Gyvenimas, pašvęstas fotografijai

Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Trumpai tariant, gyvenimas pašvęstas, parduotas fotografijai“, – yra apibendrinęs Antanas Dilys.
Spalio 14 dieną amžinybėn išėjo fotožurnalistas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, muziejininkas, filokartininkas, Fotografijos muziejaus įkūrėjas Antanas Dilys (1932–2021). Iki 90-ojo jubiliejaus buvo likę nedaug – A. Dilys buvo gimęs sausio 1 dieną. Gimtadienius fotografas tradiciškai pažymėdavo paroda.

„Gimimo diena sausio 1-ąją tapo tradicija gimtadienio parodą rengti, – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs A. Dilys. – Man paroda – sunkiausia diena metuose. Tokia mano natūra, labai išgyvenu, nervinuosi beveik visus metus. Tądien daug dėmesio, sveikinimų, aplink draugai, vaikai, anūkai...“

Paskutinė A. Dilio paroda „Šiauliai ir šiauliečiai“ vasaros pabaigoje buvo eksponuojama Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

„Šiaulių kraštas“ ne kartą kalbino A. Dilį – pokalbiai visuomet būdavo įdomūs, gilūs, pašnekovas buvo apdovanotas ir humoro jausmu.

„Gimėte pirmąją metų dieną. Ar pagalvojate apie simbolinę gimtadienio datą? 85 metų jubiliejus kuo nors ypatingas?“ – 2016 metų gruodžio pabaigoje „Šiaulių kraštas“ klausė A. Dilio ( „Fotografas Antanas Dilys ieško lobių“, Simona Simonavičė, 2016 12 31).

„Aplinka šventiškesnė – visi švenčia, o aš drauge su visais. Nori nenori mano metai didėti vieną kartą baigsis. Galvojau, kai 80 sulauksiu, užteks, vėliau dar 5 prisidėjo. Dabar svarstau, jei sulaukčiau 90? Tikrai dar parodą padaryčiau. Tikriausiai ji būtų paskutinė“, – tuomet sakė A. Dilys.

„Sau linkėčiau to paties, ko ir pasauliui – taikos ir ramybės, tai – svarbiausia. Tam reikėtų stebuklingos lazdelės ar kokio burtininko, bet tokių nematau. Gal atsiras?“ – toks buvo 85-ojo gimtadienio linkėjimas.

A. Dilys pastaraisiais metais tvarkė archyvą ir juo dosniai dalijosi.

„Vasarą sodelyje su drugeliais skrajoju, žiemą – su nuotraukomis. Per pusę amžiaus šis tas susikaupė, o iki galo nesutvarkyta“, – prieš penketą metų sakė A. Dilys.

Už Lietuvos fotografijos istorijos ir filokartijos paveldo kaupimą, populiarinimą ir perdavimą „Aušros“ muziejui A. Diliui 2004 metais paskirta Pelikso Bugailiškio premija, 2006 metais – Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.

„Labai reikėtų senąją fotografiją baigti rinkti, o mes šokame į nežinomybes, abstrakčius dalykus. Už mūsų guli neatrasti, nepaimti lobiai. Oi, kiek stiklinių negatyvų užkasta... Kartą sužinojęs apie rastą negatyvų kolekciją nulekiu, o jie sako į duobę sumetę ir užpylę žemėmis, kad vaikai nesusipjaustytų. Tų lobių reikia ieškoti, jų yra ir galima surasti.“

Šiaulių ugniagesių muziejui 2002 metais A. Dilys padovanojo per 3 000 negatyvų, 2005 metais „Aušros“ muziejui – per 50 000 negatyvų. Kartu su sūnumi Raimondu 2000 metais Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo per 63 000 atvirukų kolekciją.

Pernai A. Dilys Šiaulių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai padovanojo savo asmeninę biblioteką ir per 1 000 fotografijų (kartu su autorinėmis teisėmis), sukurtų maždaug 1965–2015 metais.

„Aš, kaip „eltietis“ (ELTA darbuotojas), turėjau viską fotografuoti: nuo medicinos iki žemės ūkio. Beje, žemės ūkis man buvo prie dūšios: prieš 50 metų darytose nuotraukose liko užfiksuota sena technika, dabar jau išnykusi. Medicinoje buvo tik adata, bintas, vėliau rimtesnės technologijos atsirado. Išnyko, bet nuotraukose liko tam tikri objektai, įvykiai, tradicijos, išėjo žmonės, – sakė A. Dilys. – Aš visuomet labiausiai siekdavau parodyti vidinį pasaulį. Sunku? Bet reikia stengtis. Žvilgsnis, šypsena, ašara, tarpusavio santykiai. Reikia, kad nuotrauka būtų gyva.“

„Kiekvieną vasarą aš fiksuoju gamtą: paukščiukus, ežiukus, gyvačiukus, vabalus, gėlių žiedus... Pernai ėjau pro savo kūdrą, matau – žaltys įsikandęs didžiulę varlę vingiuoja. Varlės kojos išlindusios iš burnos, nes grobis tikriausiai buvo per didelis. Susigriebiu – fotoaparato nėra, o žalčio nesustabdysi, nepririši. Stambiu planu tai būtų unikalus kadras. Nulėkiau į kambarį fotoaparato, bet grįžęs tik uodegą pamačiau, įlindo į savo urvelį. Todėl dabar visur nešiojuosi ant kaklo pasikabinęs fotoaparatą. Aš vis vien sulauksiu to žalčio.“

A. Dilio pastangomis Šiauliuose 1973 metų gegužės 25-ąją Šiauliuose buvo atidarytas pirmasis tuometėje Sovietų Sąjungoje Fotografijos muziejus. Pasaulyje tokių muziejų skaičiuota apie dvidešimt. 1976 metais, prijungus jį prie „Aušros“ muziejaus, buvo pirmasis jo vadovas.

Pokalbis su A. Diliu apie muziejaus įkūrimą „Šiaulių krašto“ priede „Atolankos“ buvo publikuotas 2013 metais, prieš Fotografijos muziejaus rekonstrukcijos pabaigtuves. („Nuo entuziazmo iki muziejaus – vienas žingsnis“, Živilė Kavaliauskaitė, 2013 03 29).

„Visi muziejų įkūrėjai išgaruoja, išnyksta, jų nebėra. Taip susiklosto. Jei būčiau panašus į medūzą, seniai būčiau išgaravęs“, – sakė A. Dilys.

Kokia buvo šio muziejaus steigimo pradžia? Pasak A. Dilio, dėl visko kalta fotografija. Fotografas prisiminimais nusikėlė keletą dešimtmečių atgalios. Tuometį savo darbą Anykščiuose partijos komiteto propagandos skyriuje instruktoriumi, lektoriumi-konsultantu, politinio švietimo kabineto vedėju vadino pilstymu iš tuščio į kiaurą.

Pradėjo bendradarbiauti su rajoninio laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcija. Į rankas pakliuvo fotoaparatas. Laikraštis išspausdino pirmąją nedidukę kolūkio agronomo nuotrauką. Nuo šios nuotraukos ir „užsikabino“. Fotografijų pasiūlė ELTA' i, jas išspausdino laikraščiai „Tiesa“, „Valstietis“, „Sovietskaja Litva“.

Iš pradžių ELTA dirbo neetatiniu korespondentu, pamažu tapo etatiniu fotografu. Teko rinktis, kur važiuoti dirbti: į Šiaulius ar Klaipėdą. Nusvėrė Šiauliai, esantys arčiau gimtųjų Anykščių.

Šiauliuose gimė mintis apie fotoklubą. Sumanymas virto realybe – fotoklubas įkurtas 1966 metais. Pirmojoje fotoklubo parodoje Kultūros centre kilo dar viena idėja: kurti Fotografijos muziejų.

„Pirmiausia – tokių muziejų nebuvo. Antra – kaupėsi aparatų, objektyvų, katalogų. Įvykiai, parodos nebuvo fiksuojamos, registruojamos. Kilo klausimas, kodėl nėra Fotografijos muziejaus? – sakė A. Dilys. – Tokia kvailystė šovė į galvą, ir viskas prasidėjo.“

Numatytos būsimo muziejaus kryptys: fotografijos istorija, meninė fotografija, fototechnika, mokslinė biblioteka. Pirmosios patalpos muziejui buvo skirtos Ežero gatvėje, namų valdyboje. Kambariukas, labiau panašus į sandėlį, nei į muziejų.

„Baisu, baisu, baisu. Trumpai tariant, gyvenimas pašvęstas, parduotas fotografijai“, – sakė A. Dilys.

A. Dilys prisiminė fotografo Povilo Karpavičiaus raginimą: „Pasiskelbk greičiau apie muziejų, kad visi žinotų ir padėtų, siųstų eksponatus!“

„Vieni eksponatus dovanodavo. Kiti pašydavo šlamančiųjų. O iš kur jų gauti? Jei kišenė leidžia, nuperki“, – apie anų dienų realybę kalbėjo A. Dilys.

Tąkart paklaustas, ar suskaičiuotų, kiek eksponatų muziejui dovanojo pats, A. Dilys numojo ranka: niekas nesuskaičiuos. Viską sudėjus ir apie 200 tūkstančių vienetų susidarytų.

2017 metais Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido albumą „Antanas Dilys. Iš fotoarchyvo“ (sudarytoja Vilija Ulinskytė-Balzienė). A. Dilys turėjo norą išleisti knygą ir savo 90-mečiui.

Šių metų rugsėjį A. Dilys buvo apdovanotas Šiaulių regiono nevyriausybinių organizacijų įsteigtu apdovanojimu – Šiaurės Lietuvos žvaigžde. Paskutiniuoju įvertinimu.