Naujausios
Vėžys pažabotas energija ir optimizmu
Kuršėnuose (Šiaulių rajonas) gyvenanti Zita Pipirienė praėjusias Kalėdas atsimins visą gyvenimą — jas sutiko ligoninėje kartu su onkologinėmis ligomis sergančiomis moterimis. Bet optimizmo ir energijos užteko, kad liga moters neįveiktų.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Drugelis viduržiemy
Ponia Zita dirba dailininke Kuršėnų kultūros namuose. Prieš Kalėdas rūpinosi puošniomis dekoracijomis. Nusijuokusi patikina, kad laikas prieš šventes teka itin greitai, nes užsiėmimų, darbų ir įvairiausių planų gausa skatina suktis didžiuliame, tačiau mielame rate.
Kultūros namų scenoje jau kabo puošnios žiemos pilies dekoracijos, moteris prisipažįsta, kad jas kūrė dvi dienas. Apžiūrint dekoracijas prie moters kojų salėje ant grindų pastebėjo margą drugelį. Moteris nusišypso: jos gyvenimą dažnai lydi gražūs dalykai, kaip ir šis viduržiemy pabudęs drugelis.
„Liga buvo netikėta. Nelaukta“, — pasakoja apie praėjusių metų spalį pradėtą naują gyvenimo etapą, kuriame visos jėgos buvo skirtos gydytis. Moteris mano, kad ligą galėjo išprovokuoti šalia namo esantys du ryšio siųstuvai, nes vėžinėmis ligomis susirgo ir keletas šalia gyvenančių žmonių.
Nuėjusi visą kelią suprato, kad šis išbandymas jai buvo atsiųstas ne šiaip sau — patikrinti save, atrasti naujų vertybių, draugų.
„Turiu įrodyti, kad gyvensiu ir numirsiu ne nuo vėžio“, — savo tikslą išsakė ponia Zita.
Diagnozė
Ponia Zita ilgą laiką jautusi peties sąnario skausmą sugalvojo, kad reikėtų pasikonsultuoti su medikais. Tuo pačiu pasitikrins prieš kelis mėnesius krūtyje atsiradusį mažytį guzelį.
„Daug darbavausi prie savo namų statybų. Laksčiau pirmyn ir atgal. Nepastebėjau, nuo turėklų atitrūkusio ir kyšojusio metalo galo. Į jį ir susitrenkiau krūtinę. Manoma, kad tai ir buvo pradžia“, — sakė ponia Zita.
Svarsto, kad gal tos ligos atsiradimas niekada ir nebūtų iššauktas, jei ne šis sutrenkimas. Po sutrenkimo praėjus mėnesiui moteris atrado neįprastą darinį krūtyje. Save įtikino, kad čia nieko baisaus, o darinys, greičiausiai, bus riebalinis.
„Nusprendžiau ir tą guzelį parodyti medikams. Biopsija. Mamograma. Kraujo tyrimai. Viskas rodė — yra. Piktybinis“, — prisiminė ir nusišypso, kad pirmas klausimas gydytojai buvo, ar plaukai po chemoterapinio gydymo nuslinks.
Operacija atrodė ne tokia reikšminga, kaip vešlių ir gražių plaukų netekimas. Jos gražiosios kasos nuslinko jau du kartus, o dabar priprato prie žaismingo truputį pražilusio „ežiuko“ ant galvos.
„Plaukai krito kuokštais. Reikėjo juos nukirpti. Nebeapsikenti. Sūnus kirpo, tuo pat metu darėme fotosesiją. Nusiunčiau broliui nuotrauką, kur buvau plika galva ir prirašiau, kad gavau šaukimą į armiją, o jis palinkėjo geros tarnybos“, — juokėsi moteris.
Nusiteikė iškęsti
Ilgai nesvarstė. Atsiprašė Šiaulių medikų ir išdundėjo į Vilnių, nes ten buvo daugiau artimųjų, kurie galėjo ją palaikyti sunkią akimirką. Manė, kad būdama Šiauliuose užkraus savo vaikams didelę naštą.
Prisipažinti apie ligą moteris delsė. Skambinti gydytojams bėgdavo į rūsį, kad niekas nenugirstų pokalbių. Duktė mamai pasakė, supratusi, kad į rūsį ji ne tvarkytis eina, o spręsti kažkokių atsiradusių keblumų.
„Lygiai prieš metus, gruodžio viduryje man padarė operaciją. Sėkmingai. Nustatytas agresyvus pirmosios stadijos krūties vėžys. Limfmazgiai buvo “švarūs“, bet juos taip pat pašalino. Laukė dar chemijos kursas“, — pasakoja moteris.
Prisimena, kad iki gydymo pradžios ji spėjo prisiklausyti įvairiausių kalbų ir nuomonių apie chemoterapiją, kalbos gąsdino. Pirmieji chemoterapijos kursai, palyginti su paskutiniaisiais, buvo nesunkūs. Po trijų sulašintų „chemijos“ kursų moteris sėdo į traukinį ir pardundėjo į Šiaulius. Patikina, kad jautėsi stipri ir nepriklausoma — nenorėjo nieko apsunkinti savo liga.
„Po chemoterapijos pojūčiai — baisūs: tai šalta, tai karšta, nuolatinis pykinimas ir vėmimas iškamavo“.
Juokų užteko visai palatai
Ponia Zita prisimena, kad sužinojus diagnozę, mintyse vis savęs klausė, kodėl jai skirtas toks išbandymas.
„Esu labai stipri. Atlaikiau. Artimieji galvojo, kad juos norėdama nuraminti kalbu smagiai, juokaudama ir šmaikštaudama. Su palatoje buvusiomis moterimis juokėmės nuolat. Išvažiuodamos jos man dėkojo, kad buvau kartu, kitaip būtų nusižliumbusios“, — šypsosi Z. Pipirienė.
Moteris svarsto, kad tik jos linksmas būdas ir vidinė stiprybė padėjo eiti ligos keliu nepalūžtant, nesisielojant. Jei būtų suglebusi — nebūtų atlaikiusi sunkios ligos naštos. Juolab, kad nerimo dėl sveikatos buvo pakankamai: nuolat daromi tyrimai neleido atsipalaiduoti, chemoterapijos kursai vargino savo poveikiu.
„Mano vėžys buvo sunkios formos, gydytojai sakė, kad tokiu serga viena iš šimto pacienčių. Buvo paskirti keturi “raudonos“ chemijos kursai, spinduliavimo kursai buvo išskirstyti penkių savaičių intervalu, vėliau dar du chemijos kursai. Rugpjūčio 20 buvo paskutinis chemijos kursas“, — prisimena moteris. Džiaugėsi, kai paskutinį kartą teko eiti į ligoninę susilašinti vaistų, bet manė, kad baisiau nieko nebegali būti.
Net įėjus į gydymo įstaigos pastatą, kur buvo lašinama chemija, pradėdavo pykinti. O prijungus prie lašelinės ir pradėjus leisti pirmąjį iš keturių butelių vaistų, jautė lyg jos gyslomis ima tekėti sunkus ir kaitinantis skystis, manė, galva ir kraujagyslės sprogs.
Stiprybės išdalina ir kitoms
Ponia Zita šypsosi, kad jos patirtis ir energija praverčia palaikant panašaus likimo moteris. Susirgus ji neturėjo su kuo pasikalbėti, nepažinojo sirgusiųjų, kurios galėtų išmintingai patarti ir palaikyti.
„Dar gydžiausi ir sužinojau, kad tokia liga užklupo mano bendradarbę. Nieko nelaukusi nuskuodžiau pas ją. Užjausti. Patarti ir pasakyti, kad ji nėra viena. Nieko nebijotų. Palaikymas tokioje situacijoje — svarbiausia“, — patikino ponia Zita. Sakė, kad ir jai buvo labai svarbus draugų ir giminių palaikymas po operacijos.
Jos nuomone, nereikia savyje slėpti skausmo, minčių, pačios ligos. Būtina atrasti žmonių, su kuriais galima pasidalyti skaudžiais išgyvenimais. Pati pripažįsta, kad išgirdusi diagnozę, pagalvojo — mirs.
„Visus dokumentus susitvarkiau... Informacijos apie krūties vėžį — labai daug, bet ji “praplaukia“ kažkur pro ausis ir, kol nesusergi, negalvoji, kad taip gali nutikti. Pati žinau moterų, kurios turi krūtyje įtartiną guzelį, bet pasitikrinti labai bijo. Pati save kaltinu, kad nėjau pas gydytojus iškart“, — sakė moteris.
BŪDAS: „Optimizmas ir nusiteikimas skatino nepalūžti. Ne mano būdui — nusiminti ir nuleisti rankas be kovos“, — sakė Kuršėnuose gyvenantis Zita Pipirienė.
METAI: Per metus Zita Pipirienė tapo dar stipresnė — ne tik pažabojo vėžį, bet ir sugrįžusi į darbą sceną papuošė žiemos pilimi.
Jono TAMULIO nuotr.