Naujausios
Jauni kelmiškiai turi darbo karšykloje
Skelbimas laikraštyje, jog karšykla Kelmėje ieško darbuotojų, išvadavo dvidešimtmetę kelmiškę Renatą Andrulienę nuo darbo lentpjūvėje. Jaunai moteriai nereikia kilnoti lentų. Mat, karšykloje atsirado 16 naujų darbo vietų.
Šiuo metu A.Valčiukienės karšykloje dirba 37 žmonės. Tai viena iš didesnių darboviečių Kelmėje, kuri pastaruoju metu išsiplėtė, nes pasinaudojusi Europos parama surado naujų rinkų.
Sofija VIRGAINYTĖ
Naujasis cechas
Kelmėje, Amatininkų gatvėje, esančiame gamybiniame pastate ūžia verpimo mašinos. Aplink įrangą sukinėjasi kelios moterys. Kad įranga gerai veiktų, rūpinasi mechanikas. Keli žmonės darbuojasi vilnų dažykloje. Kiti neša į automobilį maišus su jau pagamintais ir susuktais siūlais.
Kelmiškiams karšykla asocijuojasi su Verpenos kaimu. Mat ten yra pagrindinė įmonės bazė. Tačiau šių metų pradžioje atidarytas dar vienas cechas. Iš užsienio nupirkta įrengimų ir priimta 16 naujų darbuotojų.
Atidaryti naują cechą bendrovę padrąsino naujos rinkos. Jų rasta pasinaudojus Europos parama. Karšykla teikė projektą „Verpalų pardavimo plėtra į Skandinavijos šalis“ ir gavo 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų paramą iš Ekonomikos augimo veiksmų programos.
Projekto vertė – 153 tūkstančiai litų. Iš jų Europos parama – 107 litai. Panaudotas 71 tūkstantis litų.
Paramą karšykla panaudojo rinkodarai. Įdarbino specialistą, kuris nuosekliai analizavo Skandinavijos šalių rinką, studijavo verpalų poreikį šiose rinkose ir identifikavo potencialius klientus.
Dalis lėšų panaudota rinkos tyrimams pirkti. Sukurta įmonės interneto svetainė. Išleista informacinių bukletų, katalogų apie karšyklos darbą ir siūlomą produktą.
Pusantrų metų dirbęs rinkodaros specialistas surado karšyklai keletą naujų klientų, ištyrė, kokių verpalų dažniausiai pageidaujama.
Jaunimui atsirado darbo vietų
Dvidešimtmetė Renata Andrulienė pasakojo apsidžiaugusi, kai rado skelbimą spaudoje, jog karšykloje reikalingi darbuotojai. Nuo aštuoniolikos metų pradėjusi dirbti jauna moteris Šiauliuose plušėjo lentpjūvėje. Pjaudavo lentas, dirbo lygiai su vyrais.
Prieš pusmetį gavo darbo naujajame karšyklos ceche. Priprato prie įrangos skleidžiamo triukšmo. Sako, jog lenpjūvėje buvo dar sunkiau ir daugiau triukšmo.
23 metų Raimonda Šalkauskaitė į darbą karšykloje važinėja iš Varvalių kaimo. Automobiliu paveža draugas.
Profesinio rengimo centre virėjos, padavėjos ir barmenės specialybes įgijusi mergina negalėjo gauti darbo pagal specialybę. Dalyvavo atrankose, tačiau dirbti nepriėmė, nes neturėjo patirties.
“Gaudavau 350 litų iš darbo biržos, – pasakoja mergina. – Bet sunku būdavo iš tokios sumos išgyventi. Mano pusbrolis dirbo karšykloje. Patarė ir man čia įsidarbinti.”
Raimonda dirba dar tik antras mėnuo. Tačiau sako jau pajutusi, jog gauti nors ir minimalų atlyginimą yra geriau negu socialinę pašalpą.
Šaukėniškis Antanas Bliutas karšykloje dirba jau beveik metus. Autošaltkalvio specialybę turintis 28 metų jaunuolis čia prižiūri įrenginius, yra mechanikas. Tvarko gedimus, jei kas nutinka įrangai.
Vaikinas iki šiol darbavosi baldus gaminančiose įmonėse Šaukėnuose ir Šiauliuose.
Technologė Audronė Kybartienė pasakoja, jog jaunimą tenka mokyti. Kol įpranta kokybiškai atlikti darbą, kartais praeina metai. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai negali arba nenori dirbti tokio darbo. Ypač jeigu anksčiau dirbo biure.
Apdovanoti už verslo plėtrą
Už verslo plėtrą individuali įmonė Anelės Valčiukienės karšykla buvo nominuota šių metų Verslo dienų baigiamajame renginyje. Įmonę apdovanojęs Kelmės seniūnas pabrėžė verslo tęstinumą. Kelmėje nuo seno žinoma Valčiukų karšykla, į kurią karšti vilnos veždavo tiek Kelmės, tiek aplinkinių rajonų gyventojai. Šiuo amatu Valčiukų šeima vertėsi dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą – karšyklą Kelmėje 1924 metais įkūrė Vincas Valčiukas, pats pagaminęs ir pirmuosius karštuvus.
Karšykla nenustojo veikusi ir per karą. Po karo verslu rūpinosi Vinco sūnus Kazimieras Valčiukas. Tačiau tarybiniais laikais įranga buvo nacionalizuota ir perduota Kelmės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Valčiukai išsipirko prieš kelis dešimtmečius nacionalizuotą savo šeimos įrangą. Pradėjo gyventojams teikti vilnų karšimo paslaugas. Tuo užsiimdavo pati įmonės savininkė Anelė Valčiukienė.
Jos sūnus Ričardas, įgijęs technologijų mokytojo specialybę, ėmėsi plėtoti tėvų ir senelių verslą. Šalia Kelmės esančiame Verpenos kaime nupirko buvusio paukštininkystės ūkio pastatą. Čia įkūrė verpalų cechą. Dalį įrangos pirko iš bankrutuojančių Lietuvos tekstilės fabrikų, dalį iš savo bazę atnaujinančių Norvegijos bei Prancūzijos įmonių.
Per 20 Nepriklausomybės metų gamybos apimtys gerokai padidėjo. Šiuo metu karšykloje veikia 4 karšimo-verpimo linijos, bei visa įranga, reikalinga siūlų gamybai. Siūlų kolekcija nuolat atnaujinama, atsižvelgiant į naujausias spalvų ir mados tendencijas.
Didžiąją dalį verpalų eksportuoja
Įmonė karšia, verpia, dažo, suka vilną ir sintetinį pluoštą. Verpenoje įkurtame ceche gamina kočiotus verpalus, tinkamus kilimams ir pledams austi.
Vilną ir sintetinį pluoštą karšykla perka iš Vokietijos ir Latvijos. Vilną tiekėjai atveža išrūšiuotą, geros kokybės ir už prieinamą kainą. Lietuviška vilna, pasak R.Valčiuko, blogos kokybės, o kainos – aukštesnės negu importinės žaliavos.
Pernai karšykla pagamino apie 150 tonų verpalų. Didžiąją dalį, apie 80 procentų, eksportavo į Skandinavijos šalis. Savo produkciją įmonė teikia Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Jungtinių Amerikos valstijų užsakovams.
Tik 20 procentų karšykloje pagamintų siūlų parduota vidaus rinkoje. Dalį nupirko viena Panevėžyje įsikūrusi mezgimo įmonė. Dalis išvežiota po parduotuves. Vartotojai kelmiškių siūlus mielai perka megzti rankomis.
Užs. Nr. 206281
Autorės nuotr.
PROCESAS: Verpalų gamybos procesas susideda iš vilnos plovimo, dažymo, verpimo ir siūlų sukimo. Naudoti verpalų gamybos įrengimai kainuoja apie dešimt tūkstančių eurų.
DARBAS: Lentpjūvėje dirbusi dvidešimtmetė Renata Andrulienė džiaugiasi gavusi lengvesnio darbo karšykloje.
MECHANIKAS: Antanas Bliutas turi pasirūpinti, kad gerai veiktų visa įranga.
UŽSAKYMAI: „Dalis verpalų visuomet lieka sandėliuose, – pasakoja karšyklos direktorius Ričardas Valčiukas. – Būtų gerai, jei galėtume dirbti be sandėlio – iš cechų siūlai keliautų tiesiai vartotojui. Tačiau taip turbūt nedirba nė viena įmonė. Antra vertus, negalėtume skųstis užsakymų stoka. Šiek tiek jų buvo sumažėję tik pirmaisiais ir antraisiais ekonominės krizės metais.“
PRODUKCIJA: Prieš mėnesį karšykloje pradėjusi dirbti Raimonda Šalkauskaitė džiaugiasi produkcija. Maišai su siūlais tuoj bus išvežti pirkėjams.
