Galiu padėti tapti ūkininku, bet nepažadu, kad išgyvensite

Mi­li­jo­ni­nis ob­jek­tas – 10 me­tų in­ves­ti­ci­ja

R. Juk­ne­vi­čius va­di­na sa­ve pa­vė­la­vu­siu ūki­nin­ku – as­me­ni­nį ūkį įre­gist­ra­vo 2002 me­tais. Šiuo me­tu dir­ba 150 hek­ta­rų že­mės, ku­rios di­džio­ji da­lis nuo­mo­ja­ma. Ta­čiau ūki­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad "Me­tų ūkio" kon­kur­są lai­mė­jo ne dėl sa­vo as­me­ni­nio ūkio, o dėl ak­ty­vios ki­tos veik­los – jau de­šimt­me­tį va­do­vau­ja Šiau­lių kraš­to ūki­nin­kų są­jun­gai ir tiek pat me­tų di­rek­to­riau­ja koo­pe­ra­ty­vui "Šiau­lių aruo­das".

Prieš pat Nau­juo­sius me­tus su­kaks ly­giai de­šimt­me­tis, kai R. Junk­ne­vi­čus kar­tu su ki­tais bend­ra­min­čiais ini­ci­ja­vo ir su­kū­rė ūki­nin­kų koo­pe­ra­ty­vą. Šian­dien jis vie­ni­ja 34 Šiau­lių ir Ak­me­nės ra­jo­nų ūki­nin­kus. Skai­čiuo­jant grū­di­nių, ankš­ti­nių kul­tū­rų, rap­sų au­gi­ni­mo api­mi­tis, tai koo­pe­ra­ty­vas vie­ni­ja apie 8 tūks­tan­čius hek­ta­rų dir­ba­mos že­mės.

Di­rek­to­rius mus pa­si­ti­ko prie šį­met pa­sta­ty­to grū­dų ele­va­to­riaus. Jis pa­sa­ko­jo, kad bend­ros ga­my­bi­nės ba­zės idė­ja ūki­nin­kams ki­lo dar 2011 me­tais, o po po­ros me­tų at­si­ra­do ga­li­my­bė nu­pirk­ti ir su­jung­ti du skly­pus ne­to­li Ku­žių ša­lia ge­le­žin­ke­lio. Di­de­lės ver­tės ob­jek­to sta­ty­bai koo­pe­ra­ty­vas ti­kė­jo­si Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų pa­ra­mos. 2015 me­tų va­sa­rą pa­tei­kė pa­raiš­ką fi­nan­sa­vi­mui gau­ti, ta­čiau pro­jek­to ver­ti­ni­mas už­tru­ko be­veik pu­sant­rų me­tų. Tik 2017 me­tų va­sa­rį bu­vo pa­si­ra­šy­ta pa­ra­mos tei­ki­mo su­tar­tis.

"Kol ne­tu­rė­jo­me fi­nan­sa­vi­mo su­tar­ties, ne­drą­su bu­vo im­tis veiks­mų, nes fi­nan­si­nė naš­ta yra ne ta pa­ti. Pa­ve­dė pro­jek­tuo­to­jai, ti­kė­jo­mės anks­čiau pra­dė­ti sta­ty­bas. Bet šį­met jau ši­tas il­gas ke­lias ei­na į pa­bai­gą ir ob­jek­tas jau pra­dės veik­ti vi­su pa­jė­gu­mu", – džiau­gė­si koo­pe­ra­ty­vo va­do­vas, pa­brėž­da­mas, kad nau­ja­sis ob­jek­tas – vi­so koo­pe­ra­ty­vo veik­los de­šimt­me­čio vai­sius.

Be­je, šis "vai­sius" pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis bu­vo įkeis­tas ban­kui, kad ga­lė­tų at­si­skai­ty­ti su sta­ty­bi­nin­kais. Da­bar koo­pe­ra­ty­vas teiks pra­šy­mą mo­kė­ji­mo agen­tū­rai, nes pir­ma tu­rė­jo už­baig­ti sta­ty­bas, o tik ta­da pra­šy­ti ES fi­nan­sa­vi­mo. ES struk­tū­ri­nių fon­dų pa­ra­ma ele­va­to­riaus ir sėk­lų fab­ri­ko sta­ty­bos pro­jek­tui su­da­rys per 2,4 mi­li­ji­no, o vi­sa pro­jek­to ver­tė – apie 8 mi­li­jo­nus eu­rų.

Ap­ro­dy­da­mas dar nau­ju­mu bliz­gan­čius ele­va­to­riaus bokš­tus, R. Juk­ne­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad ja­me tel­pa 20 tūks­tan­čių to­nų grū­dų, o ša­lia – sėk­lų fab­ri­kas, ku­rio na­šu­mas – 10 to­nų grū­di­nių kul­tū­rų sėk­los per va­lan­dą. Ga­my­bi­nės ba­zės te­ri­to­ri­ja ne­ma­ža, to­dėl ga­li­ma tar­pi­nin­kau­ti ap­rū­pi­nant koo­pe­ra­ty­vo na­rius jiems rei­ka­lin­go­mis au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nė­mis, trą­šo­mis – yra kur jas lai­ky­ti.

"Tai tar­si bend­ras ūki­nis koo­pe­ra­ty­vo na­rių kie­mas. Ju­ri­diš­kai ob­jek­tas yra koo­pe­ra­ty­vo, o fak­tiš­kai – įkeis­tas ban­kui. Dar li­ko neužs­ta­ty­tos že­mės, yra min­čių, ką ga­li­ma bū­tų da­ry­ti bend­rai koo­pe­ra­ty­vui, kad dau­ge­ly­je sri­čių grū­di­nės pro­duk­ci­jos au­gi­ni­mo sa­vi­kai­na bū­tų su­ma­žin­ta", – ko­men­ta­vo R. Juk­ne­vi­čius.

Api­bend­ri­ni­mas, kad ūki­nin­kai gy­ve­na ge­rai, at­si­ra­do, kai vie­nas pa­grin­di­nis ūki­nin­kas ta­po ma­to­mas Sei­me, ir pa­gal jo kur­pa­lių vis­kas ma­tuo­ja­ma. Tai yra grau­du.

Ga­li sėk­min­giau de­rė­tis dėl pa­lan­kes­nių kai­nų

Nau­ja­sis grū­dų ele­va­to­rius ir sėk­lų fab­ri­kas įkur­ti bu­vu­sia­me miš­kų urė­di­jos san­dė­ly­je. Di­rek­to­rius pa­sa­ko­ja, kad at­ro­dė, jog sta­ty­ba bus pa­pras­tes­nė ant esa­mų pa­sta­tų, ta­čiau paaiš­kė­jo, kad da­lį jų rei­kė­jo griau­ti, nes nau­ja­sis pa­sta­tas tu­rė­jo bū­ti ne ma­žes­nis nei 14 met­rų.

R. Juk­ne­vi­čius aiš­ki­no, kad pa­grin­di­nis šio pro­jek­to tiks­las įkur­ti fab­ri­ką, ku­ria­me iš grū­dų bū­tų pa­da­ry­ti ko­ky­biš­ka sėk­la.

Grū­dų ele­va­to­riu­je grū­dai prii­ma­mi ne sau­go­ti, o pa­ge­rin­ti jų ko­ky­bę, pa­ruoš­ti rea­li­zuo­ti.

"Mes ži­no­me, ko­kios ko­ky­bės pro­duk­ci­ją ga­li­me par­duo­ti, to­dėl ga­li­me pa­si­ra­šy­ti di­de­lių apim­čių su­tar­tis. Tai yra pri­de­da­mo­ji ver­tė ir pra­smė vi­siems ūki­nin­kams tai da­ry­ti bend­rai vie­na­me ga­my­bi­nia­me ob­jek­te. Par­duo­dant di­des­nį kie­kį pro­duk­ci­jos, mū­sų de­ry­bi­nės ga­lios išau­ga, ga­li­me ti­kė­tis pa­lan­kes­nių kai­nų", – koo­pe­ra­ci­jos es­mę aiš­ki­no di­rek­to­rius.

Ak­cen­tuo­da­mi ne kie­ky­bę, o ko­ky­bę, ti­ki­si pa­slau­gas teik­ti ne tik koo­pe­ra­ty­vo na­riams.

Šią va­sa­rą ga­my­bi­nius pa­jė­gu­mus koo­pe­ra­ty­vas jau iš­ban­dė ir da­bar ruo­šia­si pa­va­sa­rio sė­jai. At­lik­ti ga­my­bi­niai ban­dy­mai, iš­ban­dy­tas na­šu­mas ir įran­gos ko­ky­bė. Koo­pe­ra­ty­ve dir­ba 17 žmo­nių. Vie­no­je pa­mai­no­je sėk­lų fab­ri­ke dir­ba 3 žmo­nės. Ka­dan­gi vi­sa sis­te­ma yra kom­piu­te­ri­zuo­ta, ope­ra­to­riams rei­kia iš­ma­ny­ti ir IT tech­no­lo­gi­jas. Dau­gu­ma dar­buo­to­jų at­vyks­ta iš Šiau­lių mies­to.

R. Juk­ne­vi­čius ne­nei­gia, kad žie­mą dar­bas yra stab­te­lė­jęs, ta­čiau ga­my­bi­nia­me pro­ce­se dar yra vie­tų, ku­rias sten­gia­ma­si pa­to­bu­lin­ti.

"Ku­ria­me pa­tys sau ko­ky­bės val­dy­mo sis­te­mą – kaip su­re­gu­liuo­ti grės­mes, pa­reng­ti inst­ruk­ci­jas dar­buo­to­jams. Se­kan­čio se­zo­no sėk­mė pri­klau­sys nuo to, kiek bū­si­me iš­va­dų pa­da­rę ir su­pra­tę, ku­rio­je vie­to­je bly­nai ga­li svil­ti", – sa­ko di­rek­to­rius.

In­ves­ti­ci­jos – ūki­nin­kų pen­si­jų fon­das

R. Juk­ne­vi­čius ak­cen­tuo­ja, kad ge­ras ūki­nin­kas tu­rė­tų bū­ti ma­žiau­siai 10 sri­čių spe­cia­lis­tas, kas var­giai yra įma­no­ma – neuž­tek­tų pa­ro­je 24 va­lan­dų. Gal jis ge­ras ag­ro­no­mas, bet ne­bus ge­ras in­ži­nie­rius ar me­cha­ni­za­to­rius, ir pa­na­šiai.

Koo­pe­ra­ty­vas tu­ri ag­ro­no­mą kon­sul­tan­tą, ku­ris ap­va­žiuo­ja ūki­nin­kų lau­kus, bend­rai ta­ria­si, ko­kios nau­din­gos au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos, ko­kie pro­duk­tai pa­ren­ka­mi au­gi­ni­mui.

Ki­tas da­ly­kas, ūki­nin­kams šian­dien rei­kia daug ži­nių. Or­ga­ni­zuo­ja­ma daug mo­ky­mų už ES lė­šas, ta­čiau kol to­kie mo­ky­mai gau­na fi­nan­sa­vi­mą, jie jau ne­bei­na ko­ja ko­jon su nū­die­na. Šian­dien la­bai grei­tai kei­čia­si tech­no­lo­gi­jos, ag­ro­no­mi­niai da­ly­kai. "Mes kvie­čia­mės lek­to­rius, ku­rie ati­tin­ka šios die­nos lū­kes­čius, kad pa­jus­tu­me, ku­ria link­me tu­ri­me ju­dė­ti, jei ne šian­dien, tai ry­toj. Rei­kia da­ry­ti, kiek įma­no­ma ma­žiau klai­dų".

Į koo­pe­ra­ty­vą su­si­vie­ni­ję ūki­nin­kai per­ka pa­slau­gas iš sa­vo koo­pe­ra­ty­vo, kaip ir iš bet ku­rios ki­tos įmo­nės. Tik jei ki­to­se įmo­nė­se pel­no da­lis lik­tų jų ak­ci­nin­kams, tai čia jis lie­ka koo­pe­ra­ty­vui, ir me­tų pa­bai­go­je jo na­riai spren­džia, kur tą pel­ną pa­nau­do­ti. Per de­šimt me­tų jis ne­bu­vo skirs­to­mas, o nau­do­ja­mas tam, kad stip­rė­tų ga­my­bi­nė ba­zė.

"Ši 10 me­tų in­ves­ti­ci­ja – mū­sų pen­si­jų fon­das. Ak­ty­viai ūki­nin­kau­jant la­bai nau­din­ga bū­ti koo­pe­ra­ty­ve, ta­čiau nu­spren­dus pa­si­trauk­ti yra ga­li­my­bė at­siim­ti sa­vo da­lį su­kaup­to tur­to. Čia nie­kas ne­pra­puo­la", – pa­sa­ko­jo R. Juk­ne­vi­čius.

Ūki­nin­kas – sa­vo vers­lo fa­nas

Kas šian­dien yra ūki­nin­kas? Pir­miau­sia, vers­li­nin­kas – sa­vo vers­lo fa­nas. Gal jam ir že­mė kve­pia, gal gy­vu­lius pri­žiū­ri ir nak­ties ne­tu­rė­da­mas. Gal ir iš mei­lės. Bet ūki­nin­kas tu­ri pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, sa­vo šei­ma, dar­buo­to­jais ir tai yra ne­ma­ži iš­šū­kiai.

Šian­dien svar­biau­siu rei­ka­lu ta­po pel­nin­gai par­duo­ti sa­vo pro­duk­ci­ją ir, ži­no­ma, ją užau­gin­ti kuo ma­žes­nė­mis są­nau­do­mis.

"Gai­la, kad vi­suo­me­nė­je tvy­ro nuo­mo­nė, jog ūki­nin­kai tu­ri daug leng­va­tų, ko­kie jie "varg­šai", ko­kia bran­gi jų tech­ni­ka, dži­pai. Jei ne­bū­tų tų ke­lių leng­va­tų, tie ūkiai var­giai iš­lik­tų. Aš kiek­vie­nam as­me­niš­kai ga­liu pa­dė­ti tap­ti ūki­nin­ku, tik ne­ga­liu pa­ža­dė­ti, kad pa­dė­siu iš­gy­ven­ti".

Anot R. Juk­ne­vi­čiaus, net ir tie ūki­nin­kai, ku­rie žmo­nėms at­ro­do vis­kuo ap­te­kę, su­si­du­ria su to­mis pa­čio­mis iš­gy­ve­ni­mo pro­ble­mo­mis. Di­džio­ji da­lis tos bran­gios tech­ni­kos įsi­gy­ta sko­lin­tais pi­ni­gais – kas­kart rei­kia su­kti gal­vą, kaip su­rink­ti pi­ni­gus, kad su­mo­kė­tum ban­kui ei­li­nę įmo­ką. Sa­vų pi­ni­gų ir nuo­sa­vy­bės ten yra dar ne­di­de­lė da­lis. Ūki­nin­kai vyk­do in­di­vi­dua­lią veik­lą. Neiš­mo­kė­ję ban­kui kre­di­to už trak­to­rių, ri­zi­kuo­ja pra­ras­ti sa­vo na­mus, ki­tą tur­tą.

Jei tu ne­pirk­si bran­giai kai­nuo­jan­čios na­šios tech­ni­kos, nein­ves­tuo­si, tai at­si­lik­si nuo pa­sau­lio ūki­nin­kų ga­li­my­bių, nes na­ši tech­ni­ka duo­da dar­bo efek­ty­vu­mą. Šian­dien tai yra bū­ti­ny­bė, kaip efek­ty­vin­ti dar­bą, kad par­da­vus pro­duk­ci­ją ma­žo­mis kai­no­mis, tau dar lik­tų ir pel­no da­lis.

Ket­vir­ti me­tai iš ei­lės der­lius yra su­ma­žė­jęs dėl pra­stų oro są­ly­gų – sken­di­mo ar­ba saus­ros. Ta­čiau to nie­kaip neats­pin­dė­jo su­pir­ki­mo kai­nos, nes jos yra pa­sau­li­nės ir šiuo me­tu, lyg ty­čia, yra že­mu­mo­se.

"Dve­jus me­tus iš ei­lės pa­va­sa­rį tu­rė­jo­me ge­rą po­ten­cia­lą, ta­čiau kait­ra su­nai­ki­no 30–40 pro­cen­tų der­liaus po­ten­cia­lo. Prieš tai dėl lie­taus li­ko ne­nuim­tas der­lius. O nuim­tą te­ko džio­vin­ti, sa­vi­kai­na ga­vo­si ne­rea­li".

Šį­met star­ta­vo pi­lo­ti­nis pa­sė­lių drau­di­mas nuo saus­ros, ta­čiau jo kaš­tai kol kas žem­dir­biams yra ne­rea­lūs.

Ūki­nin­kų at­sto­vas ma­no, kad yra ne­tei­sin­ga iš žem­dir­bių rei­ka­lau­ti mo­kė­ti to­kį pat ak­ci­zą di­ze­li­nui kaip ir ki­tam au­tot­rans­por­tui. Ak­ci­zas di­ze­li­nui nau­do­ja­mas ke­lių inf­rast­ruk­tū­rai tvar­ky­ti. Paš­ne­ko­vas tvir­ti­no, kad avia­ci­niam ku­rui ak­ci­zo nė­ra, nes lėk­tu­vai ne­va­ži­nė­ja ke­liais, o skrai­do. Tad ko­dėl ak­ci­zas žem­dir­biams tu­ri bū­ti toks pat, kaip kro­vi­ni­nio trans­por­to ar leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių, jei ke­liais že­mės ūkio tech­ni­ka va­ži­nė­ja ma­žai, dir­ba lau­kuo­se?

Ūki­nin­kai ma­tuo­ja­mi pa­gal pa­grin­di­nį ūki­nin­ką Sei­me

"Api­bend­ri­ni­mas, kad ūki­nin­kai gy­ve­na ge­rai, at­si­ra­do, kai vie­nas pa­grin­di­nis ūki­nin­kas ta­po ma­to­mas Sei­me, ir pa­gal jo kur­pa­lių vis­kas ma­tuo­ja­ma. Tai yra grau­du. Ūkis ūkiui ne­ly­gus. Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je bu­vo ža­da­ma su­da­ry­ti ge­res­nes są­ly­gas smul­kiam ir vi­du­ti­niam vers­lui, dar­bai ro­do ką ki­tą. Kuo dau­giau už­du­sin­si ma­žą ir silp­nes­nį, tuo dau­giau erd­vės at­si­ras plės­tis di­džia­jam. Kas neap­si­gins, tam ir už­kraus tą mo­kes­ti­nę naš­tą", – pik­ti­no­si ūki­nin­kas.

Jis pri­mi­nė, kad per 2008 me­tų kri­zę pra­si­dė­jo mo­kes­čių di­di­ni­mas že­mės ūkiui. "Mes sa­kė­me: vis­kas tvar­ko­je, mes tik­rai ne­gy­ve­no­me taip blo­gai, kad ne­ga­lė­tu­me pa­dė­ti Lie­tu­vai, ku­ri at­si­dū­rė sun­kio­je pa­dė­ty­je ir tu­rė­jo ma­žin­ti pen­si­jas. Vis­kas bu­vo ge­rai. Bet da­bar, eko­no­mi­ka au­ga, o že­mės ūky­je pa­ja­mos ma­žė­ja. Kai kal­ba­ma apie tuos ke­lis mo­kes­čius, ku­rių pa­grin­du di­dins pen­si­jas, ma­to­me, kad mes tu­ri­me tą ge­ro­vės vals­ty­bę pa­sta­ty­ti. Ar tik­rai?"

Vai­kams to­kio var­go ne­lin­kė­tų

Su­dė­tin­ga si­tua­ci­ja že­mės ūky­je ne­ska­ti­na ūki­nin­kau­ti jau­nų žmo­nių. Ūki­nin­kau­jan­tis R. Juk­ne­vi­čius, kaip ir dau­gu­ma ša­lies ūki­nin­kų, nė­ra tik­ras, kad tu­rės atei­ty­je, kam per­duo­ti sa­vo puo­se­lė­ja­mą ūkį. Užau­gi­nęs duk­rą ir du sū­nus tar­si ir tu­rė­tų sa­vo veik­los tę­sė­jų, ta­čiau jei to­kia si­tua­ci­ja že­mės ūky­je iš­liks, jis ne­no­rė­tų sa­vo vai­kams to­kio var­go.

"Ma­no su­pra­ti­mu, vai­kams bū­ti­na su­teik­ti ga­li­my­bes rink­tis. Vai­kai ban­do su­si­ras­ti sa­ve, ties­ti spar­nus. Esu su­kū­ręs ūkį, ir jis yra ta vie­ta, kur jie ga­lės su­grįž­ti, jei tuos spar­nus nu­svils. Ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad vai­kus ruo­šiu tap­ti ūki­nin­kais. Ta­čiau jie dir­bo ūky­je, ir tą ama­tą pri­rei­kus ži­nos", – sa­ko ūki­nin­kas.

Jo duk­ra pa­si­rin­ko IT spe­cia­lis­to duo­ną ir ga­vo kvie­ti­mą dirb­ti Či­ka­go­je. Ti­kė­tis, kad jai ap­si­mo­kės grįž­ti, tė­vui sun­ku.

"Ma­no ūkio fi­nan­si­nė­je ata­skai­to­je – nuo­sto­lis. Jį su­ba­lan­suo­ti lei­džia tik tie­sio­gi­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos iš­mo­kos. Jei ne šios iš­mo­kos, bū­čiau bank­ru­ta­vęs".

Vie­nas sū­nus stu­di­juo­ja or­to­pe­di­ją Glaz­go (Ško­ti­ja) uni­ver­si­te­te, ki­tas – KTU "ker­ta" me­chat­ro­ni­ką.

Ir jums ga­li pa­sa­ky­ti "ne", nes jū­sų ba­tai pur­vi­ni

Va­do­vau­da­mas Šiau­lių kraš­to ūki­nin­kų są­jun­gai R. Juk­ne­vi­čius or­ga­ni­za­vo pro­tes­to ak­ci­jas. Jį ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­no mies­to val­džios ban­dy­mai su­prie­šin­ti mies­tą ir kai­mą, neiš­duo­dant lei­di­mo žem­dir­biams pro­tes­to ak­ci­jai Šiau­liuo­se.

"Dėl to ir va­žia­vo­me, kad dis­ku­si­ja vi­suo­me­nė­je vyk­tų. Kai­mas – mais­to au­gin­to­jas ir tei­kė­jas, mies­tui ak­tua­lu, ko­kia bus mais­to pro­duk­tų ko­ky­bė ir kai­na".

Vi­suo­me­ni­nin­kas re­mia­si sta­tis­ti­ka, kad vie­na dar­bo vie­ta kai­me ap­rū­pi­na dar­bu dar ke­tu­ris žmo­nes – kaž­kas ku­rą tie­kia, kaž­kas per­dir­ba pro­duk­ci­ją, kaž­kas trak­to­rius par­da­vi­nė­ja. Tie žmo­nės taip pat nu­ken­čia dėl blo­gos si­tua­ci­jos že­mė ūky­je.

"Jei to­kie pre­ce­den­tai (lei­di­mo pro­tes­tui neiš­da­vi­mas – aut.) at­si­ti­ko su žem­dir­biais, ga­li at­si­tik­ti su bet ku­ria bend­ruo­me­nės da­li­mi. Jums ir­gi ga­li pa­sa­ky­ti – ne, jūs ne­ga­lit, nes jū­sų ba­tai pur­vi­ni. Kaip da­bar pa­si­gir­do, kad iš tvar­tų at­va­žiuos trak­to­riai ir su­ga­dins as­fal­tą. Na, tai jau yra že­ma."