Naujausios
Lotynų kalbos vertėja kaime nesijaučia balta varna
Klasikinę filologiją baigusi ir disertaciją apie XVII–XVIII amžiaus panegirikas rašiusi Rita Katinaitė beveik prieš 20 metų grįžo į gimtąjį Mėdginų kaimą (Joniškio rajonas). „Vilnius manęs „nevežė“, – atvirai sako moteris, dabar dienas leidžianti versdama tekstus iš lotynų kalbos bei kurdama tikro gyvenimo vaizdelius Kepalių kaimo teatrui.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pirmas vaizdelis apie moters dalią
Rita Katinaitė Joniškyje minint Pasaulinę kultūros dieną buvo apdovanota Savivaldybės padėkos raštu už kūrybinę išmonę, teatro tradicijų puoselėjimą Kepalių kaimo bendruomenės „Ašvinė“ veikloje.
Moteris iš savo aplinkos, pokalbių su bendruomenės nariais, įvykių Lietuvoje konteksto išsirenka labiausiai įstrigusias ydas, negeroves ir pagal jas kuria scenarijus, trumpas, šmaikščias, ironiškas istorijas, kurias su vietos dramos būrelio artistais perkelia į sceną.
Taip gimė pirmasis vaizdelis „Pasiuto“ apie sunkią kaimo moters dalią. Geriantis vyras, neklaužados vaikai, o moteriai vienai tenka apeiti ūkį, pasirūpinti valgiu ir namų švara, o dar anyta neprašyta užpila priekaištų lavina. Nenuostabu – bet kuris auksinės kantrybės žmogus galėtų pasiusti.
Pataiko į aktualijas
Į šiandienos aktualijas labai pataikytų prieš kelerius metus suvaidinta „Kepaliušija“, kurioje kiekvienas, turintis kepurę, vadinasi, – ir jai tinkamą gudrią galvą, bando kandidatuoti į šalies prezidentus. "Kepaliušiją" galima suvokti ir kaip Kepalių kaimą – savą mini valstybę.
„Platintojų“ siužetas rutuliojasi prie mirusiojo karsto. Karčiai ironiška istorija pasakoja apie įkyrėjusius išnešiojamosios prekybos agentus, kurie neprašyti veržiasi į įstaigas, beldžiasi į gyventojų namus ir išmoktu atkaklumu bando piršti niekam nereikalingus daiktus. Kiekvienas darbas vertas pagarbos, tačiau prievarta mielas nebūsi.
Situacija dar labiau šaržuojama, kai prekybos agentai įsiveržia į šarvojimo salę gedintiems artimiesiems pasiūlyti grožio eliksyrų, vaistų nuo visų ligų, kad jie per anksti patys neatsidurtų mirusiojo vietoje.
„Bambukynėje“ keroja pavydo scenos, kad kaimynės bambukas greičiau auga negu kitos spektaklio herojės sodintas klevas. R. Katinaitė sako, kad šioje istorijoje galima įžvelgti ir pasijuokimą iš įnirtingai peršamų siūlymų griūvančių kaimų žmonėms kurti turizmo verslo projektus.
Situacijos taikomos prie artistų
Pirmam spektakliui reikėjo ieškoti vaidintojų. Vėliau, atvirauja Rita Katinaitė, jau scenarijai buvo labiau taikomi prie artistų, stebint jų charakterius, gebėjimus. Į sceną netrukus pasiryžo žengti ir pradžioje šiam užsiėmimui buvę abejingi kaimo vyrai. Pati Rita taip pat vaidina visuose spektakliuose.
Vaikams ji pritaiko pasakas, jas perkurdama, kad atitiktų šiandienos pasaulį. Todėl „Raudonkepuraitėje“ vilkas ne suėda senelę, bet išvilioja iš jos visus pinigus.
Moteris, kurią kaimo bendruomenės pirmininkė Vladė Tomkuvienė iš savo pasaulio Mėdginų kaimo vienkiemyje į visuomeninę veiklą išviliojo tik maždaug prieš šešerius metus, dar ir veda renginius, prigalvoja susiėjimams žaidimų, netgi gali pradžiuginti žmones astrologiniais spėjimais.
„Važiavome į ekskursiją, Rita sako, apie ketvirtą valandą bus avarija. Ir ką jūs manote? Privažiuojame maždaug tuo laiku griovy gulintį automobilį“, – stebisi Vladė Tomkuvienė.
Vertimai iš lotynų kalbos
Tačiau visa tai tėra talentingos moters ryšių su išoriniu pasauliu ženklai.
Net ir jos aplinkos žmonės retas kuris žino, kad R. Katinaitė yra išvertusi vieno iškiliausių XVII amžiaus Europos poetų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Vilniaus akademijos auklėtinio ir profesoriaus, kūrybos iš lotynų kalbos. Kartu su kolegėmis Ona Daukšiene ir Eugenija Ulčinaite jos spaudai parengė ir 1995 metais „Baltos lankos“ išleido minėto autoriaus poezijos rinkinį „Lemties žaidimai“.
„Pusantrų metų vaikščiojau ratais, nes buvo nedrąsu prisiliesti prie tokio kūrėjo. Dvejus metus dirbau pagal credo: nė dienos be išverstos eilutės. Tai reikalavo susikaupimo, disciplinos. Nusibraižiau griežtą eilėdaros schemą, prisegiau ją prie tada dar medinių langų rėmų, ir kartodavau kaip mantrą“, – mena vertėja.
Vilniaus bibliotekose ji išmaldaudavo leisti knygą, kurios dažnai tebūdavo vienas egzempliorius, atšviesti kopijavimo aparatu (jų tuo metu dar buvo nedaug – aut. past.) arba išsirašydavo kalnus teksto ir važiuodavo į kaimą pas tėvelius. Ten ilgas valandas praleisdavo versdama, apsikrovusi botanikos, astronomijos, religijotyros žodynais. Nes neužtenka mokėti lotynų kalbą, kurią ji perprato per pusę metų, reikia suvokti kontekstą, kultūrinę aplinką.
Moteris pasakoja M. K. Sarbievijaus pirmojoje poemoje, kurioje jis rašo apie Žemaitijos vyskupiją, radusi minimą Joniškį. Tai buvo malonus netikėtumas.
Galvojo esanti „tiksliukė“
Mėdginų vienkiemyje gyvenanti Rita Katinaitė Vilniaus universitete baigė klasikinę filologiją.
Nors mokykloje ji save vadino „tiksliuke“, lankė fizikų mokyklą „Fotonas“, tačiau patekusi į respublikinę fizikų olimpiadą juokiasi supratusi, kad jos formulės kitokios.
„O tada netyčia laimėjau respublikinę rusų kalbos olimpiadą, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis“, – sako mėdginietė.
Paskutinio skambučio dieną mokytoja Rima Petraitienė, raginusi ją kurti eilėraščius, scenarijus agitbrigadai, pačiupo mokinę už rankos ir liepė stoti mokytis lietuvių kalbos ir literatūros. Įstojusi ji pasirinko klasikinės filologijos specializaciją, kur teko mokytis lotynų ir senosios graikų kalbos.
Vilnius „nevežė“
Pasiūlius katedros vedėjai, ėmėsi rašyti disertaciją tema „XVII–XVIII amžiaus panegirikos“. Tačiau po metų doktorantūros studijų paaiškėjo, kad ateitis miglota, vyko įvairios švietimo sistemos permainos.
Tad Rita grįžo į Mėdginų vienkiemį.
„Ne didmiesčio aš žmogus, manęs Vilnius „nevežė“, – sako ji, pastebėdama, kad iki šiolei to žingsnio nesigaili. – Vis dar verčiu literatūros institutui (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – aut. past.) reikalingus projektinius dalykus. Kartais mano vertimų prireikia istorikams. Atsiranda vis naujų ryšių, kuriuos šiais informacinių technologijų laikais palaikyti nesudėtinga. Juk yra internetas.“
Paklausta, ar nesijaučia gyvenanti kitame pasaulyje nei aplinkos žmonės, ji sako, kad „literatūrinė tikrovė yra tokia pat tikra, bet kita“.
Tėvų sodyboje Rita Katinaitė laiko kelias avis, triušių pulkelį. Vis naujų vaistažolių užsiaugina. Visada turėdama obuolių nuo 33 sodo obelų, kepa kvapnų pyragą.
Autorės nuotr.
DISCIPLINA: Rita Katinaitė pasakojo prie M. K. Sarbievijaus poezijos praleidusi dvejus metus ir dirbusi vadovaudamasi credo: nė dienos be eilutės vertimo.
VERTIMAS: Net ir Ritos Katinaitės aplinkos žmonės retas kuris žino, kad ji kartu su dar dviem kolegėmis yra išvertusi vieno žymiausių XVII amžiaus Europos poetų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poeziją iš lotynų kalbos.
Kepalių kaimo bendruomenės archyvo nuotr.
AKTUALIJA: Į šiandienos aktualijas labai pataikytų prieš kelerius metus suvaidinta „Kepaliušija“, kurioje kiekvienas, turintis kepurę, reiškia – ir jai tinkamą gudrią galvą, bando kandidatuoti į šalies prezidentus.
SVEIKINIMAS: Kepalių kaimo bendruomenės „Ašvinė“ vaidintojus ir scenarijaus autorę Ritą Katinaitę (pirma iš kairės) sveikina seniūnas Eugenijus Karklius.
PATI: Savo kurtuose spektakliuose visada vaidina ir pati Rita Katinaitė (scenos tolumoje).
PLATINTOJAI: „Platintojų“ istorija pasakoja apie įkyrėjusius išnešiojamosios prekybos agentus, kurie, šaržuojant situaciją, įžengia net į šarvojimo salę.
