Naujausios
Iš kiemo – ir žiemą, ir ydas
Šiuolaikinį pasaulį pasiekę Užgavėnių persirengėliai, blynai, Morė, linksmybės ir kvailiojimai – ne tik visiems žinomi žiemos išvarymo atributai. Senoji lietuvių kultūra primena tikrąją šios šventės prasmę – tai bendruomenės šventė. Laikas drauge su atgimstančia gamta atgimti ir žmonėms, atsikratyti ydų, kurios trukdo ir su kaimynu bendrauti, šalį ir miestą valdyti.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Bendruomenės šventė
Šiaulių kultūros centro apeiginis folkloro ansamblis „Rėda“ į Užgavėnes kviečiamas ne tik padainuoti, bet ir pamokyti švęsti senąsias tradicines Užgavėnes savo bendruomenėse, nes neretai Užgavėnės yra virtusios tik blynų pavalgymu, vaikams – pinigų pakaulijimu.
Ansamblio vadovai Justė ir Dovydas Lipinskai, ansamblio dainininkai pirmiausia Užgavėnėse pataria nusiteikti būti ne žiūrovais, o dalyviais.
„Kaip Užgavėnes švęsti savo mažose bendruomenėse, su kaimynais, galima pasimokyti tradicijas išlaikiusiose Užgavėnėse, kurios nuo seno vyksta Šiaulių rajone – Kurtuvėnuose, Kaišiadorių rajone – Rumšiškėse“, – sako J. ir D. Lipinskai.
Lipinskų šeima kaip ir kasmet būtinai eis aplankyti savo kaimynų.
Dovydas pasakojo, kad lankyti per Užgavėnes kaimynų visada eina su vaikais, kad šie žinotų šventės prasmę, stebėtų ir mokytųsi švęsti.
„Visi mūsų vaikai dalyvavo Užgavėnėse dar kūdikių vežimėliuose. Sutikti žmonės net nežinodavo, kad vežimėlyje – mūsų kūdikis su kauke, manydavo, kad kūdikio vežimėlis tuščias – tik mūsų kaukės dalis“, – juokėsi Dovydas.
Jis įsitikinęs, kad yra prasmė aplankyti kaimynus taip parodant, kad gyvenama bendruomenėje, kad svarbu bendrauti.
„Jeigu kaimynas neįsileidžia, ne griekas ir kokią zbitką iškrėsti – duris užremti ar kokį rakandą užkelti aukščiau, taip parodant, kad reikia bendrauti, o ne užsidaryti duris nuo kaimynų. Bendravimas per zbitkas – taip pat yra bendravimas, o pokštai per Užgavėnes yra neatskiriama šventės dalis“, – sakė D. Lipinskas.
J. Lipinskienė papildo, kad reikia kaimynams ne tik padainuoti, pasivaišinti blynais, bet ir pasikalbėti, kodėl tokiu personažu apsirėdęs, ko nori palinkėti.
Lankant kaimynus Užgavėnių metu yra dainuojama. Vienos dainos apdainuoja gyvūnus, kitos yra žiemos išvarymo ir augmenijos budinimo, pavasario kvietimo dainos. Dar viena grupė dainų išjuokia žmonių ydas ir silpnybes: tinginystę, paleistuvystę, melagystes.
Virsmas gamtoje ir žmoguje
J. Lipinskienė sako, kad esminiai Užgavėnių atributai yra ne tik persirengėliai, bet ir supimasis, laistymasis vandeniu, triukšmo kėlimas, kad išsigąstų žiema.
Kadangi gamtoje vyksta virsmas, o žmogus yra gamtos dalis, jame taip pat turi vykti virsmas paliekant praeityje tamsą, ydas, „atsigręžiant į gamtą dvasiškai, protiškai, fiziškai“.
J. ir D. Lipinskai pataria Užgavėnėms ruoštis iš anksto.
„Pirmiausia reikėtų apmąstyti, kokios yra svarbiausios šio laiko aktualijos, kas tuo laiku žmogui buvo nemalonu, skaudu, nepriimtina, kas trukdė ir ko žmogus norėtų atsikratyti, tarsi nesinešti tų ydų į pavasarį, į atgimimo laiką“, – sako J. Lipinskienė.
Užgavėnių kaukė turi įkūnyti kokią nors žmogui, bendruomenei trukdžiusią ydą, sukurti tos ydos personažą pagal aktualijas, pavyzdžiui, kažkoks politikas, valdininkas, pareigūnas, daktaras ar vaistininkas, verslininkas ar vadovas, mokytojas ar kaimynas ką nors blogo ar kvailo padarė. Iš ko bendruomenė juokėsi, kas jai nepatiko, ko norėtų atsikratyti.
J. Lipinskienė teigia, kad Užgavėnių kaukė todėl ir gaminama tik vieneriems metams. O baigiantis Užgavėnėms kaukė būtinai yra sudeginama, kad nei personažas, nei yda „nenukeliautų“ į kitus metus, nebekenktų, nebenervintų, o pradingtų drauge su More laužo ugnyje.
„Tai ir yra prasmė bent simboliškai atsikratyti to, ko žmonės nenori, kas juos piktino, vargino, darė žalą. Turi būti gyvas virsmas žmogaus, bendruomenės, valstybės gyvenime. Išryškinome, pasijuokėme, pasišaipėme, sudeginome blogį, ydą, išleidome garą ir suvokiame, kad einame gyventi geriau, gražiau“, – sakė J. Lipinskienė.
Kitais metais vėl ką nors nepatinkančio, nereikalingo įkūnys kaukė.
J. ir D. Lipinskai primena, kad Užgavėnės senovėje dėl simbolinės ydų atsikratymo reikšmės buvo suaugusiųjų, o ne vaikų šventė. Vaikai, pavyzdžiui, susodinti į kubilą, vežamą rogėse ar ratuose atlikdavo nebent bičių avilio vaidmenį, imituodavo bičių dūzgimą.
„Daugelį metų vaikai buvo paleisti eiti pakiemiais be jokios prasmės ir reikšmės pinigų ar saldainių pasirinkti. Taip nyko tikroji Užgavėnių reikšmė, turėjusi stiprų poveikį bendruomenės gyvenimui, bet ją praradusi. Svarbu susigrąžinti tikrąją Užgavėnių prasmę: pabūti po kauke, suvokti savo ir kitų ydas ir keistis“, – sakė J. Lipinskienė.
Išjuokiamos silpnybės
Iki šių dienų mus pasiekė kelios kaukių-personažų grupės. Viena jų – su tautiškumu susiję personažai, kurie šiandien nebeatitinka aktualumo, kuris buvęs seniau.
„Pavyzdžiui, Žydo ar Čigono kaukė Užgavėnėse jokiu būdu neišjuokia kokios nors tautos. Tai tik atėjęs iš praeities štampas. Išjuokiama būdavo jokiu būdu ne tauta, o tam tikros profesijos – prekybininko, ateities būrėjo ydos, silpnybės“, – sako J. Lipinskienė.
Ji priminė, kad Užgavėnėse yra ir Kunigo, Daktaro personažai, būdavo išjuokiamos šių profesijų silpnybės, pavyzdžiui, kunigo gyvenimas su „gaspadine“, godumas arba daktaro „gydymas“ tik dėl akių.
„Šiandien reikia kurti savo personažus pagal šiandienos aktualijas. Tai diena, kai galima pašiepti neužsitraukiant už tai rūstybės, o padedant žmonėms keistis į gerą“, – sako D. Lipinskas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių kultūros centro apeiginis folkloro ansamblis „Rėda“ linki dainuoti Užgavėnėms tinkamas dainas, kad ši diena praeitų prasmingai, o ne tuščiai kvailiojant.
Šiaulių kultūros centro apeiginio folkloro ansamblio „Rėda“ vadovai Justė ir Dovydas Lipinskai sako, kad Užgavėnės turi gilią prasmę. Būtina reaguoti ir pašiepti tai, kas aktualu bendruomenės, šalies gyvenime.
