Naujausios
Pasak Lietuvių skalikų augintojų sąjungos vadovo Ričardo Barzdenio, lietuvių skalikai turi išskirtinių savybių, kuriomis nepasižymi dauguma kitų medžioklės šunų. Atradęs miške šviežią pėdsaką, juo bėgdamas skalikas pradeda skalyti. Pagal balso tembrą galima spėti, ką jis seka – kiškį, lapę ar stambesnį žvėrį. Sekdamas mažo žvėrelio pėdsaku skalija ploniau, o artėdamas prie stambesnio, kanopinio, loja sodriu, stipriu balsu.
„Medžiodamas su skaliku iš anksto gali žinoti, kokius šovinius dėlioti“, – giria lietuviškos kilmės šunis asociacijos vadovas. Anot R.Barzdenio, medžioklės dalyviams palieka didelį įspūdį, kai žvėrių pėdsakais patraukia 12-15 skalikų. Skamba visas miškas.
Vilniaus universiteto leidykla šiais metais išleido pirmą knygą apie lietuvių skalikus. Su vienu jos autoriumi, didžiausio lietuvių skalikų veislyno „Girios gausmas“ (šis veislynas įregistruotas tarptautinės kinologų federacijos FCI sistemoje – aut. past.) šeimininku Mantu Milinavičiumi kalbamės apie lietuvišką šunų veislę.
– Kuo mums ši veislė ypatinga? – klausėme kinologo Manto MILINAVIČIAUS.
– Lietuvių skalikai – vienintelė išlikusi lietuviškų šunų veislė iš daugelio turėtų. XVI amžiuje turėjome ogarą arba sunkųjį lietuvių skaliką ir zuikinį arba mažąjį lietuvių skaliką. XVIII-XIX amžiuje iš tų dviejų veislių išsivystė didieji lietuvių skalikai, buvę ogarai, lietuvių vidutinieji ir mažieji skalikai bei iš jų atskilusi atšaka, kuri nukeliavo į Lenkiją, lenkų kiškiniai skalikai. Lenkai rašo, jog ši šunų veislė „paplitusi Lenkijoje, bet visi puikiai žino, kad jų Tėvynė – Lietuva“. Kas papuolė į Lenkiją, tų jau nebesisaviname.
Lietuviai dar turėjo kurtus. Visi žino, kad tie kurtai, kurie yra Ukrainoje ir kuriuos greičiausiai ukrainiečiai pripažins kaip savo nacionalinę veislę, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kurtai. Jie yra mūsų kurtai, bet pagal tarptautinio veislės pripažinimo principą, kas pirmi pripažįsta, tos valstybės veisle individas ir tampa. Tas pats buvo su baltaisiais šveicarų aviganiais. Žinome, kad jie yra kanadiečių aviganiai. Tiesiog šveicarai pirmieji aprašė veislės standartą ir pirmieji jį pripažino.
– Kaip pavyko atkurti nykstančią lietuviškų šunų veislę?
– Skalikų veislė atgaivinta iš mažiau nei 100 šunų bandos. Surinkti nesumišrinti skalikų likučiai, daugiausia iš Žemaitijos, ir iš jų pradėtas lietuviškų šunų veislės atkūrimas. Dėl per mažo jų atstovo skaičiaus vargu, ar būtų pavykę atkurti porūšius. Gelbėjant veislę, nuspręsta tai, kas liko, sulieti į bendrą ir atkurti universalų lietuvių skaliko tipą. Dėl šios priežasties ir šiandien galima pastebėti veislės nevienodumą: vienas skalikas gali būti smulkesnis, kitas stambus, galingas. Bet visi buvo juodos su įrūdžiu spalvos, tipiška skaliko galva.
Apie 1957–1957 metus veislę gaivinti pradėjo lietuvis kinologas iš Telšių Zigmundas Goštautas, o apie 1966 m. kinologas Vytautas Klova sudarė pirmąjį lietuvių skalikų standartą.
– Kiek lietuvių skalikų yra dabar? Ar jie pritampa gyventi mieste?
– 2019 m. su kolegomis skaičiavome, kad skalikų turime apie 600. Baltarusijoje 200–250, Lietuvoje 350–400. Genetikai teigia, kad veislė turi tikimybę gyvuoti tuomet, kai ją sudaro bent tūkstantis individų. Mes esame per maža šalis, kad ugdytume veislę. Skalikų turi būti išvežta į skirtingas šalis, kad ten formuotųsi skirtingos kraujo linijos. Kuo daugiau šunų, kuo didesnė įvairovė ir kuo tolimesni tėvai, tuo geriau. Yra po vieną kitą šunį išvežta į įvairias šalis. Tik mūsų veislė ne visose šalyse pripažinta ir veisti ten jų neleidžiama. Skalikų veislė pripažinta Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje.
Pagrindinis ir išskirtinis Lietuvos skaliko bruožas iki šiol išliko nepakitęs – jis yra kultūringos medžioklės šuo. Iš prigimties skalikai labai meilūs ir geranoriški šunys. Jie puikiai gyvena šeimose. Lojimu įspės, kad į teritoriją atėjo svetimas, tačiau vargu, ar puls. Daugelis mano veistų skalikų gyvena miesto butuose ir puikiai sutaria tiek su šeimininkais, tiek su vaikais. Savo būdu ir paskirtimi mūsų skalikai labai artimi bigliams.
Dėl savo energingumo lietuvių skalikas puikiai tinka aktyviems žmonėms – jis ištvermingai kartu bėgs krosus, risnos šalia dviračio. Šuniui tai taip pat labai naudinga. Fizinio krūvio gaunantys skalikai užauga įspūdingesni, dailių ir tvirtų formų.