Naujausios
Linas Kojala. Europos kairieji vėl nori keisti šeimos sampratą
Europos Parlamente ir vėl bandoma realizuoti iniciatyvas, siekiančias perkonstruoti šeimos supratimą ir net žmogaus teisių koncepciją. Prieš keletą savaičių tik kelių balsų persvara buvo atmesta EP narės socialistės Edite Estrelos rezoliucija, tarp kurios tikslų – siekis propaguoti lytinį švietimą, į kurį įeina, pavyzdžiui, „masturbacija ankstyvoje vaikystėje“, bei paversti abortus žmogaus teise. Dabar kairieji ideologai agituoja už E.Estrelos kolegės, vienos Žaliųjų partijos lyderių Ulrike Lunacek projektą, esą užkertantį kelią diskriminacijai seksualinės orientacijos pagrindu.
Prieš kalbant apie konkretų naujojo pasiūlymo turinį verta atkreipti dėmesį į retorinį kontekstą. Kai paaiškėjo, kad jos teikta rezoliucija nebus priimta, E.Estrela neslėpė pasipiktinimo ir visus, balsavus „prieš“, išvadino „hipokritais ir pažangos priešais“. Jai antrino ir U.Lunacek, jungtinės grupės už LGBT teises viceprezidentė, pasak kurios oponentai yra tiesiog „dešinieji fanatikai“.
Tai tik keli visoje Europoje vis labiau įsigalinčios retorikos pavyzdžiai. Jos esmė – visus seksualinių mažumų gynėjų pasiūlymus pateikti kaip „teisingus“ ir „pažangius“, o kitas visuomenės grupes bei tradicijas palaikančiuosius automatiškai paversti „atsilikusiais homofobais“ ar „religiniais fanatikais“. Ir visa tai vyksta Europos Parlamente, kuris yra laikomas demokratiškiausia Europos Sąjungos institucija, turinčia gerbti nuomonių įvairovę ir remtis faktais, o ne siaurų, bet viešojoje erdvėje aiškiai dominuojančių interesų grupių išskaičiavimais. Juo labiau kad šios rezoliucijos tiesiogiai kertasi su tradicijomis ir krikščioniškąja etika.
Grįžtant prie U.Lunacek projekto, jame keliamas tikslas „nubrėžti gaires kovai su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos bei lytinio identiteto“. Nekvestionuotina ir išsakyta mintis, kad „žmogaus teisės turi būti taikomos universaliai, neatsižvelgiant į amžių, asmenines preferencijas ar kitus dalykus“. Tačiau realus dokumento turinys vėliau pats nusižengia šiai logikai, nes specifinės grupės – lesbiečių, gėjų ir biseksualų – reikalavimus nori sutapatinti su žmogaus teisėmis, tokiu būdu atveriant kelią iš esmės bet kokių reikalavimų kėlimui. Juk visi priešingi pasiūlymai taps žmogaus teisės pažeidimu.
Pavyzdžiui, tekste pažymima, kad valstybės turi būti raginamos registruoti bei tirti neapykantos kurstymo atvejus prieš LGBT atstovus ir įtvirtinti kriminalinę atsakomybę už neapykantą dėl seksualinės orientacijos bei lytinio identiteto. Taip pat kviečiama garantuoti susirinkimų ir saviraiškos teisę, „ypač tais atvejais, kai jie susiję su LGBT asmenų paradais bei panašiais renginiais“. Galiausiai raginama užkirsti kelią įstatymams, kurie apriboja saviraiškos laisvę klausimais, „susijusiais su seksualine orientacija“. Tačiau juk nuo neapykantos kurstymo, susirinkimų ir saviraiškos laisvės suvaržymo turi būti ginami visi piliečiai, neišskiriant jokios grupės, nes tai yra universalios teisės.
Be to, U.Lunacek siekia, kad būtų žengiami žingsniai teisiškai pripažįstant tos pačios lyties asmenų santuokas. Nors šiuo metu tai yra palikta valstybių narių kompetencijai, Europos Komisija raginama teikti pasiūlymus, kad bet kurioje tą įteisinusioje valstybėje narėje santuokos ar partnerystės saitais susaistyti tos pačios lyties asmenys būtų automatiškai pripažįstami ir kitoje šalyje. Paprastai tariant, šis klausimas iš esmės pereitų į viršvalstybinę reguliavimo sritį.
Galiausiai norima politizuoti mokslą siūlant Europos Komisijai išvien su Pasaulio Sveikatos Organizacija siekti to, kad lytinio identiteto sutrikimai būtų išbraukti iš psichinių ir elgesio sutrikimų sąrašo, nors tokio pobūdžio sprendimus gali priimti tik kompetentingi ekspertai, kuriems negalima sukurti papildomo spaudimo.
Akivaizdu, kad šiame projekte ir vėl yra gausybė ginčytinų bei diskutuotinų pasiūlymų, daliai kurių natūraliai bus nepritariama. Tačiau tai, priešingai nei veikiausiai bus siekiama pademonstruoti eilinį kartą panaudojant „atsilikusiųjų“ retoriką, nereiškia pozityvaus oponentų nusistatymo seksualinių mažumų diskriminacijos klausimu.
Priešingai – norėčiau pabrėžti, kad jokia frakcija Europos Parlamente nepritaria diskriminacijai lyties ar orientacijos pagrindu, todėl neprieštarauja tituliniam projekto tikslui. Visgi atidžiau pažvelgus į šiame ir panašiuose dokumentuose siūlomas priemones tampa akivaizdu, jog jomis siekiama kur kas platesnių ir gilesnes pasekmes turėsiančių tikslų, be kita ko, prieštaraujančių tiek teisiniams, tiek harmoningos socialinės sanklodos principams. Gali kilti ir klausimas, ar teisinga šiuos pasiūlymus tapatinti su visais LGBT atstovais, o ne tik tam tikromis interesų grupėmis, siekiančiomis ne tik idėjų realizavimo, bet ir galimai kur kas merkantiliškesnių tikslų. Todėl kiekvieno politiko ir visuomenės veikėjo pareiga apie tai drąsiai kalbėti ir nesileisti įstumiamiems į iš anksto nulemtos politikos lauką.
Bernardinai.lt
