Naujausios
Transplantacija tapo viltimi
Šiauliuose gyvenantys sutuoktiniai Eglė ir Vytautas Pelaičiai kartu 17 metų, tačiau šeimyninės laimės džiaugsmą temdo Eglės liga — trys dešimtmečiai kovos su cukriniu diabetu. Liga kaskart smogia vis didesnėmis komplikacijomis. Pora tiki tik stebuklu.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Pasaulio kontūrai
Eglė ir Vytautas dažniausiai šalia. Vyras švelniai paima žmoną už rankos ir vedasi. Moteris mato tik kontūrus, todėl pasitiki vyro akimis ir žingsniais. Kartu pasivaikščioti pora gali tik retai, kai vyras atostogauja ir gali skirti visą savo laiką sutuoktinei.
Eglė nekalbi. Prisiminti savo ligos pradžią, visą jos eigą, skausmingus išgyvenimus nelengva. Tai jos gyvenimą įrėmino, užtemdė. Moteris kalba lėtai, kiek šaltoku tonu. Vyras patikina — ji dažnai būna liūdna.
Eglė ligos atsiradimą pajuto ne iš karto, tuomet trylikametę mergaitę, ėmė dažniau kamuoti troškulys, noras atsigerti numalšinamas buvo tik trumpam. Prisimena, kad per pamoką išsėdėti neatsigėrus vandens būdavo labai sunku. Pas gydytojus nuvestai mergaitei tikslios diagnozės dar teko palaukti. Nenustatytas ligos pavadinimas ir nepaskirtas gydymas leido ligai keroti jauname organizme.
„Beveik metai praėjo, kol gydytojai įvardijo mano ligą. Paskyrė gydymą insulinu. Pasakė, kad šio to valgyti negalima, bet kad reguliuoti mitybą, nuolat matuoti cukraus kiekį kraujyje — perspėta nebuvau. Tai buvo prieš trisdešimt metų, viskas buvo kitaip“, — sakė Eglė.
Vytautas šypteli, kad pats nesirgdamas, o tik besirūpindamas žmona, apie cukrinį diabetą sužinojo labai daug, domisi gydymo naujovėmis, kalbasi su sirgusiais, noras padėti žmonai yra didžiulis, tačiau dažniausiai sužino, kad išgyti šansų nėra.
Ligos smūgiai
Sirgdama moteris kurį laiką dirbo. Nesijautė tvirta, tačiau darbo atsisakyti neketino. Po devynerių metų nuo ligos pradžios Eglę ėmė neraminti nuolat tinstančios kojos, užtindavo akys, nebejausdavo pirštų. Atsidūrus ligoninėje sveikatos būklė nepagerėjo — lašelinės, gydymas buvo tik trumpalaikis atokvėpis.
„Tyrimai nuolat blogėjo, inkstai vis sunkiau ir sunkiau dirbdavo. Nieko kito nebeliko, tik daryti dializes. Nuo lapkričio mėnesio du kartus per savaitę kraują reikia valyti. Dializės vargina, bet kitaip nebegalima“, — sakė nuolat šalia žmonos būnantis Vytautas.
Vytautas pasakoja, kad labai skaudu matyti žmoną, kai jai palaipsniui nyksta jėgos, sveikata tampa vis blogesnė, nori padėti kuo tik gali, tačiau dažnai tarp jų įsėlina rutina ir bejėgiškumo jausmas.
„Žinojau apie ligą, kai susipažinome, tai netrukdė. Apsivedėme. Skaudu buvo abiem, kai sužinojome, kad negalėsime turėti vaikų. Eglė labai nusiminė. Gydytojai gąsdino, kad dėl nėštumo gali nustoti dirbti inkstai, iškilti grėsmė gyvybei“, — prisiminė vyras.
Nykstanti šviesa
Eglė dėl nykstančio regėjimo pagalbos ieškojo ne tik Šiauliuose, nuvažiavo į Kauną. Moteris tikėjo, kad gal operacija ar modernus gydymas išgelbės regėjimą. Po gydymo lazeriu regėjimas dar labiau pablogėjo. Medikai patikino, kad ligos progresavimas sustabdytas. Šiuo metu moteris mato tik kontūrus.
„Eglės geležinis charakteris. Griežto būdo. Gal tai jai ir leidžia ištverti skirtus likimo išbandymus. Sveikatai pablogėjus iš namų beveik nebeišeina“, — pasakojo apie savo žmoną Vytautas.
Viltis
Eglei vis sunkiau funkcionuoja inkstai, tyrimai optimizmo nei gydytojams, nei porai nekelia. Paskirtos dializės. Moters organizmas į kraujo valymo procedūras reaguoja audringai — jaučiasi kurį laiką blogai.
Vyras nusišypso, kad prieš keletą mėnesių pradėtos dializės ne tik atnešė skaudžių išgyvenimų, dovanojo ir malonių akimirkų — abu tapo Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų „Atgajos“ draugijos nariais. Stebisi, kiek daug sužinojo apie ligą ir gydymo subtilybes, transplantacijos galimybes pabendravę su tokia pat liga sergančiais žmonėmis.
Vytautas mato, kad ir žmonai lengviau, kai gali pabendrauti su žmonėmis nebijodama, kad bus nesuprasta. Optimizmo daugiau turintys vieno likimo žmonės uždega ir kitus.
„Viltis atsirado. Dar galima kažką pakeisti. Gavome pasiūlymą užsiregistruoti transplantacijai ir jau turime ko laukti. Eglei reikia ne tik inksto, bet ir kasos. Lapkričio mėnesį stojome į eilę — pasakoja vyras apie laukiamus pokyčius ir jaudinasi lygiai kaip ir jo žmona. — Gal iš šimto vienas šansas yra, bet jis yra. Viltį turime abu“.
IŠSIGELBĖJIMAS: Eglė ir Vytautas Pelaičiai susituokę septyniolika metų, visus metus šalia jų buvo ir skaudžių išbandymų negailinti Eglės liga.
Jono TAMULIO nuotr.