Didždvario parke atverta Šiaulių praeitis

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Archeologė Virginija Ostašenkovienė visoje parko teritorijoje randa pastatų struktūrų liekanų. Radiniai – XVII a.II pusės– XVIII a. I pusės.
Šiaulių Didždvario (Zubovų) parke vyksta rekonstrukcijos darbai ir kartu archeologiniai žvalgymai. Archeologė Virginija Ostašenkovienė rado už patį parką senesnių radinių – daugiau kaip prieš tris šimtus metų dvare stovėjusių pastatų liekanų. Vaizduotę žadina Šiaulių legendų žinovas dizaineris, kraštotyrininkas Vilius Puronas, jis tikina, jog čia būta ir požeminių tunelių.
Rasti praeities fragmentai nebus demonstruojami, jie vėl bus užkasti.

 

Į susitikimą su praėjusiu laiku

Per grioviais, tranšėjomis išraižytą parką su Viliumi Puronu einame žiūrėti, kokie lobiai yra atidengti, iškasus žemes takams įrengti ir archeologiniams žvalgymams.

Per parką lygiagrečiai su rūmais nutįsusioje plačioje iškasoje matyti stambių akmenų klojinys, sumūrytų raudonų plytų fragmentai.

„Nereikia užmiršti, kad čia ne tik parkas, čia buvo Šiaulių karališkosios ekonomijos centras, Šiauliai ir kiti mūsų krašto miesteliai tiesiogiai priklausė nuo Didždvario administracijos, galima sakyti, jog Didždvaris buvo lyg krašto sostinė, dvarvietėje virė gyvenimas, – akcentuoja Vilius. – Manau, čia atrasti pastatai, takai iš ekonomijos centro laikų, o akmenys gali būti ir požeminio tunelio liekanos. Didždvario pylimas asocijuojasi ir su gynybine funkcija.“

Vilius žino daug legendų apie Šiaulių požemius. Jo žodžiais, seni šiauliečiai mena pasakojimus apie raudonų plytų požeminius tunelius, kurie prasidėdavę Didždvaryje ir eidavę link šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios (Katedros).

„Man vienas šiaulietis pasakojo, jog 1952 metais, kai buvo statomas Aušros alėjoje kolegijos pastatas, jis dirbo ekskavatorininku ir kasdamas žemes ekskavatoriumi sugriovė seną, ilgą, siaurą išmūrytą tunelį, einantį nuo bažnyčios link parko. To tunelio dalis po pastatu ir arčiau bažnyčios gali būti net išlikusi,“ – mano krašto istorijos puoselėtojas.

„Pasakojama, jog kitas tunelis ėjo pačiame parke nuo pagalbinio pastato, šalia rūmų (jis ir dabar išlikęs) iki kito dvaro pastato, jau neišlikusio, – dalijasi miestiečių pasakojimais Vilius Puronas. – XIX amžiaus pabaigoje ir prieš pirmąjį pasaulinį karą tais požemiais dar vaikai lakstydavę. Kalniuko žmonės iš savo senelių, kurie tarnavo Zubovų dvare, yra girdėję, jog grafas Zubovas neprieštaravo, kad tame tunelyje būtų slepiama caro draudžiama lietuviška spauda. O kartą žandarams užgriuvus, liepęs ją išnešti, davęs 100 rublių ir liepęs apie tai niekam nepasakoti 100 metų.“

„Manau, kad to požeminio tunelio liekanas parke dabar ir matome“, – sakė Vilius, stovėdamas ant iškasos krašto.

Seniausi radiniai – XVII amžiaus

Parko rytinėje pusėje, arčiau Dvaro gatvės, nauji takai pradėti įrenginėti, jų kontūrai jau aiškūs, smėlio pagrindas išpiltas, bet darbai sustoję. Statybininkai laukia, kol baigs darbą archeologė.

Plote, kuriuo turėtų eiti takas, atkasti pastato pamatai, prie jų dirba archeologė Virginija Ostašenkovienė, matuoja ilgį.

Ji parko teritoriją tyrinėja nuo 2010 metų ir sako, jog jau turi vaizdą, kaip dvarvietė galėjo atrodyti.

Archeologinius žvalgymus, kurie numatyti pagal parko rekonstrukcijos projektą, ji pradėjo gegužę. Priešprojektinius archeologinius žvalgymus darė 2017 metais ir vėliau.

„Dabar žvalgymo metu atidengiame pastatų pamatus viso parko teritorijoje, – sako ji. – Tikėjausi rasti miestiečių gyvenimo ženklų, akivaizdu, jog čia buvo gyvenamoji vieta. Anksčiau buvau radusi krosnies padą, buitinės keramikos. Lobių – ne, tik XVII amžiaus šilingų, Jono Kazimiero monetų, bet nieko ypatingo.“

Pamatai, kuriuos ką tik matavo, jos žodžiais, „rimčiausi“ iš kelių parke rastų statinių liekanų – pastatas buvo 13 metrų ilgio. Kiek pločio, dar neaišku, žvalgymai nebaigti. Čia atkastos rankų darbo raudonos plytos su paviršiuje aiškiai matomomis pirštais darytomis įbraukomis, kad plytos geriau sukibtų.

Kokio amžiaus plytos ir pats pastatas?

„XVII amžiaus, – sako archeologė. – Pagal parko radinių struktūras, visi jie gali būti datuojami XVII amžiaus antrąja puse ir XVIII amžiaus pirmąja puse.“

Ji pabrėžia, jog archeologiniai radiniai yra senesni už parką.

„Tai, ką mes atidengėme, yra laikotarpio dar prieš Antano Tyzenhauzo (1733-1785) valdymą, o jis, kaip žinome, Šiaulių ekonomiją valdė XVIII amžiaus antroje pusėje. Būtent tada, jo laikais, Didždvaryje buvo įveistas vaisių sodas (ten, kur dabar parko vakarinėje pusėje yra Vaisių gatvė) ir parkas. XVIII amžiaus antroje pusėje čia visi statiniai jau buvo išgriauti. Vėlesnio laikotarpio archeologinių struktūrų neradome, XIX amžiuje jau buvo tik parkas prie rūmų.“

Kokie dvarvietės statiniai atrasti, dar negali tiksliai atsakyti.

„Dar renku informaciją, bandysime atsekti pagal istorinius šaltinius ir galbūt nustatyti,“ – sako archeologė.

Ar atidengtas akmenų klojinys ir sumūrytų plytų fragmentai netoli rūmų gali būti kokio požeminio tunelio liekanos?

„Ne, tunelio neaptikau, – paneigia archeologė spėjimus. – Akmenų klojinys – tai akmenys išgriuvę gal iš kokio pastato ar šiaip suversti. Ten apskritai buvo šiukšlynas, šimtus puodų šukių iškasiau, dvaro žmonės ten metė sudužusius indus, gyvūnų kaulus, viską, kas jiems buvo nereikalinga. Tos duženos to paties laikotarpio – XVII amžiaus antra pusė – XVIII amžiaus pirma pusė. Toje vietoje išlikę sumūrytų plytų fragmentai – dvaro ūkinių pastatų liekanos.“

„2010 metais, kai tyrinėjau parko teritoriją, radau tik 21 metro ilgio lietaus nuotekų kanalą – nuo rūmų link Dvaro gatvės, – prisimena V. Ostašenkovienė. – Iš akmenų išgrįstas, su kolektoriais, kad vanduo nubėgtų į žemesnę vietą. Ar ėjo iki pat Dvaro gatvės, nė nežinau, nes toliau buvo apgriuvęs ir išardytas.“

Rasti ir šimtamečiai takai

Projektuotojai archeologės buvo paprašę ieškoti senųjų parko takų per 2017 metų priešprojektinius archeologinius žvalgymus.

„Bandžiau ieškoti pagal 1922 metų parko planą ir radau keturiose vietose, kur jie yra. Pagal tą takų tinklą statybininkai dabar ir tiesia takus, – pasidalija žiniomis V. Ostašenkovienė. – Takeliai tada buvo siauri, išpilti žvyru, smėliu. Labai sunku buvo juos įžiūrėti ir atsekti. Dabar daug platesni įrengiami, irgi bus išpilti žvyru, skaldele – neklos trinkelių, jomis tik įrėmina takus.“

Visą vasarą parke truks archeologiniai žvalgymai. Viskas, kas rasta, bus išsaugta. Ištirta ir vėl uždengta žemėmis ar paslėpta po takais. Liks tik radinių raštiškas liudijimas – archeologės ataskaita, kurią publikuos tęstiniame leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“.

„Kiekvienų metų tyrimų medžiagą ten galima surasti“, – sako V. Ostašenkovienė.

Savivaldybė garsina, jog Didždvario arba A. ir N. Zubovų parkas po rekonstrukcijos bus ramaus rekreacinio poilsio parkas. Pagal projektą atkuriama angliško stiliaus parko takų sistema su pabrėžta kaštonų alėja. Parkas pasipuoš gėlynais, naujais augalais.

Parko rekonstrukcija vyks keliais etapais ir visiškai turi būti baigta po metų – 2023 metų birželio mėnesį. Laimėjęs tvarkybos darbus rangovas įsipareigojo juos atlikti už 1,4 milijono eurų.