Naujausios
Minėjimo akcentai
Nuo spalio pradžios gimnazijos bendruomenė pradėjo šventinių renginių ciklą. Miestui apie gimnazijos gyvavimo sukaktį skelbė spalio 2 dieną surengtas janoniečių žygis nuo Prisikėlimo aikštės iki Salduvės piliakalnio. Šiandien gimnazijoje mokosi 560 gimnazistų, dirba 50 pedagogų ir 30 kitų darbuotojų.
„Aušros“ muziejaus Venclauskių rūmuose atidaryta paroda „Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“. Tos šeimos – Vileišiai, Biržiškos, Jakševičiai, Venclauskiai, Šalkauskiai, Zubovai, Janavičiai, Sondeckiai, Rimkai ir kt. Dažnai net kelių šeimos kartų istorija, gyvenimas ir veikla siejasi su gimnazija. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype.
Rengiamasi atidaryti ir mokytojų, mokinių kūrybos parodą „Laiptų galerijoje“ spalio 29 dieną.
„Svarbiausias mūsų sukakties tikslas yra pasinaudoti švente ir padaryti gerų darbų mokyklos ateičiai – bent dešimt metų į priekį – iki kito jubiliejaus“, – sako gimnazijos direktorius Rimas Budraitis.
Pati šventė nebus plačiai minima, pagrindinio renginio Kultūros centre teko atsisakyti dėl pandeminės situacijos.
„Sėdėti su kaukėmis, laikytis atstumų – tai ne šventiška. Tad nukeliame šventę į pavasarį, į gegužę, galbūt į sutvarkytą miesto parko estradą, – svarsto direktorius. – Bet pačią sukaktį privalome paminėti“.
Janoniečių bendruomenės kartos, miestiečiai kviečiami gimnazijos 170-metį minėti spalio 22-ąją, kuri skelbiama Gimnazijos istorijos diena. 14.30 val. bus aukojamos Šv. Mišios Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedroje. 15.30 val. gimnazijos kiemelyje, prie renovuoto priestato, atidengiama atnaujinta skulptūra „Varpas“ su tikru varpu. Jis nulietas Lenkijoje, brolių Kruševskių liejykloje, už Australijos lietuvio Kazimiero Butkaus lėšas.
Ne vieną dešimtmetį gimnaziją rėmė Kazimieras Butkus, šviesaus atminimo Australijos lietuvis, o po jo mirties – Kazimiero Butkaus palikimo fondas.
„Atidengdami šį varpą 170-mečio sukakčiai kartu atstatysime istorinę tiesą“, – teigia R. Budraitis.
Jis pasakoja, jog pastačius gimnazijos priestatą, prie jo 1975 metais buvo pastatyta ir J. Janoniui skirta skulptūra „Varpas“. Pagal autoriaus Romano Kazlausko sumanymą turėjo būti pakabintas tikras varpas, o ne jo imitacija. Bet sovietinė valdžia neleido: „Ar jie bažnyčią stato – jokio varpo!“
„Vieną istorinę tiesą, susijusią su gimnazijos pačiu pirmuoju varpu, atkūrėm dar prieš dešimt metų, – prisimena direktorius. – Jis taip pat buvo nulietas Lenkijoje už Australijos lietuvio Vlado Morkio pinigus. Tik tą varpą ne prie pastato stogo iškėlėme, kaip buvo caro laikais ir tarpukariu, o pakabinome gimnazijos foje ties įėjimu. Jis skamba per Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventes, Australijos laivės dieną ir paskutinio skambučio proga.“
„Kažkada gimnazijos varpas skambindavo ne tik gimnazistams, bet ir miestiečiams duodavo žinią, koks yra laikas ir ką daryti. Bet dabar tokios funkcijos nebereikia“, – sako direktorius.
„Varpas yra jungiantis žmones simbolis, skambantis ir džiaugsmui, ir nelaimei ištikus, – pabrėžia jis. – Ant varpo užrašytas nuo tarpukario laikų gyvuojantis gimnazijos šūkis lotynų kalba „Res non verba“ – „Darbais ne žodžiais“. Šventas Lietuvai šūkis, kiekvienas ant kaktos turėtume užsirašyti, nes dabar daugiau plepame. Kai varpą atidengsime, pakviesime pasižvalgyti po gimnaziją, ką esame padarę nuo vienos sukakties iki kitos, o ypač trejus pastaruosius metus.“
Sukurta ir nauja erdvė
Vadovas pabrėžia, jog buvo užbaigta gimnazijos renovacija – su valstybės ir savivaldybės pagalba. Renovacija truko 14 metų. Paskutiniai darbai – sporto salės, kabinetų koridorių remontas, priestato apšiltinimas. Pati gimnazija savo lėšomis ir su Savivaldybės parama atnaujino stadioną. Investavo 400 tūkstančių eurų, savivaldybė – apie antrą tiek. Atnaujinta ir gimnazijos aplinka prie Tilžės gatvės. Architektas Vytenis Rudokas. Parėmė ir savivaldybė.
Direktorius veda atnaujintos gimnazijos koridoriais, nusileidžiame ir į rūsius. Senojo pastato rūsio celėse – jokio remonto, bet čia – istorijos ženklai. Prieš kelerius metus atidengtas senųjų plytų fragmentas, plytos gimnazijai statyti vežtos iš Pašiaušės vienuolyno ir bažnyčios, kuri caro paliepimu buvo nugriauta. Ant celės sienos kabo legendinio gimnazijos pirmojo sargo Jono Mikulskio nuotrauka. Jis sutikdavo kiekvieną mokinį ir mokytoją, mokiniams ir sagą įsiūdavo, ir arbata vaišino. Vienoje celėje – dailės studija, bet ją ketinama perkelti į naują erdvę.
O atnaujinto priestato rūsyje įrengta visiškai nauja erdvė gimnazistų kūrybai ir pomėgiams.
„Tai pastarųjų trejų metų mūsų darbas“, – sako direktorius.
Už idėją, kaip sutvarkyti rūsio erdvę, ir pagalbą gimnazijos vadovas dėkingas architektui Algimantui Černiauskui.
Priestato rūsiuose išvalius dešimtmečius dūlėjusias molio krūvas atsirado „Molio“ galerija – erdvė parodoms, ekonomikos, technologijų užsiėmimams, robotikai, muzikavimui.
Pats direktorius prisipažįsta, jog yra „pamišęs dėl muzikos“. Pasidžiaugia, jog pavyko atkurti gimnazijos chorą „Viva melodica“. Choras, vadovaujamas Loretos Mikutienės, pernai pelnė „Aukso paukštės“ apdovanojimą, įteikiamą geriausiems Lietuvos meno mėgėjų kolektyvams. Didžiuojasi ir gimnazijos liaudies šokių kolektyvu „Liuoksinis“, kuriam vadovauja Asta Rimkuvienė.
„Man nepavyko atkurti tik pučiamųjų orkestro, – apgailestauja direktorius. – Nėra vadovų, trūksta grojančių, bandžiau ne vieną kalbinti, bet nepavyko. Orkestrą kurti paliksiu tam, kas po manęs čia ateis.“
Apie ugdymo kokybę ir mokymosi sąlygas
„Kiekvienas dirbantis gimnazijoje esate mokytojai – ir pedagogai, ir visi darbuotojai,“ – pasidalija R. Budraitis, pabrėždamas, jog toks buvo Prezidento Antano Smetonos požiūris į mokyklą.
„Jeigu šiandien būtų taip mąstančių žmonių, kaip prezidentas Antanas Smetona, švietimas būtų kitoks ir valstybės ateitis būtų kitokia, – įsitikinęs pedagogas. –1934 metais A. Smetona savo kalboje „Mokyklų reforma ir visuomenė“ akcentavo, jog „pedagoginis visuomenės sąmoningumas yra jos intelektualinio kultūringumo rodiklis“ ir ragino tautiškumo ir valstybingumo linkme veikti šeimai, mokyklai ir visuomenei.“
„Jeigu mes taip būtume veikę pastaruosius trisdešimt metų, visiškai kitokia būtų švietimo situacija, bet mes tik čiuožiame žemyn, – teigia R. Budraitis. – Pasakykite, kas dirbs mokyklose po kelių metų? Mokytojai nedirbs, nes jų jau dabar labai trūksta.“
Gimnazijos vadovas pabrėžia, jog ugdymo kokybės pamatas – mokytojai, jų kvalifikacija bei darbo organizavimas. Ir mokinių ugdymo sąlygos.
„Mes labai skatiname ir motyvuojame mokinius, kurie dalyvauja konkursuose, olimpiadose, neakivaizdinėse mokyklose. Esame šalyje vienintelė gimnazija, kuri apmokame jų studijas Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kitose neakivaizdinėse mokyklose. Skiriame mokiniams premijas ir įvairius apdovanojimus, – pasakoja direktorius. – 28 janoniečiams, studijuojantiems Lietuvos aukštosiose mokyklose, mokame stipendijas visą bakalauro studijų laiką. Per metus kiekvienam skiriame po 2 000 eurų.“
Lėšas tam tikslui skiria Kazimiero Butkaus fondas. K. Butkų gimnazijai prieš porą dešimtmečių surado Isolda Poželaitė Davis. Nebėra abiejų šviesios atminties mecenatų, kaip ir rėmėjo Vlado Morkio, bet Australijos lietuvių parama gimnazijai išlieka.
Dar viena K. Butkaus palikimo dalis skirta gimnazijos modernizacijai. Už šias lėšas įrengtos fizikos ir chemijos laboratorijos, modernizuoti kabinetai ir įrengti du technologijų kabinetai, kurių nebuvo, patobulinta sporto bazė.
Kodėl K. Butkus buvo toks dosnus?
„Norėjo mūsų gimnaziją padaryti žiburiu, ar pavyko, nežinau, bet labai stengiamės, – teigia gimnazijos vadovas. – Daugiau nei 20 metų su Kazimieru Butkumi ir ponia Isolda Poželaite Davis bendravome, daug su jais bendravo mūsų anglų kalbos mokytoja šviesaus atminimo Augutė Vaičiulienė. Mudu su ja kalbėdavomės, jog jie tiesiog įsidukrino mūsų mokyklą, nors niekada čia nesimokė, tik buvo su Šiauliais susiję.“
„Ta parama yra tiesiog iš fantastikos srities. Jie jautė skolą Lietuvai, kad išvažiavo, ir tą skolą atidavė mūsų jaunimui. Jie viską darė, kad investuotų į Lietuvos jaunimą, į Lietuvos ateitį. Ponia Isolda net iš savo pensijos rėmė moksleivių konkursus,“ – pasakoja R. Budraitis.
Direktorius vardija, jog iš mecenatų lėšų ir treniruoklių salė įrengta, ir poilsio zonos įrengtos, pirkti vadovėliai, literatūra bibliotekai ir techninės priemonės.
„Investavome truputį ir į trinkeles, nes stadioną atnaujinome, o grindinio plytelės buvo visiškai sutrupėjusios. Reikėjo tvorų, vaizdo kamerų, net asfalto. Gal nesupyks K. Butkus ten aukštai danguje, o su juo visada tardavomės, ką daryti, ir griežtai turėdavome atsiskaityti. Dabar kitiems jo palikimo fondo tvarkytojams atsiskaitau“, – sako R. Budraitis.
Apie istorijos ir dabarties sąsajas
„Gimnazijos 170 metų istorija – tai didelis gimnazijos ir miesto turtas, – pabrėžia R. Budraitis. – Ji visais gyvavimo metais buvo mokslo ir kultūros židinys, centras. Kol Šiauliuose nebuvo aukštosios mokyklos, gimnazija prilygo universitetui. Paradoksas, kad rusiškai priversti mokytis gimnazistai išaugo tautos atgimimo šaukliais. Tarp jų – keturi Vasario 16-osios akto signatarai Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis.“
„Mokyklos istorijos ir dabarties sąsaja yra tiek svarbi, kiek mes patys sugebame sieti istoriją su dabartimi, – mano gimnazijos vadovas. – A. Smetona visiškai buvo teisus teigdamas, jog visuomenė turi būti sąmoningai susipratusi pedagogiška visuomenė. Jis tada net pedagoginį leidinį siūlė leisti plačiajai visuomenei. O dabar mes – pedagogai – jau kokį dešimt metų nebeturime jokio pedagoginio leidinio.“
Bet visi turime „Reitingų“ žurnalą, vis surikiuojantį mokyklas. Juliaus Janonio gimnazija nuolat būna reitingų viršūnėse. Tik gimnazijos direktorius kritiškai žiūri į reitingus ir į savo lyderystę.
„Taip, mes turime mokyklą su garbinga 170 metų istoriją, turime istorinę lyderystę, bet tai mažas mano nuopelnas, aš dirbu tokioje mokykloje ir esu maža jos dalis, – sako jis. – Kiekviena mokykla turi savo lyderius. Kiekviena mokykla yra savaip stipri. Daug ko galime pasimokyti ir iš Šiaulių Didždvario, „Romuvos“ gimnazijų, „Juventos“ progimnazijos ir kitų miesto mokyklų.“
„Labai gerbiu visų mokyklų vadovus, pedagogus už jų sunkų darbą, – pabrėžia R. Budraitis. – Jie dirbo ir namų arešte – per nuotolį. Ir mokiniai dirbo namų arešte. Dabar turime didžiules mokymo spragas, dideles fizinės sveikatos, emocinės ir psichologinės sveikatos spragas. Nežinia, kada jas užpildysime.“
„Kuo pavirto mokytojas? – klausia ir pats atsako: – nuotolinis mokymas iš mokytojo atėmė kabinetą, metodus, patirtį – viskas apversta aukštyn kojomis. Šiandien mokytojas turi ir dirbti klasėje, ir transliuoti pamoką, jeigu yra izoliuotų mokinių. Dviguba pamoka vienu metu vyksta. Ar kas už tai bent ačiū pasakė mokytojams valstybės lygmeniu? Ar pridėjo už tai atlyginimo?“
Jo žodžiais, „žiauriai yra pavėluota pakelti atlyginimą mokytojui“.
„Trisdešimt metų pavėlavo, nes greitai nebus kam tų atlyginimų skirti, – sako jis. – Mokytojai byra ir vis labiau. Greitai turbūt brandos atestato negalėsime išduoti, nes jeigu nebus mokytojo, tai tas dalykas nebus mokomas. Aš netirštinu spalvų. Štai, biologijos mokytojos nėra pora mėnesių ir nerandu kas pavaduotų. Tai didžiulis nuostolis tiems, kas nori studijuoti biomedicinos mokslus. Tėvai bombarduoja raštais, skelbimus visur dedame, bet nėra to mokytojo.“
„Su Alytaus gimnazijos direktoriumi kalbėjomės, jis visiškai pritaria, jog mokytojų jau dabar nebėra, – pasidalija R. Budraitis. – Mokykloje ir Lietuvoje mokytojų amžiaus vidurkis – apie 54 metus. Ši mokytojų karta tuojau išeis iš mokyklos. Turėkime mintyje, kad dalis mokytojų yra ir 65 metų amžiaus.“
Valdžia žada ateityje į pensiją išleisti tik nuo 72 metų, gal tai išeitis ir mokykloms?
„Galima, aišku, ir iki 90 metų dirbti, bet ar nuo to naujų mokytojų padaugės? Tiesa, girdėjau, jog Žirmūnų gimnazijoje 95-erių mokytojas orkestro repeticijas veda – bravo!“ – įvardija pavyzdį R. Budraitis.
Jis pats Atgimimo metais tapo mokyklos vadovu, patyrė visas reformas.
„Kažkada papykęs sudėliojau tris mūsų Nepriklausomybės dešimtmečius į lentynas, – sako R. Budraitis, klausiamas, kaip apibūdintų švietimo kelią. – Pirmasis buvo kūrybinis – visa Lietuva tada labai stipriai kūrė – nuo vizijos iki konkrečių planų. Šiandien paklauskime, ar yra koks planas, iš kur atsiras naujų mokytojų? Vakar to plano jau reikėjo. Ar yra koks veiksmas, bent piršto pajudinimas?“
„Tas pirmasis dešimtmetis buvo pats nuostabiausias laikotarpis, – vienareikšmiai įvardija gimnazijos vadovas. – Aišku, labai daug kas mums padėjo – danai, švedai, norvegai, suomiai. Antrasis dešimtmetis buvo taisyklių, normų sudarymo dešimtmetis. Sudarė taisykles ir į jas įspraudė mokyklą. O trečiasis – taisyklių vykdymo ir biurokratijos.“
Jo žodžiais, baisi biurokratija dabar spaudžia mokyklas, mokytojus, ir vadovus. Mokykla apkibusi ir „siurbėlėmis“.
„Pavyzdžiui, mums kiekvieną mėnesį tenka mokėti už lietaus vandenį. Už tai, kad lyja lietus. Ar yra kada taip buvę? Tokių siurbėlių, kurios su valstybės pagalba maitinasi iš biudžetinių įstaigų, yra ne viena, – piktinasi R. Budraitis. – Kuriamos įstaigos iš mokyklų atimant dalį etatų. Taip nebeliko dalies medicinos darbuotojo etato. Mažinamas mokyklų savarankiškumas – atimti buhalteriai, nors didelė dalis buhalterio darbo funkcijų liko mokykloje. Direktorius pats turi dirbti buhalteriu arba turėti finansų pagalbininką.“
„Mes darome ne tuos darbus, kuriuos privalėtume daryti, – teigia jis. – Vadovai turėtume užsiimti pedagogika ir vadyba. Mokykloje save vadinu pedagogikos, kultūros, vertybių sargu. Bet realybė tokia, kad skęstame biurokratijoje ir apie tai nė nebekalbame. Netikime, kad kas greitai pasikeistų. Turėčiau ir aš patylėti. Prieš dešimt metų pradėjau kalbėti apie mokytojų trūkumą. Kalbėjau visais lygmenimis, bet juk niekas nesikeičia.“
Optimistas ar pesimistas yra gimnazijos vadovas?
„Žiūrėdamas į mokinius, į jų veidus, šypsenas, pasisveikinimus, žiūrėdamas į mūsų puikius mokytojus, dar esu optimistas, – sako R. Budraitis. – Tačiau mokytojų tuoj neliks, o gerų mokinių visada bus. Ar jie liks čia, ar išvažiuos, jeigu nebus kam jų mokyti? Mokiniai ir mokytojai teikia optimizmo, o pesimizmo – švietimo sistemos problemos. Kaip vaikai gali rinktis mokytojo darbą, kuris tokio sunkumo, o mažai apmokamas. Galų gale ir tėvai nelabai leidžia. Yra tokių deimančiukų, kurie renkasi. Tačiau jie – išimtys.“
„Linkiu visiems sveikatos, o Lietuvos visuomenei, Antano Smetonos žodžiais, tapti pedagogiškai sąmoninga, – linki istorinę sukaktį švenčiančios gimnazijos vadovas. – Tik šeima, mokykla ir pedagogiškai sąmoninga visuomenė gali kurti Lietuvos ateitį.“
