Naujausios
Britų išlaikytiniu tapti nesunku
Britų valdžia jau kuris laikas žada, kad pašalpų rojaus durys naujiesiems imigrantams iš Rytų Europos užsivers, mat išlaikytinių armija šioje šalyje kasmet vis didėja. Naujausiais duomenimis, per 400 tūkst. imigrantų Didžiojoje Britanijoje prašo įvairių pašalpų. „Respublika“ aiškinosi, ar lietuvių emigrantų pamėgtoje šalyje iš tiesų taip lengva gauti pašalpas ir už ką jos mokamos.
 |
| Britų išlaikytiniu tapti nesunku "Respublika" nuotr. |
Simboliniai trys mėnesiai
Pastaraisiais metais britai vis garsiau ir dažniau reiškia nepasitenkinimą, kad jų šalis tapo pašalpų turistų magnetu. Tačiau ne kas kitas, o patys britai tokią sistemą sukūrė. Kol kitose šalyje yra nubrėžtos aiškios ribos, nuo kada imigrantai gali pradėti naudotis socialinės apsaugos sistema, Didžiosios Britanijos dosnumas prasideda vos tik naujakuriui apšilus kojas. Kad ir kiek valdžia griežtintų pašalpų skyrimo tvarką, išlaikytinių nemažėja.
Taigi ko imigrantai taip veržiasi į D.Britaniją? Pasirodo, pašalpas į kairę ir į dešinę britai žarstė vos tik sulaukę naujųjų imigrantų. Nuo šių metų įsigaliojo griežtesnė tvarka – norint pašalpų, šalyje reikia išbūti 3 mėnesius.
Imigrantas pirmiausia turi patvirtinti gyvenamąją vietą. Tai vadinama „gyvenamosios vietos testu“, kurio metu privalai įrodyti, kad esi nuolatinis gyventojas.
Testą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos galima atlikti šalyje pragyvenus tris mėnesius, nes tai, pasak britų valdžios institucijų, reiškia pakankamą ryšį su Jungtine Karalyste, integraciją į ją. Tačiau vos tik šis barjeras peržengiamas, pašalpų rojaus durys prasiveria.
Atvykėlis jau gali gauti nuo pajamų priklausančią bedarbio pašalpą, kurios dydis svyruoja nuo 56,80 iki 71,70 svaro (239,12-301,85 lito) asmeniui per savaitę. Kompensacijos už gyvenamąjį būstą taip pat mokamos nepaisant to, kiek laiko dirbta Didžiojoje Britanijoje. Beje, neseniai britų Nacionalinė būsto federacija suskaičiavo, kad nuo 2009 metų kompensacijų už būstą prašančių bedarbių skaičius išaugo 104 proc. Per dieną šios pašalpos paprašo 310 asmenų.
O tie, kurie gyvenamosios vietos nenuomoja, gali pretenduoti į konsulinį arba, dar kitaip, socialinį būstą. Dar vienas įdomus faktas: per dešimtmetį (nuo 2001 iki 2011 metų) socialinis būstas buvo suteiktas beveik 470 tūkst. imigrantų, skelbia „Daily Mail“. 105,5 tūkst. imigrantų, gavusių socialinį būstą, buvo iš Rytų Europos šalių, į Europos Sąjungą įstojusių po 2004 metų. Daugiausia Lenkijos.
Jei imigrantai turi vaikų iki 16 metų (jei vaikai mokosi – iki 20 metų), mokama dar daugiau pašalpų. Pašalpos mokamos ir Didžiojoje Britanijoje negyvenantiems vaikams. Britai pernai suskaičiavo, kad per savaitę jų šalis skiria 1 mln. svarų (4,21 mln. litų) ES imigrantų vaikų, gyvenančių ne Didžiojoje Britanijoje, pašalpoms.
Mažai uždirbantiems ar dirbantiems ne visu etatu Didžiosios Britanijos gyventojams dar yra mokamos socialinės pašalpos. Norint jas gauti, reikia būti ne jaunesniam nei 25 metų, per savaitę dirbti ne mažiau nei 30 valandų, per metus uždirbti ne daugiau nei 13,190 svaro (55,5 tūkst. litų), o porai – ne daugiau nei 18 tūkst. svarų (75,78 tūkst. litų).
Beje, iš įvairių pašalpų galima susirinkti maždaug 60 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, kuris šiuo metu siekia 6,31 svaro (26,56 lito) už valandą.
Britų valdžia, baimindamasi naujos imigrantų bangos iš Bulgarijos ir Rumunijos, ketina dar griežtinti pašalpų gavimo sąlygas. Pavyzdžiui, nustatyti, kad pašalpos būtų mokamos mažiausiai 12 mėnesių pragyvenus Didžiojoje Britanijoje. Be to, planuojama, kad pirmaisiais gyvenimo šioje šalyje metais imigrantams nebūtų mokamos pašalpos už vaikus.
Lietuviai ne pašalpų atvažiuoja
Pastaraisiais metais britų valdžia negaili aštrių žodžių emigrantams iš Rytų Europos, kurie naudojasi dosnia Didžiosios Britanijos pašalpų sistema. Tačiau Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Zitos Čepaitės nuomone, lietuviai į Jungtinę Karalystę važiuoja tikrai ne dėl pašalpų.
„Žinoma, kad yra tam tikra dalis žmonių, kurie tikisi, kad pragyvenę ilgesnį ar trumpesnį laiką, padirbę galės gauti paramą. Aš manau, kad nė vieno lietuvo svajonė nėra čia atvažiuoti ir gyventi iš pašalpų. Iš jų tikrai negyvensi kaip karalius. Tačiau, aišku, socialinės apsaugos sistema yra geresnė nei Lietuvoje“, – sako ji.
Tiesa, lietuvių bendruomenės pirmininkei yra tekę sutikti ir tokių lietuvių, kuriems net ir elgetauti mieliau Didžiojoje Britanijoje nei Lietuvoje. „Aš pati, kaip bendruomenės atstovė, esu lankiusis viename socialiniame centre, į kurį benamiai ateina pavalgyti. Ten sutikau kokius penkis lietuvius. Centre dirbę vienuoliai man pasakojo, kad lietuviai yra dažni svečiai. Ir pati kalbėjausi su jais, jie sakė, kad net elgetauti čia yra geriau. Iš tikrųjų – čia gyvena daugiau turtingesnių žmonių, jei žmogus yra gatvėje, yra daugybė organizacijų, kurios kiek įmanoma stengiasi jam palengvinti gyvenimą. Yra dienos centrų, kur gali ateiti, pavalgyti, pasėdėti, paskaityti laikraščius, išsiskalbti, nusiprausti. Netgi duoda čiužinius, miegmaišius miegantiesiems gatvėje“, – pasakojo Z.Čepaitė.
Airijoje – pašalpos tik po kelerių metų
Tačiau ne visose emigrantų pamėgtose šalyse pašalpos dalijamos taip dosniai ir lengvai, kaip Didžiojoje Britanijoje. Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis sako, kad krizės prispausta šalis įvairias išmokas ėmė dalyti kur kas atsakingiau.
„Galiu labai konkretų faktą pasakyti: į Airiją atvykę žmonės negali pretenduoti į jokias pašalpas, jei jie čia nepadirba ir nemoka mokesčių bent 24 mėnesius, t.y. dvejus metus. Nėra taip, kad atvažiuoji, prisiregistruoji ir gauni pašalpas“, – sako jis.
Tiesa, šiokia tokia išimtis taikoma asmenims, turintiems vaikų. Nesvarbu, kiek laiko pragyventa Airijoje, tėvai turi teisę gauti vaiko pašalpą. Ji mokama net tais atvejais, jei vaikai gyvena ne Airijoje, o bet kurioje kitoje ES šalyje. Išmoka vienam vaikui siekia 130 eurų (apie 449 litus) per mėnesį.
„Tai laikoma ne pašalpa, o tarsi parama šeimai, kaip mokestinė nuolaida. Išmoka mokama, jei žmogus dirba“, – paaiškina bendruomenės pirmininkas, pridurdamas, kad imigrantai Airijoje tikrai nėra didžiausi pašalpininkai.
„Jeigu imtume visą gyventojų masę, Rytų europiečiai, kurie atvykę į Airiją ima pašalpas, sudaro tik apie 5 proc. visų gaunančių pašalpas. O tarp vietinių toks procentas yra apie 10-15 proc. Iš patirties galiu pasakyti, kad yra kur kas daugiau vietinių, kurie nenori dirbti ir gyvena iš pašalpų“, – akcentavo A.Teišerskis.
Norvegija – ne svajonių šalis
Norvegijos darbo inspekcijos ir paslaugų centro užsieniečiams konsultantė Daina Bogdanienė „Respublikai“ pasakojo, kad šioje šalyje pašalpų imigrantams neskubama dalyti. Tiesa, padirbę metus atvykėliai jau gali į jas pretenduoti. Ne paslaptis, kad tiek mūsų tautiečiai, tiek kiti imigrantai tokia galimybe pasinaudoja.
„Kol kas apie tai pas mus nekalbama viešai. Nėra nustatyta, kad labai daug imigrantų naudotųsi socialinėmis išmokomis. Aišku, yra dalis imigrantų, kurie labai stengiasi gauti pašalpas. Norvegijoje yra tvarka, kad jei dirbi metus ir uždirbi tam tikrą sumą pinigų, dvejus metus gali gauti nedarbo pašalpą. Jei susergi, gali metus sirgti ir gauti tokią pačią algą, kokią gaudavai prieš susirgdamas. Yra žmonių, kurie kaip ir neserga, gauna gydytojų pažymas ir paskui – nedarbo išmokas. Bet Norvegijoje požiūris toks, kad tokie žmonės patys sau gadinasi gyvenimą. Koks rimtas darbdavys tokį darbuotoją priims, jei mato, kad žmogus jaunas, iki 30 metų, o jau metus sirgęs, paskui tapęs bedarbiu, paskui vėl pusmetį padirbęs ir apie savo įvaizdį negalvoja? Norvegijoje yra renkama informacija, kiek žmonių, tarp jų ir imigrantų, naudojasi pašalpomis. Manau, kad jei bus pamatyta, jog sistema išnaudojama, bus kas nors keičiama. Bet kol kas iki to prieita nėra“, – pasakojo D.Bogdanienė.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
