Į gerovės valstybę – su šaukštu ar meškere?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ko­kį ge­ro­vės vals­ty­bės mo­de­lį pa­si­rinks po­li­ti­kai? Kol kas gir­dė­ti tik apie nau­jus mo­kes­čius ir di­dė­sian­čias pa­šal­pas bei pen­si­jas. Ar tai vi­sa vi­zi­ja?
GE­RO­VĖS VALS­TY­BĖS BEIEŠ­KANT

Šiais me­tais Šiau­lių sa­vi­val­dy­bė įkū­rė Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­tą. Tai kur ieš­ko­ti mies­te tos ge­ro­vės, jei ne ten? Šio de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė ti­ki, kad ge­ro­vės vals­ty­bė – ne uto­pi­ja, o mies­to eko­no­mi­nį po­rtre­tą ma­tan­ti Stra­te­gi­nės plėt­ros ir eko­no­mi­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rė Vai­da Ka­la­se­vi­čie­nė abe­jo­ja: "Pa­di­din­si­me vai­ko pi­ni­gus, pa­kel­si­me mi­ni­ma­lią al­gą ir vis­kas?"
Tę­sia­me pub­li­ka­ci­jų cik­lą "Ge­ro­vės vals­ty­bės beieš­kant".
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė ma­no, kad vie­nas iš ge­ro­vės vals­ty­bės bū­ti­nų ak­cen­tų – pi­lie­tiš­ka bend­ruo­me­nė.

Siū­lo iš­mok­ti aug­ti

Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė ma­no, kad žmo­nių ge­ro­vė – vi­siems su­da­ry­tos są­ly­gos oriai gy­ven­ti.

– Ga­li­ma su­pras­ti, kad Šiau­liuo­se žmo­nės gy­ve­na ge­ro­vė­je, kad rei­kė­jo tik įsteig­ti pa­da­li­nį jai ad­mi­nist­ruo­ti?

– Vie­nai už­sie­nie­čių de­le­ga­ci­jai, pa­sa­ko­da­ma apie ku­ruo­ja­mas veik­los sri­tis, pa­sa­kiau, kad man ten­ka Šiau­liuo­se rū­pin­tis vi­sais žmo­nė­mis nuo gi­mi­mo iki se­nat­vės ir spręs­ti pro­ble­mas, su­si­ju­sias su jų ge­ro­ve. Vė­liau, su­jun­gus du de­par­ta­men­tus, taip ir gi­mė pa­va­di­ni­mas.

Kai bu­vo at­skir­tos švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to bei so­cia­li­nių rei­ka­lų sri­tys, man trū­ko bend­ro ma­ty­mo. Da­bar mes, vi­sų pa­slau­gų tei­kė­jai, ga­li­me dirb­ti kar­tu, kur­ti, gal­vo­ti. Gal mums pa­vyks pa­siū­ly­ti šiek tiek ki­to­kias pa­slau­gas, kad žmo­nių orus gy­ve­ni­mas įgau­tų ki­tas spal­vas. Žmo­gus tu­ri bū­ti lai­min­gas, tu­ri ge­bė­ti gy­ven­ti tarp žmo­nių, ir vie­ni ki­tus tu­ri­me iš­mok­ti priim­ti.

Tai nė­ra uto­pi­ja. Tai ro­do mū­sų bran­dą 30-ais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais. Vers­las, švie­ti­mas, ino­va­ci­jos – tu­ri­me su­ras­ti bend­rą var­dik­lį ir pa­si­rū­pin­ti, kad Lie­tu­vo­je bū­tų ge­ra gy­ven­ti kiek­vie­nam, ne­prik­lau­so­mai nuo jo so­cia­li­nės pa­dė­ties. Aiš­ku, tai su­dė­tin­ga pa­da­ry­ti. Rei­kė­tų pa­si­rink­ti ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mo kryp­tį, nes vi­so­kių jų mo­de­lių yra. Tai po­li­ti­kų dar­bas su­ras­ti tą mo­de­lį, tin­kan­tį mums.

– Kur Šiau­liai yra la­biau­siai pa­žen­gę šia­me ke­ly­je?

– Pas mus yra vi­sos įma­no­mos švie­ti­mo kryp­tys, ku­rios yra Lie­tu­vo­je. Ir dar­že­liai, ir įstai­gos spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kams, ga­biems vai­kams, ir spor­to gim­na­zi­ja. Tu­ri­me uni­ver­si­te­tą, aukš­tą­ją mo­kyk­lą, ku­ri ren­gia mo­ky­to­jus. Tai svar­bus mo­men­tas, gal­vo­jant apie ge­ro­vės vals­ty­bę.

Kas pa­sa­kys, ko­kia prie­mo­nė ku­riam šiau­lie­čiui šian­dien rei­ka­lin­ga la­biau­siai? Po­rei­kiai la­bai skir­tin­gi. Pir­miau­siai, lai­min­gas žmo­gus yra svei­kas. Ką dėl to jis tu­ri da­ry­ti – spor­tuo­ti, me­di­tuo­ti ar svei­kai mai­tin­tis? Tu­ri­me pa­siū­ly­ti kuo di­des­nę įvai­ro­vę pa­slau­gų aug­ti žmo­gui svei­kai. Jei mes kiek­vie­nam žmo­gui pa­siū­ly­si­me tai, ko jam rei­kia, jis neieš­kos, kur ge­riau, neiš­vyks iš Šiau­lių.

– Ar ga­li Šiau­liai už­tik­rin­ti pa­kan­ka­mą pa­ra­mą so­cia­liai rem­ti­niems žmo­nėms, kad jie ga­lė­tų gy­ven­ti oriai?

– Skir­ti dau­giau lė­šų so­cia­li­nei pa­ra­mai ir iš­mo­kė­ti įvai­rias pi­ni­gi­nes iš­mo­kas yra pa­ts leng­viau­sias bū­das, bet ne vi­sais at­ve­jais jis au­gi­na žmo­gų. Gal mums pa­vyks su­ras­ti ki­to­kių prie­mo­nių, kaip jį iš­mo­ky­ti už­si­dirb­ti pi­ni­gų ar­ba ras­ti sa­vo vie­tą.

Jei mes tik duo­sim, neu­žau­gin­sim žmo­gaus. Mo­ky­ma­sis vi­są gy­ve­ni­mą, ma­tyt, yra pa­grin­di­nis ke­lias. Tu­ri­me at­ras­ti rak­tą, kaip priei­ti prie kiek­vie­no žmo­gaus, lai­ku jį pa­ste­bė­ti, ar tai bū­tų 2 me­tų vai­kas, ar 15 me­tų paaug­lys, kad jo sa­vi­ver­tė bū­tų adek­va­ti, kad jis džiaug­tų­si, jog yra čia, ga­li mo­ky­tis, kur­ti, sa­ve rea­li­zuo­ti, tu­rė­ti vi­sas kom­pe­ten­ci­jas ir jaus­tis ge­rai. To­kie tu­rė­tų bū­ti pa­grin­di­niai tiks­lai.

Dar vie­nas la­bai svar­bus da­ly­kas, ku­riant ge­ro­vės vals­ty­bę, yra pi­lie­tiš­ku­mas. Kuo dau­giau žmo­nių Lie­tu­vo­je, Šiau­liuo­se gal­vos, kad jie pa­tys ga­li kur­ti – ne val­džia, ne po­li­ti­kai, ne tar­nau­to­jai, ne Sa­vi­val­dy­bė, ne vers­las, o jie pa­tys. Gal ras siū­lo ga­lą, kaip pa­tiems pri­si­dė­ti prie ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mo. Tas pri­si­dė­ji­mas ga­li bū­ti la­bai pa­pras­tas – dirb­ti mėgs­ta­mą dar­bą, mo­kė­ti mo­kes­čius, teik­ti pa­siū­ly­mus, ana­li­zuo­ti, gal­vo­ti. Ne nuo­lat kri­ti­kuo­ti, o siū­ly­ti.

– Bet Šiau­lių vi­suo­me­nė pa­sta­ruo­ju me­tu itin pi­lie­tiš­ka ir la­bai at­vi­rai reiš­kia sa­vo po­zi­ci­ją, ta­čiau, pa­na­šu, kad jų ne­gir­di tie, kas prii­ma spren­di­mus.

– Čia ir yra es­mė. Ga­li išei­ti žmo­nių gru­pė ir pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę. Bet gal yra ir ki­ta žmo­nių gru­pė, ku­ri tu­ri prie­šin­gą nuo­mo­nę. Dia­lo­go kul­tū­ra, mo­ky­ma­sis iš­girs­ti,at­pa­žin­ti ša­lia esan­tį ki­to­kį. Tai nė­ra pa­pras­ta. Kiek­vie­nas mes tu­ri­me sa­vo ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas, sa­vo ma­ty­mą, ir la­bai ner­vi­na, kai kaž­kas ša­lia gal­vo­ja ki­taip. Bet ki­taip ne­bus. Jei mes no­ri­me kar­tu gy­ven­ti, kur­ti mies­tą, tu­ri­me su­si­tar­ti.

– Dar­bin­go am­žiaus žmo­nių ma­žė­ja, o vie­šų­jų pi­ni­gų po­rei­kis au­ga. Kaip už­tik­rin­ti, kad jų pa­kak­tų ir kul­tū­rai, ir švie­ti­mui, ir so­cia­li­nei pa­ra­mai?

– Čia la­bai svar­bi vers­lo su­dė­ti­nė da­lis. Dar­bo vie­tos, iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos. Gal per tai ateis ki­to­kia pri­dė­ti­nė ver­tė, ir tų vie­šų­jų pi­ni­gų at­si­ras dau­giau. Žiū­rint į atei­tį sun­ku nu­spė­ti, ko­kių pro­fe­si­jų žmo­nių rei­kės. To­dėl pa­ts svar­biau­sias šian­dien švie­ti­mo, kul­tū­ros iš­šū­kis ug­dy­ti ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas, iš­mo­ky­ti bend­rau­ti, mo­ky­tis. At­ro­dy­tų to­kie bend­ri lyg ir sa­vai­me su­pran­ta­mi da­ly­kai, ta­čiau jie tam­pa ak­tua­lūs, jų rei­kės tam, kad iš­gy­ven­tu­me. Į mū­sų pra­mo­nę ateis ro­bo­tai, iš­ma­nie­ji da­ly­kai, ma­žiau rei­kės žmo­nių, pa­di­dės da­lis tų, ku­rie tu­rės bū­ti iš­lai­ko­mi. Di­džiau­sias iš­šū­kis – kaip vi­sa tai su­re­gu­liuo­ti.

– Ku­ri gran­dis Šiau­liuo­se yra silp­niau­sia?

– Pa­žin­tis su so­cia­li­ne sfe­ra man bu­vo nau­jie­na. Leng­viau­sia atei­ti į Sa­vi­val­dy­bę ir pa­pra­šy­ti iš­mo­kos. Bet kas nuo to pa­si­keis? Kaip su­gal­vo­ti, ko­kių pa­slau­gų rei­kia žmo­gui, kad jis iš­mok­tų pa­ts aug­ti ir dar kai­my­nui pa­dė­ti? Žmo­nių pik­tu­mas ma­ne gąs­di­na. Bet aš su­pran­tu, ko­dėl jie pik­ti. Jie ne­lai­min­gi, ne­ga­li gy­ven­ti oriai, kaž­ko ne­tu­ri ir ne­ži­no, kaip gau­ti.

Ats­kir­ti Tie­sos gat­vė­je ku­ria­mus nak­vy­nės na­mus nuo be­na­mių nak­vy­nės vie­tos yra ge­ras spren­di­mas. Kuo dau­giau vie­no­je vie­to­je įvai­rių si­tua­ci­jų, tuo la­biau iš­kryp­ti iš tie­sos ke­lio ga­li žmo­nės, ku­riems stai­ga at­si­ti­ko bė­da.

Nak­vy­nės na­muo­se te­ko su­tik­ti 18-me­tį vai­ki­ną. Gal­vo­ju, ku­rio­je vie­to­je jis ne­ga­vo pa­gal­bos, neuž­siau­gi­no spar­nų. Ko­dėl jis ne­ra­do sa­vo vie­tos ir da­bar yra nak­vy­nės na­muo­se? To­kių da­ly­kų ne­tu­rė­tų bū­ti. Tu­rė­tų bū­ti prie­mo­nių, kaip jį užau­gin­ti, kad jis, tu­rė­da­mas kaž­ko­kią ne­di­de­lę ne­ga­lią, ga­lė­tų in­teg­ruo­tis į dar­bo rin­ką, ras­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį. Gal jis ne­su­ti­ko to žmo­gaus, ku­ris pa­ro­dy­tų jam ke­lią.

– Sa­vi­val­dy­bė per­ka na­mą ir ja­me oriai gy­vens 10 neį­ga­lių žmo­nių. O vi­si ki­ti? Ar Sa­vi­val­dy­bė fi­nan­siš­kai pa­temps smul­kė­jan­čią so­cia­li­nę pa­ra­mą?

– Na­tū­ra­lu, kad mes su­sky­la­me į daug da­lių ir di­dė­ja kaš­tai. Tai yra nau­ja pa­slau­ga. Kai mes iš­mok­si­me, ga­lė­si­me gal­vo­ti, ką pa­da­ry­ti, kad kuo dau­giau lė­šų pa­siek­tų žmo­gų ir kuo ma­žiau lik­tų ad­mi­nist­ra­vi­mui.

Aš ma­nau, kad pa­čios idė­jos yra ge­ros, ku­rios ir ve­da prie ki­to­kios vals­ty­bės kū­ri­mo. Kol tie žmo­nės neiš­moks gy­ven­ti tarp ki­tų ir mes neiš­mok­sim jų priim­ti, nie­ko ne­bus.

– O jūs gal jau­čia­tės gy­ve­nan­ti ge­ro­vės vals­ty­bė­je?

– Aš jau­čiuo­si ge­rai, man nie­ko ne­trūks­ta. Tu­riu šei­mą, pui­kią duk­rą. Vi­si trys šei­mos na­riai esa­me pa­sie­kę to, ko no­ri­me, at­sa­kin­gai dir­ba­me mėgs­ta­mą dar­bą. Jei vi­si žmo­nės jaus­tų­si taip, kaip aš, ge­ro­vės vals­ty­bė jau bū­tų su­kur­ta.

– Ar pa­vyks­ta įsi­gi­lin­ti į pa­žei­džia­mų žmo­nių pro­ble­mas, kai pa­čiam nie­ko ne­trūks­ta?

– Aš gal­vo­ju, kad tu­riu do­va­ną įsi­jaus­ti į žmo­nių pro­ble­mas. Su­si­ti­ku­si su jais, įžvel­giu, kur aš ga­liu juos pa­stip­rin­ti, pa­dė­ti. Tai, kad aš jau­čiuo­si ge­rai, man lei­džia iš­girs­ti ki­tus. Kai žmo­gaus, dir­ba­nan­čio Sa­vi­val­dy­bė­je, sa­vi­ver­tė yra adek­va­ti, jis ga­li ki­taip ir žmo­gų priim­ti. Tai yra sėk­mės ko­das.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Stra­te­gi­nės plėt­ros ir eko­no­mi­kos de­par­ta­men­to va­do­vės Vai­dos Ka­la­se­vi­čie­nės nuo­mo­ne ge­ro­vės vals­ty­bė­je žmo­gui svar­biau­sia tu­rė­ti dar­bą ir pa­ja­mas.

Ge­ro­vės vals­ty­bę teks kur­ti vi­siems

Stra­te­gi­nės plėt­ros ir eko­no­mi­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rę Vai­dą Ka­la­se­vi­čie­nę ga­li­me va­din­ti vy­riau­sią­ja Šiau­lių eko­no­mis­te. Tu­rė­da­ma vi­są eko­no­mi­nės mies­to si­tua­ci­jos in­for­ma­ci­ją, ji šian­dien ga­li pa­sa­ky­ti, ar Šiau­liai dar to­li nuo ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­jos.

– Kas yra ge­ro­vės vals­ty­bė?

– Iš tik­rų­jų, tai su­dė­tin­gas klau­si­mas. Vie­ni su­pran­ta, kad tai ne­mo­ka­mas trans­por­tas, švie­ti­mas, so­cia­li­nė ap­sau­ga, gal ki­ti su­pran­ta, kad tai – di­de­li pro­gre­si­niai mo­kes­čiai. Kad neat­si­tik­tų taip, jog ku­ria­me ge­ro­vės vals­ty­bę, bet vi­si ją su­pran­ta­me skir­tin­gai. Ką ta­da su­kur­si­me?

Ma­no ma­ny­mu, vis­kas tu­ri bū­ti nu­kreip­ta į žmo­gų, kad jam bū­tų ge­ra gy­ven­ti to­kio­je vals­ty­bė­je. Tai api­ma švie­ti­mo sis­te­mą, so­cia­li­nę ap­sau­gą ir ki­tas sri­tis. Daug dė­me­sio tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma žmo­nėms su ne­ga­lia, se­ny­vo am­žiaus gy­ven­to­jams, jau­ni­mui. Tai tu­ri bū­ti orien­tuo­ta į pi­lie­tiš­ku­mą. Žmo­gus tu­ri su­pras­ti, kad ne tik vals­ty­bė jam tu­ri pa­sa­ky­ti, kaip tu­ri bū­ti. Bet ir pa­ts gy­ven­to­jas tu­ri su­pras­ti, kad jei ne­mo­kės mo­kes­čių, o darb­da­viai mo­kės at­ly­gi­ni­mus vo­ke­liuo­se, taip ir ne­su­rink­si­me į biu­dže­tą pi­ni­gų, iš ku­rių ga­lė­tu­me mo­kė­ti iš­mo­kas pen­si­nin­kams, neį­ga­lie­siems, vai­kams. Tai už­da­ras ra­tas. Jei vi­si dirb­si­me ta link­me tai ir su­kur­si­me tą ge­ro­vės vals­ty­bę.

– Atim­ti iš dau­giau už­dir­ban­čių ir pa­da­lin­ti ki­tiems – ar tai tas ke­lias?

– Kiek­vie­nas tu­ri pri­si­dė­ti. Vi­so­se ša­ly­se nuo tų, kas dau­giau­siai už­dir­ba, dau­giau­siai ir at­skai­to. Da­li­ni­ma­sis, kad at­skir­tis bū­tų kuo ma­žes­nė tarp daug už­dir­ban­čių ir mi­ni­ma­lias pa­ja­mas gau­nan­čių.

– Mies­to val­džia daž­nai skel­bia, kad Šiau­liuo­se jau pra­ktiš­kai tvy­ro ge­ro­vė. Ko­kiais žings­niais ten ke­liau­ja­ma?

– Dė­lio­jant mies­to biu­dže­tą, aš ma­tau, kam ski­ria­mi pi­ni­gai. Da­bar di­džio­ji da­lis pi­ni­gų nu­krei­pia­ma inf­rast­ruk­tū­rai. Yra di­de­li pro­jek­tai, mes tu­ri­me juos įgy­ven­din­ti. Tai juk ir­gi da­ro­ma žmo­gui. So­cia­li­nei sri­čiai, švie­ti­mui lė­šos au­ga. Ei­na­me į tą pu­sę.

Vi­sai ne­se­niai bu­vau įmo­nės "Plie­no for­tas" nau­jo­je ga­myk­lo­je. Džiu­gu. Gal rei­kė­tų dau­giau tai rek­la­muo­ti, nes mes ne­ži­no­me, ką tu­ri­me Šiau­liuo­se. Įmo­nė nuo 1994 me­tų vei­kia, su­kū­rė 170 dar­bo vie­tų. Ga­myk­la au­to­ma­ti­zuo­ta, įran­ga aukš­to ly­gio. Dar­buo­to­jai myg­tu­kus jun­gi­nė­ja. Vis­kas ei­na pro­gre­so link. Ir ki­to­se mo­der­nio­se įmo­nė­se dar­buo­to­jams su­da­ro­mos pui­kios są­ly­gos.

– Ko­kią da­lį Šiau­lių eko­no­mi­ko­je su­da­ro stam­bių, mo­der­nių įmo­nių veik­la?

– Pa­gal vi­sus ro­dik­lius stam­bio­sios įmo­nės su­da­ro ne­di­de­lę da­lį, di­džio­ji da­lis – smul­ku­sis ir vi­du­ti­nis vers­las.

Esa­me pa­si­ren­gę Eko­no­mi­nės plėt­ros ir in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mo stra­te­gi­ją, ku­ri yra orien­tuo­ta į aukš­tos pri­dė­ti­nės vers­lo kū­ri­mą. Kiek vers­las no­rės tai da­ry­ti? Sa­vi­val­da ne­ga­li pri­vers­ti įmo­nių kur­ti aukš­tos pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tus ir mo­kė­ti ofi­cia­lius nor­ma­lius at­ly­gi­ni­mus.

– Tai mū­sų ge­ro­vė pri­klau­so nuo vers­lo?

– Nuo vers­lo pri­klau­so di­de­le da­li­mi. Ir nuo švie­ti­mo, ku­ris tu­rė­tų mo­ky­ti mus bū­ti pi­lie­tiš­kais. Švie­ti­mas tu­ri ug­dy­ti žmo­gų, ku­ris no­rės spe­cia­li­zuo­tis to­je sri­ty­je, ku­rio­je mums trūks­ta in­ži­nie­rių, spe­cia­lis­tų. Jei jie bus ug­do­mi, ateis į vers­lą ir kurs aukš­tą pri­dė­ti­nę ver­tę.

– Ar Sa­vi­val­dy­bės veik­lo­je pa­kan­ka­mai dė­me­sio ski­ria­ma ei­li­niam šiau­lie­čiui?

– Aš ma­nau, kad žmo­gus ir yra svar­biau­sia. Pa­vyz­džiui, di­de­lis dė­me­sys ir pa­ra­ma ski­ria­ma jau­nam vers­li­nin­kui, vy­res­niam nei 50 me­tų. Ne­se­niai kal­bė­jo­me, kiek pi­ni­gų rei­kė­tų skir­ti neį­ga­lie­siems, kri­zi­nėms šei­moms ir pa­na­šiai. Čia kaip tik žmo­gus ir sto­vi. O tai, kas vyks­ta ko­mi­te­tuo­se ar Ta­ry­bos sa­lė­je jau yra po­li­ti­ka.

Vie­šuo­sius pi­ni­gus rei­kia su­ba­lan­suo­ti, kaip ir šei­mo­je. Rei­kia įsi­ver­tin­ti, ku­riuos pro­jek­tus pa­da­ry­ti čia ir da­bar, gal kai ku­riuos ga­li­ma nu­kel­ti į vė­les­nį lai­ko­tar­pį. Rei­kia su­si­dė­lio­ti prio­ri­te­tus.

– Ar šian­dien jums aiš­ki kryp­tis, kaip Lie­tu­vo­je ku­ria­ma ge­ro­vės vals­ty­bė?

– Man nė­ra aiš­ki. Mes ne­tu­ri­me to­kios pro­gra­mos.

– Pa­di­din­ti vai­ko pi­ni­gus, pen­si­jas ir pa­kel­ti mo­kes­čius – ar tai tie žings­niai?

– No­rė­čiau ir aš pa­klaus­ti, jei pa­da­ry­si­me tuos ke­lis žings­nius ir tai jau bus mū­sų vi­zi­ja?

Jei mes po 5 me­tų, kaip skel­bia­ma, jau tu­rė­tu­me gy­ven­ti ge­ro­vės vals­ty­bė­je, tai tu­ri­me ži­no­ti, kaip ją pa­siek­ti. Ta­da vie­nin­gai tu­rė­tu­me ei­ti jos link. Da­bar pa­kel­si­me mi­ni­ma­lią al­gą, vai­ko pi­ni­gus, vie­na sa­vi­val­dy­bė pa­ska­tins vers­lą, ki­ta nu­ties ke­lią ir vis­kas?

Gal ta vi­zi­ja dar iš­si­gry­nins atei­ty­je.

– Koks jos svar­biau­sias ak­cen­tas tu­rė­tų bū­ti?

– Ma­nau, kad žmo­gui svar­biau­sia tu­rė­ti dar­bą ir pa­ja­mas. Ki­tos prie­mo­nės yra pa­gal­bi­nės. Da­bar Šiau­lių eko­no­mi­nė­je zo­no­je sta­to­mos trys nau­jos ga­myk­los, ma­tau po­ten­cia­lą. Kas ieš­ko, sa­ko dar­bą sun­ku ras­ti, o darb­da­viai tvir­ti­na, kad ne­ran­da dar­buo­to­jų.

Džiu­gu, kad di­dė­ja at­ly­gi­ni­mai. Pa­gal mo­kes­čių ins­pek­ci­jos duo­me­nis, šių me­tų ant­ro­jo ket­vir­čio dar­buo­to­jų drau­džia­mo­sios pa­ja­mos pa­di­dė­jo 12 pro­cen­tų, pa­ly­gin­ti su praė­ju­sių me­tų tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu. Jei per­nai ant­rą ket­vir­tį jos Šiau­liuo­se sie­kė 917 eu­rų (iki mo­kes­čių), tai šį­met 1 029 eu­rus.

– O jūs pa­ti su­si­kū­rė­te sa­vo ge­ro­vės vals­ty­bę?

– Ka­dan­gi tu­riu dar­bą, pa­ja­mas, vai­kai svei­ki, pa­čiai ne­rei­kia kreip­tis į svei­ka­tos įstai­gas, tai šian­dien sa­ky­čiau taip. Bet jei­gu tek­tų su­si­dur­ti su svei­ka­tos pro­ble­mo­mis ir kreip­tis į gy­dy­mo įstai­gas, tai dar to­li gra­žu iki tos ge­ro­vės vals­ty­bės.

Da­bar pa­kel­si­me mi­ni­ma­lią al­gą, vai­ko pi­ni­gus, vie­na sa­vi­val­dy­bė pa­ska­tins vers­lą, ki­ta nu­ties ke­lią ir vis­kas?