Du drebantys pūkų kamuoliukai vidury lauko...

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Du išmesti šuneliai: rudąjį (kairėje) pavyko sugauti ir nuvežti į tarnybą Kalnelio kaime, o juodasis iš baimės pabėgo ir jo likimas neaiškus.
Jeigu skaitai, žmogau, kuris išmetei du bejėgius keturkojus, pabandyk basas pastovėti sniege valandą, dvi, tris. Arba rankas sukišti į sniegą ir palaikyti bent keliolika minučių. O gal dar norėtum prieš tai pabadauti parą. Ir praleisti nemiegotą naktį miške, o gal net ne vieną. Ir nežinoti, į kurią pusę eiti, nes bet kurioje gali tykoti... Kas? Bent jau tamsa, nežinia ir per šakas traškėdama sėlinanti baimė. O mažam šuneliui dar ir reali grėsmė – lapė, vilkas, usūrinis šuo. Nėra nei vandens, tik sniegas, nei šaldytuvo su maistu, kurį pats varstai kasdien po kelis kartus. Bet net tas šaldytuvas, regis, suminkštėtų ir atitirptų, pamatęs du drebančius, mažus kamuoliukus, prisiglaudusius vieną prie kito. Vidury lauko, baltame, sunkiame nuo drėgmės sniege su menka kaip kaip plėvelė plutele, kuri lūžta net nuo tokio mažo, kumščio dydžio svorio ir raižo odą.

Šuneliai glaudėsi ant sniego

Tuos du kamuoliukus pakeliui į Mūšos tyrelio pelkę pamatėme sekmadienį, gruodžio 12 dieną, prieš vidurdienį. Gal už kilometro, o gal dar mažiau nuo Veršių kaimo lauke ant šaldančio sniego patalo be jokios užuovėjos. Nežinia, ar jie atėjo būtent nuo Veršių kaimo, o gal nuo miško pusės. Galėjo būti išmesti tiesiog vidury niekur, kad nepasitaikytų žmonių, įvykio liudininkų. Maži šuneliai glaudėsi, drebėjo, pabrukę uodegas, jųdviejų kailiukai buvo apėję ledo lašais – tirpstantis nuo kūnelių šilumos sniegas čia pat virto ledokšniais.

Pravažiuojantis vyras stabtelėjo ir informavo, kad matė tuos du bėdulius anksčiau iš ryto pamiškėje. Vadinasi, jiedu nubidzeno per kelias valandas mažiau nei kilometrą... Nors didieji šalčiai jau buvo pasitraukę, bet ir keli laipsniai smelkiantis drėgmei vertė tik gūžtis ir nejudėti, saugant šilumos likučius.

Į išlipusius iš mašinos žmones keturkojai reagavo nepatikliai. Spaudėsi labiau prie žemės, žvelgė iš padilbų, artyn neprisileido, traukėsi, bet ir tolyn dar nebėgo. Kaip tokius palikti? Bent jau būtų dideli, gyvybingai lakstytų aplink. Gal ir iki netoliese esančio kaimo nubėgtų, gyventojų širdis suminkštintų, patys kieno nors kito grobiu netaptų...

Šuneliai palankiai ėmė reaguoti į siūlomą dešrelę. Uodė, bet artyn vis tiek nėjo. Numetus kąsnelį, vienas pribėgo, paskui ir antras įsidrąsino. Po to jau čiupo, skubėdami, lenktyniaudami dėl kiekvieno gabalėlio. „Suėjo“ ne tik pakuotė dešrelių, bet ir du kibinai. Net po to mažyliai kaip prie didžiausio gėrio puolė prie likusio batono. Buvo išbadėję. Turbūt ne tą vieną parą lauke praleido.

Ką daryti? Skambiname Joniškio butų ūkiui, kuris atsakingas už beglobių gyvūnų priežiūrą, gal atvažiuos paimti arba priims, jei pavyktų mums sugauti. O tuo tarpu bandome toliau maistu vilioti. Rodos, jau priartėja prie rankos, bet čia pat sprunka atgal lyg verdančiu vandeniu nutvilkyti. Žmogaus skriausti ar tiesiog svetimų besibaiminantys?..

Pagaliau rudakailis, kiek didesnis už juodą broliuką, prieina artyn ir draugei pavyksta užmesti ant jo pledą. Skubu čiupti į glėbį, kol neišspruko iš po jam netikėtai užkritusio apdangalo. Tačiau keturkojis visiškai nesipriešina, nesikandžioja (nors prieš tai varžydamasis dėl maisto amsėjo), tūno tarsi negyvas. Suvyniojusi nešuosi į automobilį, nuvešime į beglobių gyvūnų tarnybą. Tik bėda – mažesnysis juoduliukas, lyg įgavęs antrą kvėpavimą, pamatęs, kaip jo broliukas sugaunamas, nuskuodžia, kiek kojos įkerta. Lekia kaip kulka per kelią, o paskui niurkteli į mišką ir dingsta.

Automobiliu nepavysi, tarp krūmų, savaiminių sąžalynų nieko nebesimato. Ilgiau pasidairius, pavaikščiojus belieka tik gabenti rudąjį keturkojį į beglobių gyvūnų laikiną prieglaudą Kalnelio kaime. Ten jis bent turės stogą, vandens, maistelio. Tarnybos specialistas Juozas, apžiūrėjęs šunelio dantis, nusprendžia: jaunas, gali būti net iki vienerių metų.

Mažasis juodakailis niekaip neišeina iš galvos. Todėl kitą dieną su drauge vėl važiuojame į tą pačią vietą. Gal bus sugrįžęs. Deja, nėra. Gal vis dėlto kažkas jį prisiviliojo ir priglaudė?..

Už gyvūnų išmetimą gresia baudos

Tokių pamestų gyvūnų, regis, daugėja, ypač po to, kai buvo nutarta, kad iki 2022 metų gegužės 1 dienos visi augintiniai turės būti paženklinti ir registruoti Gyvūnų augintinių registre.

Redakcija dar sykį primena, kad Gyvūnų laikymo Joniškio rajono savivaldybės gyvenamosiose vietovėse taisyklės draudžia gyvūną palikti bešeimininkiu ar bepriežiūriu, tai yra, draudžiama gyvūną palikti gatvėje, kieme, miške, pakelėje ar kitose vietose, norint juo atsikratyti. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnis už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas, užtraukia baudą nuo 900 iki 3200 eurų.

Joniškio rajono teritorijoje bešeimininkiais ir be priežiūros likusiais gyvūnais (šunimis, katėmis) rūpinasi UAB „Joniškio butų ūkis“. Gyventojai, pastebėję ar žinantys apie beglobius gyvūnus, turėtų pranešti UAB „Joniškio butų ūkis“ vyr. inžinieriui, koordinuojančiam beglobių gyvūnų veiklą, Jonui Venislovui tel. (8 426) 60 473, mob. tel. 8 698 78 349 arba el. p. bu.vyr.inzinierius@gmail.com, taip pat tokią informaciją galima pateikti ir bendrovės direktoriui Žilvinui Šeškevičiui tel. (8 426) 60 472 arba el. p. butuuk@gmail.com.

Bendrovė teikia laikino karantinavimo paslaugas, bešeimininkiams gyvūnams įrengtuose laikino laikymo namuose suteikiama gydytojo veterinaro apžiūra, jei reikia, ir gydymas. Gyvūnai laikomi 14 dienų, vėliau pagal pasirašytas sutartis jie perduodami gyvūnų globos organizacijoms nuolatinei globai ar naujų savininkų paieškai. Informacija apie rastus bešeimininkius ir beglobius gyvūnus skelbiama bendrovės interneto svetainėje www.jbu.lt.