Naujausios
Almos Jonaitienės advokatas: „ Kodėl taip nutiko?“
Romualdas Šeporaitis, dviejų vaikų nužudymu kaltinamos Kelmės rajono, Petrališkės kaimo gyventojos Almos Jonaitienės advokatas, — bene vienintelis gynėjas, nepabūgęs visuomenės reakcijos ir sutikęs atstovauti kaltinamajai visą Lietuvą sukrėtusioje baudžiamojoje byloje.
Apie šią bylą ir kitas baudžiamąsias bylas didelę teisinę patirtį turinčio advokato interviu — specialiai „Šiaulių kraštui“.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
A. Jonaitienės byla — atsitiktinumas
— Atstovauti kaltinamiesiems didelio rezonanso visuomenėje sulaukusiose bylomis jums ne naujiena. A. Jonaitienės byla — viena iš tokių. Kaip jaučiatės gindamas vaikžudyste kaltinamą moterį?
— Visuomenę šioje byloje audrina vienintelis faktas — motina nužudė savo vaikus. Žmonės šiurpsta, piktinasi, smerkia, reikalauja motinai griežčiausios bausmės. Visuomenei nerūpi aplinkybės, jie nesigilina į tai, koks žmogus yra kaltinamoji, kokioje šeimoje ji augo, kokios sąlygos, priežastys ją atvedė į teisiamųjų suolą.
Mano, kaip advokato pareiga, padėti išsiaiškinti visas puses.
Ne paslaptis, ginti A. Jonaitienę nėra paprasta, nes ši moteris jau yra pasmerkta visuomenės.
Teisine prasme byla nėra sudėtinga: A. Jonaitienė prisipažino įvykdžiusi nusikaltimą ir savo kaltės nėsyk nepaneigė. Byla sunki moraliniu psichologiniu požiūriu, nes tebėra iki galo neatskleista teisine kalba sakant subjektyvioji nusikaltimo pusė — kodėl taip nutiko.
Sunku ir žmogiškąja prasme. Žiūri į tų vaikučių nuotraukas byloje — graudu. Baisi tragedija.
— Ilgokai nesisekė rasti A. Jonaitienei advokatą. Kaip juo tapote? Kodėl neatsisakėte kaip tai padarė ne vienas gynėjas?
— Buvau pakviestas atsitiktinai, skiriant šiai moteriai kardomąją priemonę — suėmimą. Prokuroras paskambino, kai A. Jonaitienė buvo atvežta į Šiaulių miesto apylinkės teismą. Jis paklausė, ar galiu tučtuojau ateiti. Sakau, jei reikia, galiu.
Ėjau nežinodamas, ką reikės ginti. Sužinojau tik atėjęs į teismą.
O neatsisakiau ginti todėl, kad to nedarau beveik niekada. Laikau pareiga atstovauti tam, kam esu skiriamas.
— Už gynybą rezonansinėse bylose advokatams, ko gero, mokami geri pinigai? Be to, tai puiki reklama.
— Reklamos man nereikia — nesu privatus advokatas ir jokių susitarimų su klientais nedarau. Esu valstybinis gynėjas, dirbu su bylomis, su kuriomis dirbti esu įpareigojamas ir už tai gaunu algą.
Jums įdomu, kiek gavau už A. Jonaitienės gynybą? Atsakau — už tai negavau nė vieno papildomo lito.
— Esate vienas stipresnių Šiaulių advokatų. Vadinasi, kad sunkiu nusikaltimu kaltinamajai A. Jonaitienei pasisekė.
— Negaliu to vertinti. Pasakysiu tiek — per daugybę advokatavimo metų teko ginti įvairiausių asmenų. Patirties bagažas, kaip tai daryti, tikrai yra nemenkas.
— Ar šie žodžiai reiškia, kad, jūsų dėka, kaltinamoji gali išvengti bausmės?
— Apie tai negali būti kalbos. Net ir aš, gynėjas, neabejoju, kad A. Jonaitienė bus nuteista. Kitas klausimas, kiek. Mano pareiga — padėti maksimaliai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes.
„A. Jonaitienė galėjo nesuvokti, ką daro“
— Greičiausiai turite savo nuomonę apie šią tragediją bei apie jos įvykdymo aplinkybes.
— Tam, kas įvyko, turiu paaiškinimą, kuriuo tikiu — A. Jonaitienė nesuvokė, ką daro. Ir atsipeikėjo ji tik po žmogžudystės. Tuomet suveikė savisaugos instinktas, todėl moteris ir puolė naikinti nusikaltimo pėdsakų.
— Jei atsipeikėta tik po nusikaltimo, ar tokio „atsipeikėjimo“ nederėtų įvardyti psichikos sutrikimu? O gal nusikalstamu tautos mulkinimu? A. Jonaitienė ilgokai už nosies vedžiojo į vaikų paieškas susitelkusią Lietuvą.
— Daugeliui išties nesuvokiama, kaip būnant sveiko proto, galima žudyti savo vaikus. Taip, Utenos ekspertinio skyriaus specialistai, tyrę mano ginamosios psichikos sveikatą, jokių sutrikimų nenustatė.
Aš pripažįstu ekspertų kompetenciją. Kita vertus, tikrai abejoju, ar įmanoma tiksliai nustatyti žmogaus psichinę būseną konkrečiu momentu, kai praėjo keli mėnesiai.
Žinoma, yra tam tikri tyrimo būdai, testai. Bet ar jie veiksmingi, jeigu žmogui „užėjo“ “tuo“ momentu. Pavyzdys — sergantieji šizofrenija. Ar bet kada įmanoma pasakyti, kad žmogus serga šia tarpais pasireiškiančia psichikos liga?
Maža to, depresija A. Jonaitienei nustatyta ir buvo gydoma kur kas anksčiau nei ji įvykdė žiaurų nusikaltimą — tai patvirtina medicininiai dokumentai. Kas gali užtikrinti, kad ši liga nusikaltimo neišprovokavo?
Atsipeikėjusi po ūmaus priepuolio, tarsi iš miego, A. Jonaitienė galėjo išsigąsti jai gresiančios atsakomybės. Dėl tos pačios atsakomybės baimės ir vaikų kūnelius slėpė, netgi išsigalvojo mistines būtybes, neva liepusias žudyti.
— Nusikaltimą galbūt galėjo išprovokuoti ir visuomenėje nesyk aprašyti bei teismo posėdžiuose paminėti kaltinamosios ir jos meilužio santykiai?
— Koks ten jis meilužis! Juokas ima. Susirašinėjo žinutėmis ir buvo susitikę vos trejetą kartų.
Kita vertus, tą vyriškį nuo rimtų įtarimų išgelbėjo tik alibi, jog nusikaltimo įvykdymo metu jis buvo Belgijoje. Šis alibi patikrintas. Dėl to šiandien jis nėra įtariamasis, tik liudytojas.
— Jūs tikriausiai gilinotės į nusikaltimą galėjusias išprovokuoti aplinkybes?
— Tai bandžiau išsiaiškinti kuo nuodungiai ir kuo išsamiau. A. Jonaitienės gyvenime nuo pat jos vaikystės laimės akimirkų beveik nebuvę. Alma yra minėjusi, kad septyniolikos ištekėjo vien dėl to, jog norėjo pabėgti iš be paliovos girtaujančių tėvų namų. Juose buvo skriaudžiama, nuolatos terorizuojama. Iš jos, vos devynias klases baigusios bei išėjusios į kolūkį melžti karvių, buvo atiminėjami pinigai. Tėvai juos pragerdavo.
Pačios A. Jonaitienės teigimu, nepatyrusi ji laimės ir po santuokos su V. Jonaičiu. Tarp sutuoktinių nuolatos buvusi psichologinė įtampa. Tai vieša paslaptis. Teisme A. Jonaitienė kalbėjusi ir apie fizinį bei psichologinį smurtą.
„Ji buvo rūpestinga motina“
— Už tokį nusikaltimą, kokį įvykdė petrališkietė, numatoma laisvės atėmimo bausmė iki 20-ies metų arba gyvos galvos. Jūsų nuomone, kokio griežtumo bausmę gali skirti teismas?
— Negaliu to vertinti. Tai ne mano kompetencijoje. Tik viliuosi, kad A. Jonaitienei teismas neskirs kalėjimo iki gyvos galvos. Jei taip nutiktų, ką tuomet reikėtų skirti asocialiems recidyvistams, kurie plėšia, kapoja, smaugia vienišus senelius. Arba narkomanėms motinoms, žudančioms savo vaikus. Tokie juk neturi lengvinančių aplinkybių.
A. Jonaitienės atveju kiek kitaip — niekas nepatvirtino, kad ji nemylėjo savo vaikų, jų neprižiūrėjo. Atvirkščiai, motina žinojo visas jų paslaptis, rūpinosi mokslais, kepė tortus, siūdindavo karnavalinius drabužius. Ją pažinojusieji tvirtino stebėdaviesi šios nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ūkio darbuose paskendusios moters ištverme bei sugebėjimu rasti laiko pabendrauti su vaikais, išklausyti juos. Šie žmonių argumentai yra svari lengvinanti aplinkybė.
— A. Jonaitienės gynėjas esate nuo pat pradžių. Kokia ji, jūsų ginamoji? Ar ji žino apie gresiančią bausmę — kalėjimą iki gyvos galvos?
— Taip, ji tai žino. Yra sakiusi, kad tokios bausmės nusipelnė.
Ji dažnai verkia. Mini labai pasiilgusi vaikų. Man atrodo, tais momentais ji būna nuoširdi. Ir rašo eilėraščius. Paskutinis vadinasi „Du angelai“. Graudu. Atidavė saugoti man. Paskaitau. Liūdnas. Tegul jį galai! Geriau jau tokių tragedijų nebūtų.
PAREIGA: Advokatas Romualdas Šeporaitis: „Kodeksas numato, kad advokatas privalo kuo geriau atlikti jam patikėtas pareigas. Tuo ir vadovaujuosi. Svarbiausia, kad man nebūtų kliudoma tai daryti“.
POKALBIS: Kelios minutės iki teismo posėdžio. Paskutinis kaltinamosios Almos Jonaitienės pokalbis su gynėju Romualdu Šeporaičiu.
EILĖS: Pluoštelis kaltinamosios eilėraščių. Moteris juos patikėjo saugoti advokatui.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Niekas nepatvirtino, kad Alma nemylėjo savo vaikų, jų neprižiūrėjo. Atvirkščiai, ji žinojo visas jų paslaptis, rūpinosi mokslais, kepdavo tortus, siūdindavo karnavalinius drabužius. Ji rasdavo vaikams laiko.“
