Naujausios
Ieškos sprendimo
Šiuo metu grindinio fragmentai atidengti prie Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos ir ties Šiaulių kultūros centru, Zubovų dvaro rūmais.
„Ir prižiūrinčios institucijos, paveldosaugininkai, ir Savivaldybė, kaip užsakovas, ir projektuotojai, ir rangovai ieškosime būdų, kaip dalį grindinio eksponuoti toje pačioje gatvės erdvėje“, – sako Š. Sabaliauskas.
Pasak architekto, sprendimų variantų yra, bet jie visi dar teoriniai.
„Šie akmenys išliko tik dėl to, kad buvo po asfalto danga. Tokio intensyvumo gatvė, kaip Aušros alėja, su tokiu grindiniu negali egzistuoti. Jei grindinį paliktume savo vietoje, dėl intensyvaus autobusų eismo, sniego valymo mašinų jis neatlaikų net pirmos žiemos. Tai yra praeities reliktas, kol važinėjo keli automobiliai ir arkliukai, o dabar toks intensyvumas nebegalimas.“
Š. Sabaliauskas svarsto apie sprendimą akmenimis grįsti kažkurią šaligatvio dalį: fragmentas būtų kaip ženklas, jog čia buvo grindinys.
Netašytų, apvalių lauko akmenų Aušros alėjos grindinys, sako architektas, buvo klotas apie 1934 metus, kai vyko gatvės rekonstrukcija.
Atidengti fragmentai rodo, kad gatvė buvo siauresnė nei esama važiuojamoji dalis.
Š. Sabaliauskas sako, kad rasti grindinį buvo tikėtina, tik abejota, kiek jo išliko.
„Žiūrint į topografinę nuotrauką, kas yra po žeme, matyti labai daug inžinerinių tinklų. Juos tiesiant grindinys tikrai nebuvo saugomas.“
Š. Sabaliauskas tikėjosi, kad grindinys bus tašytų akmenų. Jie būtų panaudoti ovaliniam parteriui prieš Zubovų dvaro rūmus. Buvusiam parteriui pažymėti planuojama naudoti tašytus akmenis – kaip Vilniaus gatvėje, kad per juos galėtų važiuoti transportas.
Šiaulių vertybė
Aušros alėja Šiauliuose išsiskiria architektūros palikimu: tarpukario pastatais.
„Nuo Prisikėlimo aikštės beveik iki įvažiavimo į Kultūros centrą pastatų išklotinė išlikusi beveik be pakitimų. Čia yra pati vertingiausia miesto vieta, ypatingi pastatai“, – sako architektas.
Su Fotografijos muziejumi Š. Sabaliauskas yra organizavęs ekskursijas po Aušros alėją.
Pasak architekto, dažnas įsivaizduoja, kad senamiestis turi būti „gotikinis, su puošniais, kreivais, šleivais pastatais“.
„Šiaulių senamiestis irgi formavosi šimtmečiais, mūsų tokia stilistika, kad gatvės lygiagrečios arba stačios kertasi, namai tvarkingai, ne vingiuotomis gatvėmis sustatyti. Senamiesčio vertė labai didelė, tik patys visiškai neidentifikuojame, kad tai vertinga. Žinome, kad per Pirmąjį pasaulinį karą viską sugriovė, per Antrąjį viską sugriovė ir viską pastatė kariai išvaduotojai ir tarybinė sistema. Čia yra melas, tarpukario Šiaulių mieste yra labai daug išlikę. Aušros alėja – pats gražumas, kaip rožės ant gražaus Šiaulių torto.“
Rekonstrukcijos tikslas, sako architektas, šiek tiek paryškinti, kas prarasta iš tarpukario laikotarpio, ypač, nuo Dvaro gatvės iki Kaštonų alėjos.
Ikonografinė medžiaga rodo, kad prie kiekvieno namo šioje atkarpoje buvo priekiniai sodeliai. Išliko tik kelios tvoros.
„Kur įmanoma, grindiniu ir želdinimu pažymėsime, kur buvo sodeliai. Tvorų atstatyti nebėra prasmės ir neįmanoma.“
Dėl Aušros alėjos rekonstravimo darbų eismas atkarpoje tarp Varpo ir Žemaitės gatvių uždarytas nuo balandžio 1 dienos.
Rekonstrukcija, pasak Š. Sabaliausko, kol kas vyksta pagal planą.
Gatvės istorija
Pasak Šiaulių gatvių istoriją tyrinėjusios Romos Baristaitės, 1783 metais centrinės miesto dalies rekonstrukcijos plane iš naujai suplanuotos turgavietės aikštės vakarinės dalies į dvaro kompleksą buvo nutiesta trumpa gatvelė. XIX amžiaus viduryje ji vadinama Skersine gatve. 1871 metų projektiniame plane jau gerokai pailginta į vakarus gatvė pavadinta Jaučių gatve, bet iš tikrųjų gatvė buvo pailginta tik po Pirmojo pasaulinio karo.
„Neaišku, kiek populiarus buvo ir pastarasis pavadinimas, nes prieš karą gyventojų ji buvo vadinama Parko gatve. Okupacijos metais vokiečiams beliko išversti šios gatvės pavadinimą į savo kalbą – Park Strasse“, – sako R. Baristaitė.
Po karo trumpa gatvės atkarpa nuo tuometinės turgaus aikštės iki Didždvario dvaro vartų buvo vadinama Iždo gatve, jos tęsinys už Kaštonų alėjos – Kraštine gatve. Šiek tiek vėliau buvo nukirsta keliolika medžių, kurie sudarė alėją ir lankstą karietoms į centrinius Didždvario dvaro rūmus, ir pro įvažiavimo vartus į dvarą nuvesta nauja šios gatvės atkarpa, kuri sujungė anksčiau minėtas gatves į vieną.
Minint pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40-metį, 1923 metais gatvei suteiktas Aušros alėjos pavadinimas. 1928 metų detaliajame miesto plane Aušros alėja nuo dabartinės Žemaitės gatvės siauru negrįstu keliuku nuvingiavo iki tuometinės Parodų aikštės (dabar V. Kudirkos gatvės). Taip buvo galutinai suformuota ši gatvė.
Sovietmečiu, 1955 metais, minint revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko 75-ąsias gimimo metines, gatvei buvo suteiktas V. Kapsuko vardas. Atgimimo pradžioje, 1989 metais, sugrąžintas Aušros alėjos pavadinimas.
Gatvės pradžia – dabartinė Šiaulių kolegija. Pasak R. Baristaitės, iki Pirmojo pasaulinio karo šioje vietoje stovėjo pastatai-krautuvės „torgovyje riady“, jos buvo sugriautos karo metu. Tarpukaryje inžinierius Karolis Reisonas šioje vietoje suprojektavo prekybinius paviljonus, jie sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą.
Aušros alėja baigiasi ligonine. 1938 metais naują 300 lovų miesto ligoninės projektą parengė inžinierius architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Iki tol šioje vietoje veikė parodų aikštė su paviljonu – „Verbliūdo būda“.
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje miesto savivaldybė, siekdama greičiau apgyvendinti galutinę gatvės dalį, palankiomis sąlygomis leido įsigyti sklypus. Vienas iš pirmųjų gyventojų buvo dailininkas Gerardas Bagdonavičius, dabar jo namas restauruotas.
1933 metais pradėti dideli darbai. Vienos alėjos pusės lūšnos nugriautos, vietoje jų pastatyti dviejų aukštų mūriniai ir mediniai namai. Po metų tvarkyta kita pusė, alėja išgrįsta iki S. Daukanto gatvės. Dėl didėjančio eismo nugriauti Didždvario vartai.
Gatvė kirto turgaus aikštę ir tęsė prekybinę tradiciją. R. Baristaitė iš įvairių informacinių šaltinių surinko, kad tarpukariu gatvės pradžioje veikė įvairios parduotuvės: brolių Šapiro galanterijos, kolonialinių ir geležies prekių, A. Bambineko statybinių medžiagų, geležies ir anglių, S. Paktorienės saldainių, I. Gordimerio geležies, P. Kišerausko manufaktūros.
Gatvėje kūrėsi ir užsienio kapitalo įmonės: Amerikos lietuvių elektros gaminimo bendrovė, Ford-Fordsomo atstovybė.
Aušros alėjoje dirbo kirpėjai, šaltkalviai, dantų gydytojai, batsiuviai, siuvėjai, veikė P. Antanaičio valgykla „Birutė“, P. Bileišio valgykla, J. Liutkevičiaus restoranas „Ramybė“.
Sankryžoje su Dvaro gatve tebestovi keturių aukštų kampinis pastatas – buvęs Mordelio namas. 1938 metais statytas namas buvo pirmasis gyvenamasis namas su įrengtu ne gamybinės paskirties liftu Šiauliuose.
Išliko keli beveik nepakitę inžinieriaus Vlado Bitės pastatai. Namas, pažymėtas 15-uoju numeriu, pastatytas 1936 metais, čia veikė Apygardos ligonių kasa. Aušros alėja 15a – asmeninis inžinieriaus namas.
1934 metais Aušros alėjoje duris atvėrė Tautininkų namai, čia įsikūrė „Mūsų krašto“ redakcija, „Vilties“ spaustuvė, Valstybinis centrinis knygynas. Dar vienas V. Bitės projektuotas pastatas – „Aušros“ muziejus, iš pradžių statytas kaip mokykla.
1940 metų balandį, iki okupacijos likus dviems mėnesiams, Aušros alėjoje iškilmingai atvertas ir pašventintas paskutinis nepriklausomos Lietuvos laikotarpio svarbus Šiaulių statinys – pašto rūmai, projektuoti žymaus to metų ryšių įstaigų projektuotojo architekto Klaudijaus Dušausko-Duž.
Antrojo pasaulinio karo metais labiausiai nukentėjo Aušros alėjos gatvės pradžia iki Varpo gatvės.
„Aušros alėja – viena seniausių miesto gatvių, savo istoriją kūrusi etapais. Pats įvardijimas alėja išskiria šią gatvę iš kitų, suteikdamas gatvės su medžių eilėmis iš abiejų jos pusių įvaizdį“, – gatvės išskirtinumą akcentuoja R. Baristaitė.
