Dvi legendos iš 1956 metų fotografijos

Dvi le­gen­dos iš 1956 me­tų fo­tog­ra­fi­jos

Šiau­lių ra­jo­no Ba­zi­lio­nų mo­kyk­lo­je ati­da­ry­ta uni­ka­li Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Ro­mual­do Ozo­lo pa­ro­da „1957“. Ši pa­ro­da ne tik at­sklei­dė dar vie­ną sig­na­ta­ro ta­len­tą, bet ir į sa­vus kraš­tus su­grą­ži­no ki­tą le­gen­di­nę as­me­ny­bę – fo­to­me­ni­nin­ką Ri­man­tą Di­cha­vi­čių. Abu bi­čiu­lius vie­ni­jo ne tik fo­tog­ra­fi­ja, bet ir Grim­ze­lių kai­mo viš­ti­dė­je at­ras­tos bran­ge­ny­bės.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

1957-ųjų mis­ti­ka

Le­gen­di­nis Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kas Ri­man­tas Di­cha­vi­čius ir fi­lo­so­fas, re­dak­to­rius, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Ro­mual­das Ozo­las (1939 – 2015) bu­vo pa­žįs­ta­mi ma­žiau­siai še­šias­de­šimt­me­tį.

Ren­giant R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą „1957“ Ba­zi­lio­nų mo­kyk­los di­rek­to­rius Ri­man­tas Go­rys ar­chy­vuo­se su­ra­do, kur jie­du sė­di gel­do­je prie eže­ro: jau­ni, be­si­ren­gian­tys gy­ve­ni­mui, jau su­kau­pę sva­jo­nių, jau spė­ję pa­skai­ty­ti pro­tin­gų kny­gų. Ri­man­tas, be­veik po­rą me­tų vy­res­nis už Ro­mual­dą, jau nu­čai­žy­tas Si­bi­ro tai­gos. Abie­jų tė­viš­kes ski­ria vos ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų: R. Ozo­lo tė­vų na­mai – ne­to­li Ba­zi­lio­nų, Meš­kių kai­me, R. Di­cha­vi­čiaus – Kel­mės ra­jo­ne, Grim­ze­liuo­se.

Dėl dau­ge­lio prie­žas­čių R. Di­cha­vi­čius tu­rė­jo at­si­ras­ti R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos ati­da­ry­me šį tre­čia­die­nį. Ir at­si­ra­do. Pats Ro­mual­das jį sap­ne pa­kvie­tė. Maž­daug prieš mė­ne­sį fo­to­me­ni­nin­kas sap­na­vo, kad su­ti­ko ei­nan­tį Ro­mual­dą, ku­ris pra­si­len­kiant tarp dau­gy­bės žmo­nių įbru­ka jam rank­raš­čių kny­gą ir nuei­na nie­ko ne­pa­sa­kęs. Maž­daug po sa­vai­tės R. Di­cha­vi­čiui pa­skam­bi­no iš R. Ozo­lo tė­viš­kės – Ba­zi­lio­nų ir pa­kvie­tė į jo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos ati­da­ry­mą.

„Mis­ti­ka? Esa­me jos liu­dy­to­jai!“ – sa­kė R. Di­cha­vi­čius.

Le­gen­di­nio fo­to­me­ni­nin­ko lau­kė pil­nu­tė­lė Ba­zi­lio­nų mo­kyk­los sa­lė, ku­rio­je ir eks­po­nuo­ja­mos R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jos. R. Di­cha­vi­čius sto­jo ša­lia bi­čiu­lio fo­tog­ra­fi­nio pa­li­ki­mo ir lei­do­si į pri­si­mi­ni­mus. Apie Ro­mual­dą ir sa­ve. Apie epo­chos, ku­rią abu iš­gy­ve­no, sko­nį ir kva­pą. Apie laik­me­tį, kli­ma­tą, su­stab­dy­tą Ro­mual­do fo­tog­ra­fi­jo­se, bet gy­ve­nan­tį at­min­ty­je.

Iš­de­gin­ta že­mė ir žmo­nės

Žvelg­da­mas į iš­di­din­tą jų su Ro­mual­du fo­tog­ra­fi­ją, da­ry­tą 1956 me­tais, R. Di­cha­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad tai bu­vęs ne­ti­kė­tas su­si­ti­ki­mas, kai jis bu­vo at­va­žia­vęs „ieš­ko­ti lai­mės“ į sa­vus kraš­tus.

„Su­si­pa­ži­no­me, su­si­drau­ga­vo­me. Pa­ju­tau jo tam tik­rą sta­tu­są – mąs­tan­čio, įdo­maus, ap­si­švie­tu­sio žmo­gaus, – pri­si­mi­nė 1956-ųjų va­sa­rą R. Di­cha­vi­čius. – Bu­vau grį­žęs iš Ura­lo, kur li­ko gu­lė­ti tė­ve­liai, se­ne­lis. At­va­žia­vau į sa­vo tė­viš­kę Grim­ze­liuo­se, nuo Ba­zi­lio­nų ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų“.

Fo­to­me­ni­nin­kas pa­ro­dos ati­da­ry­me pa­sa­ko­jo apie emo­ci­nį kli­ma­tą, koks bu­vo tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vo­je – ki­taip bū­tų sun­ku su­pras­ti, įver­tin­ti R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jų kal­bą, to­ną.

R. Di­cha­vi­čiaus šei­ma bu­vo iš­trem­ta, vi­si ten ir žu­vo. Li­ko gy­vas jis vie­nin­te­lis. Da­lis trem­ti­nių mi­rė jau pa­ke­liui, taip ir ne­pa­sie­kę ga­lu­ti­nio trem­ties taš­ko. Pa­ke­liui į trem­tį mi­rė ir R. Di­cha­vi­čiaus ma­ma, „ne­ži­nia, kur, ne­ži­nia, kaip pa­lai­do­ta“. Ne­be­li­kus ar­ti­mų­jų, R. Di­cha­vi­čius bu­vo nu­vež­tas į vai­kų ko­lo­ni­ją.

Iš trem­ties R. Di­cha­vi­čių par­si­ve­žė to­li­ma gi­mi­nai­tė Ele­na Ka­ra­lai­tie­nė. Ji Ri­man­tą su­ra­do vai­kų ko­lo­ni­jo­je prie Ura­lo, ta­da dar Mo­lo­to­vo ap­skri­ty­je (da­bar – Per­mės), Ko­miu apy­lin­kė­je, ga­vu­si laiš­ką „Pri­jez­džiai za Ro­ma­nom“.

Ko­lo­ni­jo­je nie­kas ne­si­ce­re­mo­ni­jo su neįp­ras­tais ten lie­tu­viš­kais var­dais ir pa­var­dė­mis, ir Ri­man­tas Di­cha­vi­čius ten ga­vo ki­tą var­dą ir į Lie­tu­vą grį­žo „Di­cho­vič Ro­man Vla­di­mi­ro­vič“. Taip iš vai­kų ko­lo­ni­jos į Lie­tu­vą R. Di­cha­vi­čius su te­ta grį­žo „pu­siau ru­siu­kas“, nes vai­kų ko­lo­ni­jo­je lie­tu­viš­kai kal­bė­ti bu­vo drau­džia­ma, ki­taip – muš­da­vo.

Lo­ty­niš­ką abė­cė­lę pri­si­mi­nė, bet ra­šy­ti lie­tu­viš­kai be­veik ne­mo­kė­jo, te­ta nu­ve­dė mo­ky­tis į Šiau­lių ru­sų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Kai te­ta jį nu­ve­dė į Šiau­lių dai­lės mo­kyk­lą, eg­za­mi­nus jis lai­kė ru­sų kal­ba: „Kal­bė­jau lie­tu­viš­kai, bet raš­tu bu­vau nu­lis, o ne lie­tu­vis“. Pir­mie­ji Ri­man­to dik­tan­tai rau­do­na­vo nuo klai­dų, mo­ky­to­jai nie­kaip ne­sup­ra­to, ko­dėl taip keis­tai tas vai­kas ra­šo ir da­ro to­kias klai­das. Jis lie­tu­viš­kai ra­šė iš klau­sos.

„Grį­žęs į Lie­tu­vą dar ra­dau kor­te­lių sis­te­mą, sto­vė­da­vo­me ei­lė­je prie duo­nos, o žmo­nės čia dar kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, nors man at­ro­dė, kad čia jau iš­de­gin­ta že­mė, kad tė­viš­kė­je jau nie­ko ne­be­ra­siu ir vis­kas jau yra ta­pę Ru­si­ja. Toks bu­vo to laik­me­čio emo­ci­nis ko­das, vai­ko su­pra­ti­mas, ri­bo­tu­mas“, – me­na R. Di­cha­vi­čius.

Švy­tė­ji­mas, do­va­no­jęs na­mų bran­ge­ny­bes

R. Di­cha­vi­čius pa­sa­ko­jo mis­ti­ka api­pin­tą ke­lio­nę su R. Ozo­lu į sa­vo tė­vų na­mus, iš ku­rių šei­ma bu­vo iš­trem­ta.

– Maž­daug to­kia­me fo­ne mes su­si­ti­ko­me su Ro­mu Ozo­lu. Po to­kių pa­tir­čių Ro­mas man pri­mi­nė oa­zę, nes jis bu­vo žy­miai dau­giau ap­si­skai­tęs, žy­miai dau­giau ži­nan­tis. Ro­mas au­go vi­sai ki­to­je kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je nei aš. Ša­lia jo bu­vo tė­vai, o ma­no pen­ke­ri me­tai bran­dos bu­vo – tai­ga, le­das, snie­gas, vil­kų kauks­mas ir na­baš­ni­kų lai­do­ji­mas. Juk pir­mą­ją trem­ties žie­mą iš­mi­rė tiek, kad ne­daug ir li­kom iš to ve­ži­mo va­go­nų, – pa­sa­ko­jo R. Di­cha­vi­čius. – Švy­tė­ji­mas tas mū­sų su­si­ti­ki­mas bu­vo!

– Ro­mas ta­da ma­ne ir pa­ly­dė­jo iki ma­no Grim­ze­lių. Nu­va­žia­vom, žiū­riu, tė­vų tro­ba dar sto­vi, bet žmo­nės vi­si sve­ti­mi, sve­ti­mi daik­tai. Kaž­kas nu­ro­dė, gal se­na­sis Gud­ma­nas ką pa­dės ras­ti iš tė­vų na­mų. Se­na­jam Gud­ma­nui ta­da bu­vo gal jau apie 90 me­tų, jis dar at­si­mi­nė „ja­pons­ka vai­ną“ (Japonijos–Rusijos ka­ras 1904–1905 me­tais).

Pa­si­sa­kiau jam, kas toks esu. Pri­si­mi­nė, kad su ma­no se­ne­liu bu­vo „ja­pons­koj vai­noj“, kad se­ne­lis bu­vęs vy­ras, o ne kuz­bez­dis! Ir to­liau be­kal­bė­da­mas ka­po­jo ber­ži­nes ka­la­des. Pa­si­žiū­rė­jo į ma­ne ir sa­ko ei­ti į viš­ti­ny­ką, ten kaž­kas tu­ri bū­ti li­kę iš ma­no na­mų.

Už­si­li­pom į viš­ti­ny­ką ir pa­ma­čiau vaiz­dą, pa­gal ku­rį ga­li­ma siur­rea­lis­ti­nį fil­mą sta­ty­ti: viš­tos tu­pi ant lak­tų, o po jo­mis to­kia di­de­lė viš­tų fe­ka­li­jų krū­va. Tos fe­ka­li­jos per daug me­tų su­kie­tė­jo – suak­me­nė­jo. O iš tų fe­ka­li­jų iš­lin­dęs kaž­koks kam­pas – lyg rė­mas. Prag­ran­dau, aku­rat, pa­si­ma­to pa­veiks­las! Se­nu­kas Gud­ma­nis da­vė pjūk­lą, kir­vį, kiek pa­pjo­viau, kiek pa­ka­po­jau viš­tų fe­ka­li­jas ir iš­si­lu­pau fan­tas­tiš­ko gro­žio pa­veiks­lą!

Vaikš­tau to­liau. Ma­no se­ne­lis Gruz­dys bu­vo dak­ta­ras, mo­kę­sis pro­fe­si­jos dar prie ca­ro. Ran­du vin­je­tę, ku­rio­je pa­ra­šy­ta „Vy­pusk me­di­kov Char­kovs­ko­vo im­pe­ra­tors­ko­vo uni­ver­si­te­ta 1891 god“! (Char­ko­vo im­pe­ra­top­riš­ka­sis uni­ver­si­te­tas, 1891 me­tų me­di­kų lai­da). Mu­zie­ji­nio gro­žio vin­je­tė! Tarp šiau­dų ir mėš­lo!

Vaikš­tau to­liau vis pa­spar­dy­da­mas šiau­dus, viš­tų mėš­lą ir žiū­riu – gu­li ran­ki­nu­kas. Ma­mos ran­ki­nu­kas! O ja­me – laiš­kas, ra­šy­tas 1937 me­tais. „Mie­la Ele­nu­te, svei­ki­nu su Ri­mu­čio gi­mi­mu“. Ma­mą svei­ki­na su ma­no gi­mi­mu! Ir aš vi­sa tai ran­du trem­ties iš­nai­kin­tuo­se sa­vo na­muo­se! Sau­gau tą laiš­ką, ra­šy­tą ly­giai prieš 80 me­tų ir iš­li­ku­sį po mėš­lo krū­va ir šiau­dais! Įsi­vaiz­duo­jat, koks ba­go­tas grį­žau na­mo! – bai­gė pa­sa­ko­ji­mą apie mis­ti­nius įvy­kius R. Di­cha­vi­čius.

Po šios ke­lio­nės su R. Ozo­lu į sa­vo na­mus, jie­du iš­si­sky­rė il­ges­niam lai­kui ir su­si­ti­ko jau tik Vil­niu­je, bū­da­mi stu­den­tais: R. Di­cha­vi­čius – Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to Gra­fi­kos fa­kul­te­te, R. Ozo­las – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Istorijos–filologijos fa­kul­te­te.

Bi­čiu­lių emo­ci­niai ko­dai su­tam­pa

Le­gen­di­nis fo­to­me­ni­nin­kas įver­ti­no R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą, sa­ky­da­mas, kad ji al­suo­ja tuo pa­čiu lai­ku, kai jie­du bren­do.

– Tuo­se R. Ozo­lo už­fik­suo­tuo­se kad­ruo­se ma­tau emo­ci­nį ko­dą, ku­ris su­tam­pa su ma­nuo­ju. R. Ozo­lo kad­rai man la­bai bran­gūs, la­bai šil­ti ir su gi­lu­mi­niu pa­jau­ti­mu. R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jo­se vaiz­dai, me­ta­fo­ros pa­de­da pa­si­ner­ti į bu­vu­sį lai­ką ir irs­ty­tis ja­me, pri­si­mi­ni­muo­se, pa­ži­ni­me.

Žmo­gus tu­ri  fo­toa­pa­ra­tą ir ma­to prieš sa­ve di­džiu­lį lau­ką – tūks­tan­čius de­ta­lių. La­bai svar­bu – į ką nu­krei­pi dė­me­sį, ką ma­tai, ką jau­ti, ką no­ri per­teik­ti. Kai ku­rios R. Ozo­lo nuo­trau­kos – fo­tog­ra­fi­niai še­dev­rai. Jo­se su­kaup­tas to lai­ko kva­pas, skur­das, mi­ni­ma­liz­mas, ku­ris bu­vo tuo lai­ku. Bri­lian­ti­niai kad­rai ir keis­ta, kad tuos kad­rus pa­ga­vo ba­chū­rė­lis, ku­riam bu­vo maž­daug aš­tuo­nio­li­ka! – pri­sta­ty­da­mas R. Ozo­lo pa­ro­dą sa­kė R. Di­cha­vi­čius.

Vė­liau bi­čiu­lių ke­liai šiek tiek nu­to­lo, sky­rė­si pro­fe­si­jos, bet juos vi­sa­da su­ves­da­vo fo­tog­ra­fi­ja. Tie­sa,  R. Di­cha­vi­čiui kar­tais bū­da­vo keis­ta, kaip pir­mo­ji So­vie­tų Są­jun­go­je įsi­kū­ru­si Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­ga vis kvies­da­vo R. Ozo­lą į įvai­rius ren­gi­nius, ap­ta­ri­mus. Są­jun­gai kur­tis pa­dė­jęs ir R. Ozo­las.

– Sup­ran­tu, kad R. Ozo­las fo­to­me­ni­nin­kams bu­vo ir sa­vo­tiš­kas šy­das, ka­dan­gi dir­bo re­dak­to­riu­mi, vė­liau Vy­riau­sy­bė­je. Jis fo­to­me­ni­nin­kams bu­vo ir sa­vo­tiš­ku at­ra­mos taš­ku. Jau­ni­mas gal ne­ži­no, kad ne vis­ką anuo­met ga­li­ma bū­da­vo fo­tog­ra­fuo­ti. Pa­vyz­džiui, ma­ne yra areš­ta­vę už tai, kad aš nu­fo­tog­ra­fa­vau bo­bu­tę, ren­kan­čią vais­ta­žo­les prie dul­kė­to ke­lio Šal­či­nin­kų ra­jo­ne. Kam to­kia nuo­trau­ka, kur ma­to­si dul­kė­tas ke­lias ir pur­vi­ni vai­kai! Už­dė­jo man ant­ran­kius ir nu­ve­žė į Šal­či­nin­kų da­bok­lę, – pa­sa­ko­jo R. Di­cha­vi­čius.

Jis me­na, kaip užė­jęs pas R. Ozo­lą, kai jis dir­bo vi­cep­rem­je­ru Vy­riau­sy­bė­je, pa­ma­tė grin­dis nu­klo­tas po­pie­riaus la­pais.

– Sup­ra­tau, kad jei­gu jis bū­tų su­si­dė­jęs į krū­vą vi­sus tuos la­pus, laiš­kus, raš­tus, jis ga­lė­jo kaž­ką už­mirš­ti, kaž­kam neat­sa­ky­ti į jo raš­tą. Jis to sau ne­ga­lė­jo leis­ti! Jis įval­dė, ro­dos neį­val­do­mą lau­ką – iš­lik­ti la­bai są­ži­nin­gu la­bai su­dė­tin­gu lai­ku.

R. Di­cha­vi­čius pa­sa­ko­jo tu­rin­tis su­riš­tą iš vat­ma­no la­pų „Sve­čių kny­gą“. Kai kar­tą pas jį užė­jo R. Ozo­las su abiem sa­vo vai­kais – Džiu­gu, ku­riam tuo me­tu ga­lė­jo bū­ti maž­daug de­šimt me­tų ir jau­nes­ne duk­re­le Jur­ga, – jis įtei­kė flo­mas­te­rius ir pra­šė pa­lik­ti ten sa­vo pie­ši­nius ir įra­šus.

– Vis­ką, ką mes šian­die­no­je už­fik­suo­ja­me, įver­ti­na­me fo­tog­ra­fi­jo­se, pie­ši­niuo­se, įra­šuo­se, tas ir lie­ka, kaip tur­tas, kaip lo­bis, kaip dva­si­nė at­ra­ma, kaip mū­sų vi­sų pa­vel­das, su ku­riuo žmo­gus jau nė­ra nu­lis, – sa­kė  Ri­man­tas Di­cha­vi­čius per bi­čiu­lio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą grį­žęs ar­ti na­mų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ro­mu­la­do OZO­LO nuo­trau­kų rep­ro­duk­ci­jos

Nuot­rau­ko­je du bi­čiu­liai (iš kai­rės) Ro­mual­das Ozo­las ir Ri­man­tas Di­cha­vi­čius prieš ke­lio­nę į R. Di­cha­vi­čiaus tė­viš­kę. Ant nuo­trau­kos R. Ozo­lo ran­ka už­ra­šy­ta „1956 m. Me­kiai“. Me­kių kai­mas – R. Ozo­lo tė­viš­kė.

Fo­to­me­ni­nin­kas Ri­man­tas Di­cha­vi­čius į Ba­zi­lio­nus at­va­žia­vo pri­sta­ty­ti sa­vo bi­čiu­lio Ro­mu­al­do Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos. Abu juos vie­ni­jo ne tik fo­tog­ra­fi­ja.

R. Ozo­lo au­to­port­re­tas su pir­mo­jo mo­de­lio „Sme­na“ fo­toa­pa­ra­tu, ku­riuo da­ry­tos fo­tog­ra­fi­jos ir eks­po­nuo­ja­mos pa­ro­do­je „1957“.

R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­ja, ku­rią pro­fe­sio­na­lai ver­ti­na, kaip vieną ge­riau­sių jo fo­tog­ra­fi­jos dar­bų.

R. Ozo­lo fotg­ra­fi­ja – po­mi­do­rų dai­gai tė­vų na­mo lan­ge. R. Ozo­lai pir­mie­ji į Ba­zi­lio­nus at­si­ve­žė ir pra­dė­jo au­gin­ti po­mi­do­rus.

R. Ozo­lo fo­tog­ra­fi­jo­je – jo tė­vai ja­vų lau­ke.