"Ne titulai skatina mylėti Lietuvą"

Laimos AGANAUSKIENĖS nuo­tr.
Prieš pen­ke­rius me­tus no­mi­nuo­ta Rad­vi­liš­kio mies­to gar­bės pi­lie­te Elo­na Vaiš­nie­nė ti­ki­no: ne ti­tu­lai ir ap­do­va­no­ji­mai ją ska­ti­na da­ry­ti ge­rus dar­bus ir my­lė­ti Lie­tu­vą.
GE­RO­VĖS VALS­TY­BĖS BEIEŠ­KANT

Bal­ti­jos ša­lims sie­kiant Nep­rik­lau­so­my­bės, Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se gy­ve­nan­ti Elo­na Ma­ri­jo­šiū­tė-Vaiš­nie­nė vi­sa­pu­siš­kai pa­lai­kė tau­tie­čius – Ame­ri­ko­je ren­gė de­monst­ra­ci­jas, ra­šė straips­nius, da­ly­va­vo ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­do­se.
Rad­vi­liš­ky­je šią sa­vai­tę ap­si­lan­kiu­si Ame­ri­kos lie­tu­vė, prieš pen­ke­rius me­tus ti­tu­luo­ta Rad­vi­liš­kio mies­to gar­bės pi­lie­te, gi­ria gra­žė­jan­čią Lie­tu­vą ir kar­tu pa­ste­bi, kad lie­tu­viams vis dar trūks­ta bend­rys­tės jaus­mo, o "so­vie­ti­nis" pa­vel­das – rū­pes­tis sa­vi­mi ir sa­vo bi­čiu­liais, te­bė­ra ga­jus.
Laimos AGANAUSKIENĖS nuo­tr.
Vieš­niai iš Ame­ri­kos ir bib­lio­te­kos drau­gei Elo­nai Vaiš­nie­nei (kai­rė­je) – Rad­vi­liš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jų (iš de­ši­nės) – Ni­jo­lės Pakš­tie­nės ir Aud­ro­nės Si­nu­šai­tės įteik­tos at­mi­ni­mo do­va­nė­lės.

"Ir be ap­do­va­no­ji­mų da­ry­čiau tą pa­tį"

Ak­ty­vią išei­vi­jos ir vi­suo­me­nės vei­kė­ją E. Vaiš­nie­nę su Rad­vi­liš­kiu sie­ja ne tik praei­ties sen­ti­men­tai.

Rad­vi­liš­kis jai – ne tik mies­tas, ku­ria­me ne vie­ne­rius me­tus gy­ve­no ir dir­bo jos se­ne­lis – ži­no­mas var­go­ni­nin­kas ir chor­ve­dys An­ta­nas Ma­ri­jo­šius, kur gi­mė jos ma­ma, pe­da­go­gė Kot­ry­na Ste­po­nai­ty­tė, iš­te­kė­ju­si už gar­saus di­ri­gen­to, mu­zi­kos pe­da­go­go, kom­po­zi­to­riaus, pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Ma­ri­jo­šiaus.

Ko­ne tris de­šimt­me­čius E. Vaiš­nie­nė glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja su Rad­vi­liš­kio vie­šą­ja bib­lio­te­ka, siųs­da­ma jai straips­nių, kny­gų, pa­rem­da­ma lė­šo­mis, ypa­tin­gą dė­me­sį skir­da­ma vai­kams ir jau­ni­mui.

Kad moks­lei­viai di­džiuo­tų­si gy­ve­nan­tys Rad­vi­liš­ky­je, Ame­ri­kos lie­tu­vė or­ga­ni­za­vo ra­ši­nio kon­kur­są "Aš – iš Rad­vi­liš­kio!" ir ap­do­va­no­jo ge­riau­sių ra­ši­nių au­to­rius.

Jai pa­siū­lius ir fi­nan­sa­vus, bib­lio­te­ko­je prieš 22 me­tus bu­vo įkur­ta žais­lo­te­ka ("no­rė­jau, kad ne­pa­si­tu­rin­čių, dau­gia­vai­kių šei­mų vai­kai tu­rė­tų ga­li­my­bę bib­lio­te­ko­je gau­ti ne tik kny­gų, bet ir žais­lų").

Šian­dien žais­lo­te­kos vei­kia vi­so­se ra­jo­no bib­lio­te­ko­se – vai­kai tu­ri mie­lą kam­pe­lį, kur ga­li pa­žais­ti, čia vyks­ta ren­gi­niai, su­si­ti­ki­mai, se­ka­mos pa­sa­kos.

Jau ne vie­ne­rius me­tus bib­lio­te­ko­je vei­kia ir "va­ba­liu­kų" mo­kyk­lė­lė, ku­rio­je vyks­ta už­siė­mi­mai pa­tiems ma­žiau­siems vai­ku­čiams – po­niai Elo­nai svar­bu, kad šie "va­ba­liu­kai" kuo anks­čiau įgy­tų gar­so, vaiz­do įgū­džių, pa­jus­tų bend­rys­tės jaus­mą.

Rad­vi­liš­kie­čiai prieš pen­ke­rius me­tus E. Vaiš­nie­nę no­mi­na­vo Rad­vi­liš­kio mies­to gar­bės pi­lie­te. Ta­čiau ji šio ti­tu­lo ne­su­reikš­mi­na. Kaip ir jai įteik­to "Ge­ru­mo an­ge­lo" ap­do­va­no­ji­mo.

"Taip, man la­bai ma­lo­nu bu­vo gau­ti šiuos ap­do­va­no­ji­mus. An­ge­lo sta­tu­lė­lė sto­vi ma­to­miau­sio­je ma­no na­mų vie­to­je ir vi­siems ją pa­ma­čiu­siems aš pa­sa­ko­ju apie Rad­vi­liš­kį ir jo žmo­nes. Bet ne dėl ap­do­va­no­ji­mų da­ro­mi ge­ri dar­bai. Aš ir be jų da­ry­čiau ly­giai tą pa­tį", – "Šiau­lių kraš­tui" sa­ko vieš­nia.

Lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­ja

Ke­tu­ris uni­ver­si­te­tus bai­gu­si 84-erių fi­lo­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė, 22 me­tus dir­bu­si Jei­lio uni­ver­si­te­to pen­kių in­ži­ne­ri­jos de­par­ta­men­tų in­for­ma­ci­jos re­dak­to­re, bend­ra­dar­biau­jan­ti su JAV spau­da, E. Vaiš­nie­nė lie­tu­viš­kai kal­ba be jo­kio ak­cen­to.

Jos kal­ba to­kia iš­raiš­kin­ga ir tur­tin­ga, kad ne­ju­čio­mis nu­si­ste­bi: ne kiek­vie­nas Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vis šne­ka taip vaiz­din­gai kaip ši mo­te­ris, sep­ty­nis de­šimt­me­čius gy­ve­nan­ti sve­čio­je ša­ly­je.

"Lie­tu­viš­kai kal­ba ir abu ma­no vai­kai – Vai­va ir Gin­ta­ras bei še­šia­me­tis anū­kas Ša­rū­nas, nors jo ma­ma – ne lie­tu­vė.

"Sa­vo vai­kams, kad jų kal­ba bū­tų kuo tur­tin­ges­nė, skai­ty­da­vau daug kny­gų, siųs­da­vau­si jų iš Lie­tu­vos. Mes kar­tu api­bū­din­da­vo­me kiek­vie­ną ak­me­nė­lį, va­ba­liu­ką ar reiš­ki­nį. Su vai­kais rei­kia kuo dau­giau bend­rau­ti. Ir ne tik pa­pras­čiau­sia bui­ti­ne kal­ba. Kuo dau­giau kal­bų jie mo­kės, tuo la­biau la­vės jų sme­ge­nys", – įsi­ti­ki­nu­si vieš­nia, apie tai kal­ban­ti ir Lie­tu­vo­je sa­vo skai­to­mo­se pa­skai­to­se.

Lie­tu­vy­bę, mei­lę gim­tai ša­liai, pa­trio­tiz­mą mo­te­ris puo­se­lė­ja ir Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se.

"Mes ten pa­te­ko­me ne sa­vo no­ru. Nie­kas ta­da, po­ka­rio me­tais, ne­no­rė­jo pa­lik­ti Lie­tu­vos. Bu­vo­me pri­vers­ti trauk­tis, nes mums, kaip ir dau­ge­liui to me­to lie­tu­vių, grė­sė rep­re­si­jos ir trem­tis. Mū­sų tė­vai tą ži­no­jo – ma­tė pa­smerk­tų­jų trem­čiai są­ra­šus.

Ta­da Lie­tu­vą pa­li­ko apie 60 tūks­tan­čių lie­tu­vių. Pu­sė jų pa­te­ko į Ame­ri­ką", – to­li­mus emig­ra­ci­jos me­tus pri­si­me­na po­nia Elo­na.

Jos tė­vai, kar­tu su jais, sa­vo tri­mis vai­kais, 1944 me­tais at­si­dū­rė Aust­ri­jo­je.

"Ten knibž­dė­te knibž­dė­jo pa­bė­gė­lių. Mes pa­te­ko­me pas pa­si­tu­rin­tį ūki­nin­ką. Ten iš­mo­kau kal­bė­ti tar­miš­kai, lan­kiau mo­kyk­lą. Bet po me­tų mums, pa­bė­gė­liams iš­ki­lo grės­mė bū­ti su­grą­žin­tais į so­vie­ti­nę Lie­tu­vą.

Tė­vai, gel­bė­da­mi ma­ne, jau bu­vo su­si­ta­rę su vie­nu ūki­nin­ku, kad šis ma­ne pa­slėps, ta­čiau to ne­pri­rei­kė. Mes pa­te­ko­me į va­di­na­muo­sius la­ge­rius. Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se vi­rė gy­ve­ni­mas: kū­rė­si mo­kyk­los, drau­gi­jos, klu­bai, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos.

Bet la­ge­rius te­ko pa­lik­ti. Iš jų emig­ra­vo­me į Ame­ri­ką.

Nė vie­nas ne­no­rė­jo­me iš­va­žiuo­ti taip to­li nuo Lie­tu­vos – mus vi­sus ir la­ge­ry­je stip­ri­no ir jun­gė mei­lė Lie­tu­vai, ta­čiau pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo: Ka­na­da priė­mė tik vien­gun­gius, o šei­mas – Aust­ra­li­ja ir Ame­ri­ka. Pa­si­rin­ko­me Ame­ri­ką, nes ji – ar­čiau Lie­tu­vos ne­gu Aust­ra­li­ja, o be to tė­vui, bu­vu­siam Vals­ty­bės teat­ro di­ri­gen­tui, vie­no­je pa­ra­pi­jo­je Ko­nek­ti­ku­to vals­ti­jo­je, bu­vo pa­siū­ly­tas var­go­ni­nin­ko dar­bas. Taip ten ir pa­te­ko­me", – pri­si­mi­nė E. Vaiš­nie­nė.

Sklei­dė ži­nią apie Lie­tu­vą

Pa­sak E. Vaiš­nie­nė, už­sie­ny­je tuo me­tu at­si­dū­rė Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos kū­rė­jų bran­duo­lys – iš­si­la­vi­nę žmo­nės, kū­rę vals­ty­bę, lei­dę įsta­ty­mus, pri­sta­tę mo­kyk­lų, ga­myk­lų, mo­der­nių pa­sta­tų.

"Bet tie iš­si­la­vi­nę žmo­nės sve­čio­je ša­ly­je ta­po ne­by­liais, kur­čiais ir be­raš­čiais, nes ne­mo­kė­jo ang­lų kal­bos. To­dėl tu­rė­jo dirb­ti pa­pras­tus dar­bus fab­ri­kuo­se, siu­vyk­lo­se, ūkiuo­se, ge­le­žin­ke­ly­je.

Ta­čiau po dar­bų, sa­vait­ga­liais, su­si­ti­kę su tau­tie­čiais, jie vėl tap­da­vo sa­vi­mi. Tė­vy­nės il­ge­sys juos ska­ti­no bur­tis į lie­tu­vių bend­ruo­me­nes, steig­ti sto­vyk­las jau­ni­mui. Vi­sa veik­la vy­ko iš pa­čių su­rink­tų lė­šų, vi­si dir­bo be jo­kio at­ly­gio.

Vy­ko tie­siog ste­buk­lin­gi da­ly­kai – 1953 pra­dė­ta leis­ti lie­tu­viš­ko­ji en­cik­lo­pe­di­ja, prie ku­rios ir­gi vi­si dir­bo be at­ly­gio. Tie­siog mes ži­no­jo­me, kad Lie­tu­vo­je lie­tu­viai to pa­da­ry­ti ne­ga­lės. Ir bu­vo iš­leis­ti 36 jos to­mai plius 37-as pa­pil­do­mas", – su už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­ja vieš­nia.

E. Vaiš­nie­nė sa­ko nie­ka­da ne­pa­mir­šu­si Lie­tu­vos. Nei ta­da, kai dir­bo tuo­me­ti­nio JAV pre­zi­den­to Dži­mio Kar­te­rio ko­man­do­je, nei stu­di­juo­da­ma. O su­ži­no­ju­si, kad Bal­ti­jos ša­lys sie­kia iš­si­va­duo­ti iš so­vie­ti­nio jun­go, vi­so­mis ke­tu­rio­mis pa­lai­kė tau­tie­čius.

"Pa­me­nu, kaip, ga­vę lei­di­mą, or­ga­ni­za­vo­me ak­ci­ją: su­gul­dė­me vė­lia­vas ant ge­le­žin­ke­lio bė­gių, taip sim­bo­li­zuo­da­mi į Si­bi­rą iš­vež­tus lie­tu­vius ir trau­ki­niais per­va­žiuo­tus jų li­ki­mus.

Mus fil­ma­vo ži­no­miau­sios te­le­vi­zi­jos sto­tys, ėmė in­ter­viu. O mes to ir sie­kė­me – įvai­riau­siais bū­dais sklei­dė­me ži­nią apie Lie­tu­vą ir lie­tu­vių sie­kį bū­ti lais­vais. Ir to­kių ak­ci­jų ir de­monst­ra­ci­jų su vė­lia­vo­mis, su tau­ti­niais rū­bais bu­vo dau­gy­bė", – apie pa­lai­ky­mo ak­ci­jas pa­sa­ko­ja vieš­nia.

Pa­sak jos, tai ne­bu­vo tik to laik­me­čio ak­ci­ja. Ne vie­ne­rius me­tus, per Va­sa­rio 16-ąją, lie­tu­vių de­le­ga­ci­ja lan­kė sa­vo se­na­to­rius, sklei­dė ži­nią apie Lie­tu­vą.

"Mums pa­si­se­kė, kad abu Ko­nek­ti­ku­to se­na­to­riai bu­vo la­bai įta­kin­gi. Ir mes su­lauk­da­vom jų pa­lai­ky­mo, ko mums ir rei­kė­jo. Ir tai vy­ko per vi­są Ame­ri­ką, kur tik bu­vo lie­tu­vių.

Išei­vi­ja daug pa­da­rė ir dėl to, kad Bal­ti­jos ša­lys bū­tų priim­tos į NA­TO", – sa­ko lie­tu­vė, Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je va­do­va­vu­si Vi­suo­me­ni­nių rei­ka­lų ta­ry­bai, per ku­rią bu­vo bend­rau­ja­ma su JAV val­džia. Ke­le­rius me­tus ji bu­vo Kraš­to val­dy­bos pir­mi­nin­kės pa­ta­rė­ja.

"Nie­kur nė­ra su­kur­ta ge­ro­vės vals­ty­bė – tai tik sie­kis"

Anks­čiau – po­rą kar­tų per me­tus, da­bar – kas ke­le­rius Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kan­ti E. Vaiš­nie­nė, praė­ju­sią sa­vai­tę da­ly­va­vo Kau­ne su­reng­ta­me Pa­sau­lio lie­tu­vių moks­lo ir kū­ry­bos sim­po­ziu­me ir ten dis­ku­ta­vo apie po­ky­čius Lie­tu­vo­je, išei­vių sie­kį vi­so­ke­rio­pai jai pa­dė­ti.

– Ko­kius pa­si­kei­ti­mus ma­tot Lie­tu­vo­je, Rad­vi­liš­ky­je?

– Fi­zi­niai pa­si­kei­ti­mai – di­džiu­liai. Juo­kais ly­gi­nu: kai bu­vo­me čia su šei­ma 1972 me­tais, ta­da bu­vo vis­kas pil­ka ir bal­ko­nuo­se ka­bė­jo apa­ti­nės kel­nės. Da­bar vis­kas švie­su ir bal­ko­nuo­se žy­di gė­lės.

Kiek­vie­ną kar­tą Lie­tu­va gra­žė­ja: daug kas pa­si­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai. Ir žmo­nės kei­čia­si – au­ga mei­lė Lie­tu­vai, ir man tai la­bai ma­lo­nu. Jau­ni­mas verž­te ver­žia­si į Si­bi­rą tvar­ky­ti ne sa­vo gi­mi­nės, o sve­ti­mų lie­tu­vių ka­pus. Juos ten ve­da mei­lė.

Ar­ba "Da­rom" tal­kos, gi­mu­sios jau­nų žmo­nių ini­cia­ty­va. Jau­ni žmo­nės iš už­sie­nių pra­de­da grįž­ti į Lie­tu­vą. Ar­gi tai – ne pui­ku?

– Gal­būt, gir­dė­jo­te apie nau­jo­jo mū­sų Pre­zi­den­to sie­kį Lie­tu­vo­je su­kur­ti "Ge­ro­vės vals­ty­bę"? Ar JAV ji jau yra su­kur­ta?

– Nie­kur nė­ra jos su­kur­tos, vi­si yra pa­ke­liui į tą sie­kį. Kiek­vie­nai vals­ty­bei la­bai svar­bu vals­ty­bės, vi­suo­me­nės ma­te­ria­li­nės ver­ty­bės, ta­čiau ne jos svar­biau­sios. Da­bar at­si­ra­do nau­jas ter­mi­nas – vi­suo­me­ni­nis ka­pi­ta­las. Jis yra la­bai svar­bi ir bū­ti­na vals­ty­bės ir tau­tos ver­ty­bė.

Rū­pin­tis tik sa­vi­mi yra na­tū­ra­lu, bet amo­ra­lu. Yra net to­kia są­vo­ka – "amo­ra­lus šei­miz­mas". To­kie žmo­nės apie bend­rą ge­ro­vę ne­gal­vo­ja.

Kur to vi­suo­me­ni­nio ka­pi­ta­lo dau­giau, ten ir gy­ve­na­ma ge­riau, ten žmo­nės ma­žiau verkš­le­na, ma­žiau lau­kia ma­lo­nių iš val­džios ir daug ką su­ku­ria pa­tys.

Ir Ame­ri­ko­je, kaip ir Lie­tu­vo­je, yra di­džiu­lė fi­nan­si­nė at­skir­tis. Pa­ja­mų skir­tu­mai – di­džiu­liai. Yra daug tur­tuo­lių, bet daug ir varg­šų. Ne­be­lie­ka vi­du­ri­nio­jo sluoks­nio.

Žmo­nių at­ly­gi­ni­mai – skir­tin­gi. Tik fe­de­ra­li­nė­je val­džio­je al­gos vie­no­dos, o pas pri­va­ti­nin­kus – skir­tin­gos. Ko­nek­ti­ku­te mo­ky­to­jų al­gos – ge­ros, gy­dy­to­jai al­go­mis nie­ka­da ne­si­skun­dė, ne taip, kaip yra pas jus.

Ame­ri­ko­je va­žiuo­ti į dar­bą 1-2 va­lan­das nė­ra su­dė­tin­ga, nors gal ir ne­si­no­ri. Ro­bo­ti­ka da­ro sa­vo – at­si­ran­da dau­giau be­dar­bių, ku­rie tu­ri ieš­ko­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio ki­tur, per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Ir tai nė­ra leng­va, ypač ne­dir­bus kad ir po­rą me­tų. Bet di­de­lė­je ša­ly­je ir ga­li­my­bių yra dau­giau.

– Ta­čiau so­cia­liai rem­ti­niems žmo­nėms yra tei­kia­ma vals­ty­bės pa­ra­ma?

– O kaip­gi be jos? Nė vie­na ša­lis be to neiš­si­vers. Juk ne­pa­lik­si žmo­gaus be pa­gal­bos mir­ti ant ša­li­gat­vio? Pa­ra­mos rei­kia ir jos yra vi­so­kios. JAV ak­ty­viai vei­kia mais­to ban­kai ir jais nau­do­ja­si ne tik be­dar­biai, bet ir tie, ku­rie gy­ve­na var­gin­giau, yra daug lab­da­ros val­gyk­lų.

Skai­čiau, kad Lie­tu­vo­je gau­nan­tys pa­šal­pas ne­be­no­ri dirb­ti, ta­čiau dėl to kal­ta ne pa­ti pa­ra­mos idė­ja.

– Vals­ty­bės pa­ja­mas pa­di­din­tų są­ži­nin­gai mo­ka­mi mo­kes­čiai. Ar rei­kia juos di­din­ti, sie­kiant, kad vals­ty­bė bū­tų tur­tin­ges­nė? Ar nei­šaugs dėl to "še­šė­lis"?

– Yra to "še­šė­lio" ir Ame­ri­ko­je. Bet tai pri­klau­so nuo kiek­vie­no iš mū­sų po­žiū­rio. Iš­va­žiuo­da­ma aš pa­sam­džiau žmo­gų su­grėb­ti la­pus. Jis man ir sa­ko: jei mo­kė­sit gry­nais, ne­rei­kės mo­kė­ti mo­kes­čių. Bet aš no­riu mo­kė­ti mo­kes­čius – ir iš­ra­šiau jam če­kį. O bus to­kių, ku­rie sa­kys: o aš no­riu pi­giau.

Dau­ge­lis net ne­pa­gal­vo­ja: kam val­džia ima mo­kes­čius. Svar­bu ne jų ma­ži­ni­mas, o tai, kad mo­kes­čiai pa­siek­tų tuos, kam jų rei­kia ir ne­bū­tų jais ma­ni­pu­liuo­ja­ma ar pikt­nau­džiau­ja­ma sa­vo reik­mėms.

Jei mo­kes­čiai bus skir­ti ap­griu­vu­siems til­tams, tai ma­žin­ti mo­kes­čius bū­tų be­sme­ge­niš­ka, nes ka­da nors aš ar kas ki­tas įgrius su tuo til­tu. Pa­sa­ky­kit kam rei­kia, ir kel­kit mo­kes­čius. Aš mie­lai už­mo­kė­siu 50 cen­tų kas­kart va­žiuo­da­ma per til­tą, ne­gu man rei­kės už­jaust šei­mą, žu­vu­sią po juo.

Val­džia yra ma­no at­sto­vas. Aš iš­si­ren­ku at­sto­vą, ku­ris tvar­ko ma­no rei­ka­lus, tai ko­dėl aš tu­riu pjau­ti ša­ką, ant ku­rios sė­džiu?

– Ko­kius žmo­nes ma­to­te Lie­tu­vo­je?

– Kaip ir sa­kiau, at­si­ran­da vis dau­giau ini­cia­ty­vių, idė­jiš­kų jau­nų žmo­nių, ku­riems rū­pi ša­lies is­to­ri­ja, jos ge­ro­vė. Bet yra ir daug ta­ry­bi­nio pa­vel­do: aš rū­pi­nuo­si sa­vim ir sa­vo bi­čiu­liais ir jiems vis­ką or­ga­ni­zuo­ju, bet man vi­siš­kai ne­svar­bu ki­ti. Ir tai vis dar la­bai jau­čia­si, tą rei­kė­tų kuo grei­čiau iš­gy­ven­din­ti.

Lie­tu­viai vis dar yra ne­daug bend­rau­jan­tys. Kad ir "Va­ba­liu­kų" mo­kyk­lė­lės tė­ve­liai. Atei­na ir sė­di. O Ame­ri­ko­je jie tuoj pat su­si­bend­rau­tų. Dau­giau rei­kia bend­rys­tės. Pa­sa­ky­kit la­bas, pa­sa­ky­kit: ma­no vai­kas išau­go ba­tu­kus – gal kam nors rei­kia?

Tą ga­li ug­dy­ti bend­ruo­me­ni­nė veik­la. Juk ir mus, išei­vius, Ame­ri­ko­je pa­lai­kė tik di­džiu­lis bend­rys­tės jaus­mas, pa­lai­ky­mas vie­ni ki­tų ir di­džiu­lė mei­lė Lie­tu­vai, jos kal­bai ir žmo­nėms.

Tie­sa, nau­jie­ji emig­ran­tai yra jau ki­to­kie – jiems at­ro­do svar­biau pir­ma pa­si­rū­pin­ti sa­vo ge­ro­ve ir tik po to im­tis vi­suo­me­ni­nės veik­los, o mums svar­biau­sia bu­vo pa­lai­ky­mas ir bend­rys­tė.

Mes ne­pra­si­gy­ve­nom, nes kiek­vie­nas pre­nu­me­ra­vom po ke­lis lie­tu­viš­kus laik­raš­čius ir žur­na­lus, rė­mėm sa­vo bend­ruo­me­nes, dir­bo­me jo­se už dy­ka, ve­žėm vai­kus į lie­tu­viš­kas sto­vyk­las. Bet nuo to mes bu­vo­me lai­min­gi.

O Lie­tu­vo­je yra tiek ta­len­tin­gų, sa­vo ša­lį gar­si­nan­čių žmo­nių. Ir tai – ne tik krep­ši­nin­kai. Tai – dai­ni­nin­kai, kū­rė­jai, spor­ti­nin­kai. Mir­ga Gra­ži­ny­tė-Ty­la, Vio­le­ta Ur­ma­na­vi­čiū­tė-Ur­ma­na, Ar­vy­das Sa­bo­nis ir dau­gy­bė ki­tų. Aš di­džiuo­juo­si ir svaigs­tu nuo tos lai­mės, kad esu lie­tu­vė.

O Rad­vi­liš­kis tik­rai nė­ra "už­pir­džiai", kaip man kaž­kas bu­vo pa­sa­kęs. Man ge­ra čia pa­bū­ti ir bend­rau­ti su sa­vo tė­vų ir se­ne­lių mies­to žmo­nė­mis.

Aš iki šiol ti­kiu, kad la­ge­ry­je per lan­gą ma­no ma­ty­ta ryš­kiau­sia žvaigž­dė švie­tė ne kur ki­tur, o Lie­tu­vo­je.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.