka, tuo pačiu sausu skaitymu. Mes skatiname ryšį – čia ir dabar klausytis Maironio, kuris yra įdomus įdomiam, populiariam šiuolaikiniam žmogui.
Kaip kuriamas baubas
– Kaip vertinate tai, kad vaikai iš esmės mokosi tam, kad išlaikytų egzaminus. Ar ne per didelė reikšmė šiandieninėje mokykloje teikiama būtent egzaminams?
– Egzaminams Lietuvos švietime teikiama tikrai per didelė reikšmė. Ne iš vieno mokinio esu girdėjusi, kad vienuolikta ir dvylikta klasės lyg ir bergždžiai praėjo: vaikas ištisai kalė pasirinktus dalykus dėl tos vienos egzamino dienos.
– Ką darytumėte kitaip, jeigu būtų jūsų valia, kad vienos dienos sėkmė ar nesėkmė nenulemtų viso žmogaus gyvenimo?
– Europoje yra tik keletas šalių, kuriose egzamino pažymys ir yra vienintelis sudarantis stojamąjį balą.
Visose kitose šalyse stojamojo egzamino balas yra padalintas pusiau: penkiasdešimt procentų – kaupiama ir penkiasdešimt procentų lemia egzaminas. Lietuvoje jau rengiamasi eiti tuo keliu. Aš – už.
Vaikai, pasimokę užsienyje, pasakoja, kad yra žymiai geriau, kai žinios mokykloje kaupiamos per pažinimą, per dalyvavimą projektuose. Lietuvoje, deja, dar yra pavyzdžių, kai mokiniai tik sėdi ir skaito vadovėlį.
Važinėju po Lietuvos mokyklas ir vedu mokytojams mokymus apie išmaniųjų technologijų taikymą pamokose. Mokytojai labai keičiasi, keičia ir metodus, ir požiūrį – man tai smagu matyti.
Kita vertus, koks yra tėvų požiūris į mokyklą. Argi retai šeimoje vaikui sulaukus šešerių metų kalbama apie tai, koks košmaras, kad vaikui reikia eiti į mokyklą? Užuot džiaugęsi, kad vaikas eis lavintis, mokytis, sužinoti, susirasti draugų, patys tėvai kuria baubą. Vaikas, girdėdamas tėvų kalbas, neretai ir ateina į mokyklą su nuostata, kad čia bus labai blogai.
Apie ką geriau nekalbėti
– Tariantis su jumis dėl interviu, jūs perspėjote, kad kategoriškai atsisakote kalbėti apie mokytojų streikus ir mokytojų atlyginimus. Kodėl?
– Matau labai daug įvairiausių politinių žaidimų.
– Ar dėl streikavusių mokytojų, ar dėlto, kad Premjeras mokytojus išvadino vos ne Rusijos agentais?
– Susideda daug dalykų... Turbūt nebuvo partijos, kuri nebūtų kalbinusi manęs bent „paskolinti“ savo pavardę partijos sąrašui. Kiti kalbino mane vertindami mano asmenybę.
Aš geriausiai jaučiuosi klasėje su vaikais, netekčiau savęs, jeigu pasielgčiau kitaip. Mano pilietiškumas ir yra dirbti tai, ką geriausiai išmanau ir kas man labiausiai patinka.
Aš net vadovaujamo darbo nenorėčiau. Man baisiausiai nepatinka pildyti dokumentų, rašyti kokias nors ataskaitas, niekada tai nesisekė. Bet kūrybinė veikla su vaikais man labiausiai patinka ir tinka.
– Turite mokytojos ekspertės vardą, kuris garantuoja ir didesnį atlyginimą, vykdote įvairius projektus. Neskurstate?
– Kartais pagalvoju, kad dirbdama mokykloje negali sau leisti įsigyti naujo išmaniojo įrenginio, pakeliauti, leisti sau daugiau... Bet prisimenu, kad yra tiek daug mokytojų, kurie gauna tiek, kiek valytojai.
– Švietimo ministrė suskaičiavo, kad Lietuvoje 10 tūkstančių mokytojų ir taip yra per daug.
– Yra daugybė įvairių sprendimų. Mačiau Suomijoje, kaip mokytojui ir mokiniams pamokoje padėjo du ar trys asistentai. Kodėl to nėra Lietuvoje? Taip išspręstumėme nereikalingų žmonių problemą ir juos padarytume labai reikalingais žmonėmis. Bet pas mus tebegarbinamas tarybinis modelis, kuris daugeliui atrodo geriausias, ir nors tu ką. Manau, kad tai yra tiesiog nenoras galvoti.
– Ar sutiktumėte su nuostata, kad mokytojams reikėtų anksčiau išeiti į pensiją?
– Kai kuriems reikėtų. Yra žmonių, kurie pervargsta, nebemato savo profesijos džiaugsmo. Kita vertus, o kaipgi dalis iš jų atėjo į šią profesiją? Juk ne paslaptis, kad didžioji dalis ne pačių geriausių studentų stoja į pedagoginius universitetus. Juk dažnai abiturientai renkasi kitas specialybes, bet, tik neįstoję ten, lieka prie pedagoginės specialybės.
Ne kartą ir ne du į mane kreipėsi pedagoginių studijų studentai dėl pedagoginės praktikos mokykloje. Jie tiesiai šviesiai man sakė: „Pasirašykit, man tik reikia parašo, aš mokykloje tikrai nedirbsiu.“ Aš sakau: tikrai nepasirašysiu, nes, neduok Dieve, negavęs kitur darbo ateisi į mokyklą ir vaikai nuo tavęs kentės.
Nors dabar stojant į pedagogines specialybes yra motyvacinis testas ir į pedagogiką ateina labai įdomių jaunų žmonių.
Galimybės
– Kaip atsitiko, kad jūs į provincijos mokyklos pamokas „atvedėte“ išmaniuosius įrenginius?
– Užuot sėdėjus ir verkus, kad niekas nieko neduoda, reikia veikti. Pirmuosius mobiliuosius įrenginius mokykla gavo, kai aš, kažkokios euforijos apimta, išdrįsau parašyti laišką Švietimo informacinių technologijų centrui. Pateikiau savo idėją, kad matau, kaip mobiliuosius įrenginius būtų galima puikiai pritaikyti pamokose. Jie man padėkojo ir pasiūlė dalyvauti bandomojoje programoje.
Tada mokykloje atsirado ir planšetiniai kompiuteriai, ir daug kitos įrangos, mokiniai jas naudoja pamokose, kuria, ieško. Buvo sukurtas tinklalapis iklase.lt.
– O jūsų niekas neklausė, kodėl sėdite provincijoje su savo galimybėmis, idėjomis ir veiklumu?
– Daugybę kartų, nuolat klausia, kada aš kelsiuosi į Vilnių. Aš niekur nesikelsiu. Man gerai Kuršėnuose. Man patinka Vilniaus galimybės, renginiai, judesys. Bet gali veikti ir savame krašte.
Man Dievas davė iniciatyvumą, tikėjimą idėja. Aš ir einu tos idėjos vedama.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
POŽIŪRIS: Mokytoja Staselė Riškienė teigia, kad jau seniai buvo laikas įsisąmoninti, kad šiais laikais mokytojas ir mokinys – lygiaverčiai partneriai. Hierarchijos čia nebegali būti.
VIETA: Mokytojos Staselės Riškienės dažnai klausia, ko ji su savo galimybėmis sėdi provincijoje. Ji tvirtai atsako norinti dirbti savame krašte.
DOSJĖ
Staselė Riškienė, Kuršėnų Pavenčių mokyklos anglų kalbos mokytoja ekspertė. 40 metų, dviejų sūnų mama, vienas sūnus – studentas, kitas – moksleivis.
2011-2012 m. parengė ir įgyvendino tarptautinį Europos Komisijos programos „Comenius“ klasių mainų projektą „Pašėlę, bet saugūs internete“.
2013 m. mokytojos ruošta klasė laimėjo respublikinį „Euroscola“ konkursą ir buvo apdovanota kelione į Europos Parlamentą.
2014 m. parengė, laimėjo ir pradėjo įgyvendinti tarptautinį EK programos „Erasmus+“ projektą „Mokytojų mobilumas mobiliojo mokymo sistemos tobulinimui“. Kasmet vykdo Europos Komisijos mokyklinio bendradarbiavimo programos „eTwinning“ projektus, o nuo 2011 m. yra šios programos ambasadorė Lietuvoje.
2013–2014 m. atstovavo Lietuvai ir dalyvavo Europos Komisijos Švietimo ir kultūros generalinio direktorato užsakytame Europos IKT poveikio švietimui bei švietimo strategijų formavimui projekte „NMC Horizon Report: 2014 European Schools Edition“ kaip viena iš 24 eksperčių.
Nuo 2013 m. nuolat konsultuoja Lietuvos mokyklų bendruomenes ir įvairių dalykų mokytojus apie mobiliųjų įrenginių taikymo ugdymo procese principus, metodus bei naujoves.
2014 m. – Šiaulių rajono metų mokytoja.
2016 m. – 2015-ųjų Lietuvos metų mokytoja
