"Šiaulių" futbolininkai sezono tikslus pasiekė

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
FA "Šiau­liai" tre­ne­ris Re­na­tas Ves­tar­tas ko­man­dos de­biu­ti­nį se­zo­ną LFF I ly­go­je ver­ti­na ge­rai. "Mums se­zo­nas gal bu­vo net per ge­ras, bi­jau, kad vai­ki­nai neat­si­pa­lai­duo­tų", – sa­ko tre­ne­ris.
Dau­giau kaip prieš sa­vai­tę bai­gė­si Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos I ly­gos pir­me­ny­bės. Šie­met jo­se de­biu­ta­vu­si jau­na fut­bo­lo aka­de­mi­jos (FA) "Šiau­liai" ko­man­da tarp 15 ko­man­dų pel­nė šeš­tą­ją vie­tą. Prieš se­zo­ną kel­tas tiks­las – pa­tek­ti į aš­tun­tu­ką – vir­šy­tas su kau­pu. Apie tai, kaip ver­ti­na de­biu­tą ir se­zo­ną, kal­bė­jo­mės su ko­man­dos tre­ne­riu Re­na­tu VES­TAR­TU.

– Kaip ver­ti­na­te se­zo­ną?

– Mums se­zo­nas gal bu­vo net per ge­ras, bi­jau, kad vai­ki­nai neat­si­pa­lai­duo­tų (šyp­so­si).

Se­zo­nas bu­vo ge­ras pa­gal pa­siek­tą re­zul­ta­tą, bet la­biau­siai ver­ti­nu jau­nų­jų žai­dė­jų to­bu­lė­ji­mą. Prieš se­zo­ną vi­siems bu­vo nu­ma­ty­tas vaid­muo aikš­tė­je: kas – pa­grin­di­niai, kas – at­sar­gi­niai, bet išė­jo taip, kad ke­li jau­ni žai­dė­jai ta­po pa­grin­do žai­dė­jais ir pel­nė, sa­ky­čiau, so­li­dų I ly­gos žai­dė­jų var­dą. Jau­ni­mas, ku­ris pla­na­vo­me, kad tik tre­ni­ruo­sis kar­tu, ga­vo ne­ma­žai mi­nu­čių. To­dėl iš jau­nų žai­dė­jų per­spek­ty­vos se­zo­nas, sa­ky­čiau, la­bai pa­si­tei­si­nęs.

– Kas bu­vo su­dė­tin­giau­sia šia­me se­zo­ne?

– To sun­ku­mo, ku­ris pa­pras­tai bū­na, – lip­dy­ti, kli­juo­ti ko­man­dą, mums ne­bu­vo, nes vi­si šiau­lie­čiai, aš vi­sus pa­žįs­tu pra­ktiš­kai nuo ma­žens, dau­gu­mą – net nuo pir­mos kla­sės. Vai­das Vik­to­ra­vi­čius, Er­nes­tas Pi­ly­pas, Da­rius Jan­kaus­kas yra šiek tiek vy­res­ni. Mes rin­ko­mės juos į ko­man­dą gry­nai pa­gal as­me­ny­bes, pa­gal jų gy­ve­ni­mo bū­dą, pa­žiū­ras, ir tai la­bai pa­si­tei­si­no, nes jie pa­dė­jo jau­ni­mui pa­ta­ri­mais, daug po­zi­ty­vo į ko­man­dą įne­šė.

O sun­ku­mai... Gal tik rei­kė­jo kai ku­rias emo­ci­jas su­val­dy­ti, dar­bin­gu­mą iš­spaus­ti, ki­tą­kart pro­fe­sio­na­les­nio po­žiū­rio pa­rei­ka­lau­ti, nes kai vie­ni ki­tus ge­rai pa­žįs­ta, at­mos­fe­ra kar­tais pa­si­da­ro per links­ma. Tu­rė­da­vau bū­ti tas sar­gi­nis šuo, kad pri­min­čiau, kas esa­me, ko su­si­rin­ko­me ir ko mes sie­kia­me.

– Ar iš­skir­tu­mė­te ku­rias rung­ty­nes?

Mes ne­tu­rė­jo­me nė vie­no le­gio­nie­riaus, ir ne­tu­ri­me tiks­lo, kad pi­ni­gai iš­va­žiuo­tų į Uk­rai­ną, Gva­te­ma­lą ar dar kaž­kur.

– Išs­kir­čiau gal to­kias ker­ti­nes rung­ty­nes, dėl ku­rių li­ko­me šeš­ti: su Aly­taus "Dai­na­va", kai sve­čiuos pra­lo­šėm 2:1, ir su Tel­šių "Džiu­gu", ku­rias pra­lo­šėm 3:0.

Mes kiek­vie­ną var­žo­vą an­li­zuo­jam, jį "iš­gliau­dom", pa­ro­dom pa­vo­jin­gus mo­men­tus, silp­nas vie­tas, ir ki­tą sy­kį jau­niems žai­dė­jams gal at­ro­do, kad var­žo­vas nė­ra toks stip­rus ir vis­kas pa­pras­ta.

Toms rung­ty­nėms bu­vo­me idea­liai pa­si­ruo­šę. Pa­vyz­džiui, prieš rung­ty­nes su Tel­šiais vi­są sa­vai­tę dir­bo­me su spe­cia­lio­mis už­duo­ti­mis, o atė­jus į rung­ty­nes ma­tau, kad jiems at­ro­do, kad čia bus leng­va.

Mes, tre­ne­riai, pa­da­rė­me iš­va­dą, kad ki­tą kar­tą ne­rei­kia jiems vis­ko at­skleis­ti apie var­žo­vą, šiek tiek pa­kei­tė­me tak­ti­ką, ma­žiau tei­kė­me in­for­ma­ci­jos.

Man vi­du­je dar ver­da tos dve­jos rung­ty­nės, nes ga­lė­jo­me už­dirb­ti še­šis taš­kus ir bū­ti tarp pri­zi­nin­kų.

– Ar bu­vo žai­dė­jų, ku­rie jus ma­lo­niai nu­ste­bi­no?

– Prie­ki­nė­je li­ni­jo­je pla­na­vo­me V. Vik­to­ra­vi­čių, D. Ko­ni­ką, S. Amir­zia­ną ir J. Pet­ra­vi­čių. Se­zo­no pra­džio­je S. Amir­zia­nui bu­vo trau­ma, pa­skui eg­za­mi­nai, vi­so­kios as­me­ni­nės pro­ble­mos, ir pir­ma­me ra­te jo pra­ktiš­kai ne­tu­rė­jom, ant­ra­me ra­te jis įsi­jun­gė pui­kiai. D. Ko­ni­kas pir­mą ra­tą su­žai­dė pui­kiai, pel­nė daug įvar­čių, o ant­rą – trau­ma, ir mes jo ne­tu­rė­jom du mė­ne­sius.

J. Pet­ra­vi­čius bren­do su kiek­vie­no­mis rung­ty­nė­mis ir ant­ra­me ra­te jo pa­si­ro­dy­mas bu­vo fan­tas­ti­nis. Ug­nių Sel­ve­nį pla­na­vo­me kaip at­sar­gi­nį cent­ro gy­nė­ją, o išė­jo taip, kad jis nuo pir­mų rung­ty­nių pra­dė­jo žais­ti la­bai ge­rai ir ta­po nuo­sta­biu cent­ro gy­nė­ju.

Vi­si žai­dė­jai tu­ri pliu­sų ir mi­nu­sų, bet dau­giau vi­suo­se po­zi­ty­vo ma­tau ne­gu ne­ga­ty­vo.

– Atei­nan­tį se­zo­ną jau dė­lio­jat?

– Aiš­ku dė­lio­jam, nors dar šio se­zo­no ne­bai­gėm. Pra­dė­jom sau­sio 7-ąją ir iki šiol tik vie­ną sa­vai­tę ne­si­tre­ni­ra­vo­me. Ne­ga­lim sau leis­ti dvie­jų mė­ne­sių pau­zės, tad iki gruo­džio mė­ne­sio tre­ni­ruo­si­mės, da­lis žai­dė­jų pe­rė­jo žais­ti į sa­lės fut­bo­lą.

U-17 ko­man­da bai­gė se­zo­ną, jung­si­mės su jais, žval­gy­si­mės, kas iš jau­ni­mo ga­li mums pa­dė­ti pir­mo­je ly­go­je. Esa­me su­pla­na­vę lapk­ri­čio 23 die­ną su Pa­ne­vė­žiu drau­giš­kas rung­ty­nes. Gruo­džio mė­ne­sį il­sė­si­mės, o sau­sio 6 die­ną vėl pra­dė­si­me ju­dė­ti.

Žai­dė­jų pa­si­kei­ti­mo kol kas ne­pla­nuo­jam. Mes ir dek­la­ra­vo­me prieš čem­pio­na­tą, kad žais šiau­lie­čiai, nes esa­me ma­žas mies­tas su ma­ža eko­no­mi­ka, čia vi­siems sun­ku, ne tik fut­bo­li­nin­kams.

Gy­ven­to­jų su­neš­ti pi­ni­gai yra in­ves­tuo­ti į ko­man­dą, ir jie vi­si li­ko Šiau­liuo­se. Mes ne­tu­rė­jo­me nė vie­no le­gio­nie­riaus, ir ne­tu­ri­me tiks­lo, kad pi­ni­gai iš­va­žiuo­tų į Uk­rai­ną, Gva­te­ma­lą ar dar kaž­kur. To re­zul­ta­tas – ke­tu­ri jau­ni žmo­nės ap­si­spren­dė lik­ti čia, su­si­ra­do dar­bus, įsto­jo į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Iki šiol pra­kti­ka bū­da­vo to­kia, kad jei­gu bai­gė fut­bo­li­nin­kų kar­ta 12 kla­sių, tai Šiau­liuo­se lik­da­vo vie­nas ar du žmo­nės, vi­si ki­ti iš­va­žiuo­da­vo į Vil­nių ar­ba į už­sie­nį.

Tai­gi, šis pro­jek­tas, kad žai­džia­me I ly­go­je, da­vė la­bai ge­rų re­zul­ta­tų. Ti­kiu, kad jų pa­vyz­džiu pa­seks ir ki­ti, liks čia gy­ven­ti, dirb­ti, kurs šei­mas ir džiu­gins mus sa­vo žai­di­mu.

– Tur­būt po šio se­zo­no tiks­las – ne že­mes­nė kaip šeš­ta vie­ta?

– Vi­sa­da gal­vo­jam apie aukš­tes­nę vie­tą. Aš ir šį se­zo­ną ty­liai gal­vo­jau apie pri­zi­nę vie­tą, ži­no­da­mas žai­dė­jų po­ten­cia­lą.

Jei­gu kal­bė­tu­me apie di­de­lius tiks­lus, gal­vo­ju, kad per 4–5 me­tus tu­rė­tu­me už­siau­gin­ti šiau­lie­čių, ku­rie ga­lė­tų žais­ti A ly­go­je. Tiems ke­tu­riems žmo­nėms, ku­rie da­bar pa­si­lie­ka Šiau­liuo­se, apie 20 me­tų, jei kas­met už­siau­gin­sim po 3–4 žai­dė­jus, ku­rie ati­tik­tų A ly­gį, ir jie nu­spręs čia lik­ti, tai po 4–5 me­tų, ma­nau, tik­rai ga­lė­si­me su­for­muo­ti A ly­gos ko­man­dą.

– Tur­būt ne tik žai­dė­jus au­gi­na­tės, bet ir žiū­ro­vus?

– Tie, ku­rie vi­sa­da atei­na, tai žmo­nės, be­si­do­min­tys fut­bo­lu, bet da­bar ma­tom, kad vis dau­giau atei­na ir mo­te­rų, ir vai­kų į mū­sų rung­ty­nes.

Mes tu­ri­me už­siau­gin­ti ir žiū­ro­vus. Jei­gu iš­lai­ky­si­me šiau­lie­tį žai­dė­ją, už­siau­gin­si­me ir šiau­lie­tį žiū­ro­vą.

Ne­to­li sta­dio­no yra Lo­go­pe­di­nė mo­kyk­la, kai tre­ni­ruo­ja­mės, iš jos atei­na mo­ky­to­jas su vai­kais, pa­si­bend­rau­ja su žai­dė­jais, ka­muo­lius mums su­ren­ka per tre­ni­ruo­tes, la­bai ge­rų emo­ci­jų ir vai­kams tai su­tei­kia, ir mums.

Aš ma­tau di­de­lį po­zi­ty­vą su Šiau­lių fut­bo­lu. Mes tu­ri­me ko­man­dą ir I ly­go­je, ir sa­lės fut­bo­lo, ir jau­ni­mo. Mū­sų jau­ni žai­dė­jai vy­res­nius ma­to vi­sai ša­lia. Tai ge­ras pa­vyz­dys, jis už­kre­čia.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.