Naujausios
Kokios laisvės esame verti?
1991 m. Sausio 13-osios nakties įvykiai nukentėjusį mokytoją Kęstutį Bredelį privertė labiau vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Šiandien Vilniaus universiteto dėstytojas, mokytojas Kęstutis BREDELIS džiaugiasi, kad pasakojimą apie 1991 metų Sausio 13-osios įvykius gali baigti fraze „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“. Šitaip pasisekė ne visiems, tą lemtingą naktį ėjusiems ginti savo Tėvynės.
K.Bredeliui anuomet buvo vos 19 metų. Šeimoje įskiepytas tautiškumas ir jaunatviškas entuziazmas vaikiną paskatino tą naktį prisidėti prie kitų studentų ir eiti kovoti už Lietuvos laisvę. Tačiau jis net nenumanė, kad taikiai nusiteikusią minią gali pulti tankai ir jam pačiam teks akis į akį susidurti su mirtimi. Sprogimo prie Radijo ir televizijos komiteto sužeistas K.Bredelis ligoninėje praleido pusantro mėnesio, paskui gydėsi namuose. Tačiau jis nesigaili dėl ano savo sprendimo ir tiki, kad atsirastų ir šiandien ne mažiau jaunuolių, pasiryžusių ginti Lietuvos nepriklausomybę.
 |
| Vilniaus universiteto dėstytojas, mokytojas Kęstutis BREDELIS "Respublika" nuotr. |
- Kas paskatino tą vakarą eiti ginti Lietuvos nepriklausomybės?
- Niekas neskatino. Informacija sklido labai greitai, tad jau po pirmų rimtų pranešimų, kad kyla grėsmė, žmonės masiškai rinkosi budėti prie Seimo, Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto. Aš su kitais studentais entuziastingai prisijungiau. Net nekilo klausimo, reikia ar ne. Natūraliai suvokėme, kad reikia saugoti nepriklausomybę. Nebuvo net kada galvoti, kokia yra reali grėsmė. Kita vertus, nelabai kas tikėjo, kad mus gali pulti tankais. Gal ir naiviai, bet manėme, kad viskas pasibaigs taikiai ir ramiai, be jokių aukų. Tad susibūrėme su draugais, grojo armonika, šokome tautinius šokius, kūrenome laužus. Nejutome tokios grėsmės, kuri gąsdintų, varytų į paniką. Baisiau pasidarė tik tada, kai atvažiavo šarvuočiai.
- O tėvai ramia širdimi išleido jus tą naktį?
- Esu kilęs iš Tauragės, į Vilnių atvažiavau studijuoti, tėvai liko Tauragėje. Tuo metu mano mama buvo atvažiavusi į Vilnių. Keli pilni autobusai atvyko iš kitų miestų. Mama buvo prie Aukščiausiosios Tarybos. Buvome susitikę. Šnekėjomės, ilgai bendravome, o prieš vidurnaktį pasakiau, kad gal geriau einu prie Radijo ir televizijos komiteto, ten mano draugai, studentai – ten linksmiau. Tas atsisveikinimas buvo lemtingas. Po poros valandų nebeišėjo pasisveikinti.
- Kas įvyko?
- Kadangi prie Televizijos bokšto visi įvykiai prasidėjo anksčiau, prie Radijo ir televizijos jau pasklido kalbos, kad puola bokštą. Kai atvažiavo tankai, minia žmonių bandė užstoti įėjimą į pastatą – gyva siena užtverti. Ant laiptų buvo sustojusi nedidelė grupelė žmonių, aš prisidėjau prie jų. Kareiviai pradėjo žmones stumdyti. Mes stovėjome taikiai, ramiai, manėme, kad jie nepraeis. Bet praėjo, kažkuris su automatu išdaužė pirmo aukšto langą. Žmonės instinktyviai siūbtelėjo, kad jį užstotų. Kadangi buvau prie krašto, pajutau, kad tuoj krisiu, apsisukau, manydamas, kad geriau nušoksiu, bet sprogimo smūgis mane parbloškė. Tada viskas dingo iš sąmonės. Po dviejų savaičių šiaip ne taip atsigavau ligoninėje. Ten praleidau apie pusantro mėnesio, paskui gydžiausi namuose, vėliau važiavau į Vokietiją, į reabilitaciją. Gegužės vidury grįžau į studijas.
- Kaip pakeitė toks įvykis požiūrį į gyvenimą, į patriotizmą?
- Sunku pasakyti, gal kiek pridėjo suvokimo, kad turi vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką ir niekada nežinai, kas kada nutiks. Gali netyčia atsidurti tokioje situacijoje, kai nebegalėsi gyventi. O į patriotizmą požiūrio nepakeitė. Nemanau, kad taip lengvai jį galima pakeisti. Dėl tokių įvykių žmogus nepasidarys nei didesnis, nei mažesnis patriotas. Gal tas lemtingas įvykis tik patvirtino, kad tikėjimas nepriklausoma Lietuva buvo išugdytas ir įskiepytas tėvų.
- Kaip jis buvo skiepijamas jūsų šeimoje? Švęsdavote lietuviškas šventes?
- Anuomet turbūt nedaug šeimų drįsdavo minėti lietuviškas šventes, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją. Tėvai savo vaikus bandydavo apsaugoti nuo galimų represijų, persekiojimų. Gal patys ir norėdavo paminėti, bet vaikams nepasakodavo, nes sekimas ir priežiūra buvo didelė.
Patriotiškumas, man atrodo, apskritai yra neatsiejamas nuo bendrų žmogaus moralinių vertybių, jo suvokimo, kas yra dora, gera ir teisinga. Mūsų šeimoje visi buvo religingi, mums buvo įskiepytas krikščioniškasis tikėjimas, 10 Dievo įsakymų. Todėl ir patriotiškumo jausmo nereikėjo kaip nors specialiai ugdyti.
- Jūs tapote lietuvių kalbos mokytoju. Kaip vaikai tuomet žiūrėjo į Sausio 13-osios įvykius?
- Manau, kad visų šitų įvykių nereikėtų suasmeninti. Tai yra tautos, visuomenės reikalas, ten būdamas visa tai darei ne dėl savęs, todėl ir bendraudamas su mokiniais stengiuosi nesiafišuoti, kad ten dalyvavau, kad buvau sužeistas ir pan. Jei kas sužinojęs paklausia, papasakoju. Kasmet vis atsiranda vienas kitas, kuris pasidomi. O kai buvo praėję vos 5-10 metų nuo tų įvykių, viskas dar buvo pernelyg gyva, todėl ir kalbų buvo mažiau. Dabar tai tapo istorija, dabartiniai mokiniai, o ir studentai, dar buvo negimę. Jiems tai tas pat, kas kitam Antrasis pasaulinis karas – tiesiog pasakojimas apie tai, kas buvo praeityje.
- Dėstote universitete, bendraujate su jaunimu. Kuo jis skiriasi nuo tų laikų, kai jūs buvote 19 metų?
- Nepasakyčiau, kad kartos labai skiriasi. Pasikeitusios yra visuomeninės sąlygos, aplinkybės. Anuomet negalima buvo niekur lengvai išvažiuoti. Dabar visa Europa atvira, žmogus kartais net karštakošiškai ima ir lekia kažkur – išskrenda, išvažiuoja. Dabar neįmanoma būtų reikalauti, kad aštuoniolikamečiai būtų tokie pat, kokie buvome mes prieš 23 metus.
- Manote, kad tinkamai naudojamės iškovota laisve?
- Sakoma, tauta yra verta tokios laisvės, kokios nusipelnė. Ir politika, ir ekonomika yra per daug sudėtingi dalykai, kad galima būtų taip tiesmukai atsakyti, tinkamai ar netinkamai priimami vieni ar kiti sprendimai. Be abejo, manau, yra padaryta klaidų, bet abejoju, ar yra pasaulyje valstybių, kurios tvarkosi neklysdamos. O dėl jaunų žmonių patriotiškumo, manau, jis pakankamai stiprus. Matau tautiškai išugdytus jaunuolius. Galbūt jie viešai to nedeklaruoja, kai kurie gal net slepia. Bet tikiu, jei panaši situacija atsitiktų šiandien ir iškiltų grėsmė Lietuvos laisvei, būtų ne mažiau jaunų žmonių, kurie eitų ir gintų mūsų šalį.
- Kaip gyvenate šiandien?
- Šiandien turiu nuostabią šeimą – su žmona Asta auginame 14 metų dukrą ir 5 metų sūnų. Labai jais džiaugiamės.
- Kaip ugdote jų patriotiškumą?
- Specialiai nieko nedarome, vaikus net stengiamės šiek tiek apsaugoti nuo pasakojimų apie Sausio 13-osios įvykius. Dukra jau žino visą istoriją, bet jos reakcija buvo skausminga. Ji tai sužinojo prieš kokius 5 metus. Važiavome sausio 13 dieną pro degančius laužus, pasakėme, kad čia aš buvau nukentėjęs, sužeistas. Ji supyko, pasipiktino, kad kažkas nuskriaudė jos tėtį. Paskui net bijoti pradėjome, kad gali nacionaliste užaugti. (Šypsosi.)
- Kaip minite Sausio 13-ąją?
- Jau tradicija tapo kasmet aplankyti Seimo posėdžius, duoti interviu. Būtų negražu, jei atsisakyčiau dalyvauti įvairiuose minėjimuose. O šiaip nuvažiuojame prie laužų, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Seimo, prie Televizijos bokšto, per daug nekalbėdami apie tai pasivaikštome, pabūname ir grįžtame namo.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
