Sakartvelo reportažai (3)

Lais­vi žmo­nės

Ma­mu­kos au­to­mo­bi­lis su vi­sa gi­mi­ne tam­so­je su­sto­ja Bag­da­ty­je. Kart­ve­las ste­bi­si, ką ga­li­ma veik­ti šia­me ne­di­de­lia­me mies­tu­ke.

Šei­mi­nin­kės Lau­ros sve­čių na­muo­se lau­kia žur­na­lis­tas, ak­to­rius, poe­tas – kas tik no­ri – So­so. Su šia spal­vin­ga as­me­ny­be su­si­ti­ko­me prieš dve­jus me­tus, kal­nuo­se, kur bu­vo fil­muo­ja­mas Bag­da­čio šo­kių an­samb­lio pa­si­ro­dy­mas – už­de­gan­ti mu­zi­ka ir ug­nin­gi šo­kiai.

„Bir­že­lio pa­bai­go­je feis­bu­ke pa­ra­šiau: „Ru­si­ja yra oku­pan­tas, jūs esa­te drau­gai. Mes jū­sų lau­kia­me Bag­da­ty­je, Sa­kart­ve­le. Čia yra mei­lė ir lais­vė. Mes esa­me lais­vi žmo­nės!“ Ir jos at­vy­ko“, – pa­ten­kin­tas sa­vi­mi ti­ki So­so.

Apie Bag­da­tį jis kal­ba kaip apie ro­jų že­mė­je – čia, tik čia yra vi­so Sa­kart­ve­lo šir­dis, tik čia ga­li­ma pa­jaus­ti tik­rą­ją kart­ve­lų dva­sią. „Sa­kart­ve­le dau­gy­bė vie­tų, bet tik čia, tik čia tik­ra­sis Sa­kart­ve­las“, – mei­lės sa­vo ne­di­de­liam mies­tui apa­kin­tas kal­ba So­so.

Jo iš­kal­ba – be­ga­li­nė, tos­tai – poe­tiš­ki. Apie tai, kas svar­biau­sia – mei­lę. Nes ji kaip sau­lė. Ir ne­svar­bu, iš ko­kios pa­sau­lio pu­sės į sau­lę be­žiū­rė­tu­mei, ji vi­siems vie­no­dai svar­bi, mie­la, šil­dan­ti ir švie­čian­ti. Kaip mei­lė.

Prie Lau­ros sta­lo ple­čia­si sve­čių geog­ra­fi­ja. Ag­nieš­ka iš Len­ki­jos – ofi­cia­lios de­le­ga­ci­jos na­rė, at­vy­ku­si į Bag­da­tį da­ly­tis ge­rą­ja fes­ti­va­lių or­ga­ni­za­vi­mo pa­tir­ti­mi. Ji – Len­ki­jo­je vyks­tan­čio Vuds­to­ko ro­ko fes­ti­va­lio da­lis. Į Bag­da­tį at­vy­ko su sa­vo še­fu, bet jis jau mie­ga.

Su­jun­gus dvie­jų ša­lių pa­tir­tį, ru­de­nį Bag­da­ty­je tu­rė­tų vyk­ti fes­ti­va­lis. Dar ne­ži­nia, ko­kios mu­zi­kos. Vie­na aiš­ku, kad fes­ti­va­lis tik­rai bus vy­no.

Ag­nieš­ka – Len­ki­jos pa­trio­tė, nea­be­jo­jan­ti, kad Ado­mas Mic­ke­vi­čius bu­vo tik­ras len­kas. Už­si­de­gu­si pa­sa­ko­ja, kaip Pran­cū­zi­jos Per La­še­zo ka­pi­nė­se su­siė­mė su gi­du, nu­gir­du­si, kad pa­sta­ra­sis Fre­de­ri­ką Šo­pe­ną pa­va­di­no pran­cū­zu.

Gi­lią nak­tį na­mų šei­mi­nin­kė Lau­ra tei­rau­ja­si, ka­da pa­ruoš­ti pus­ry­čius. Pus­ry­čių ne­si­no­ri – tik mie­go.

Po ke­lių va­lan­dų su­si­ta­ri­mas pa­mirš­tas: Lau­ra bel­džia į du­ris. Kar­tą, ki­tą. Sto­ja pa­lai­min­ga ty­la. O ta­da pa­si­girs­ta pia­ni­no mu­zi­ka. Ne­la­bai sklan­di, bet ža­di­nan­ti. Tai – iš­ra­din­ga­sis So­so.

Poe­to mu­zie­jus

Kai pa­vyks­ta pra­merk­ti akis, na­muo­se ty­la. Vir­tu­vi­nis sta­las už­deng­tas au­dek­lu – po juo pus­ry­čiai.

Į vir­tu­vę apie sa­vo ir duk­ros gy­ve­ni­mą atei­na pa­si­pa­sa­ko­ti Lau­ros ma­ma. Jos tė­viš­kė bu­vo Go­ry­je, Bag­da­ty­je ke­tu­ris de­šimt­me­čius dir­bo kar­dio­lo­ge. Yra bu­vu­si Lie­tu­vo­je: Vil­niu­je, Tra­kuo­se. Bu­vo žie­ma, bet Lie­tu­va la­bai pa­ti­ko.

Jos anū­kė – ža­vin­ga mu­la­tė Vik­to­ri­ja, jos var­du pa­va­din­ti ir sve­čių na­mai „Vic­to­ria“. Anū­kės tė­tis bu­vo iš Ni­ge­ri­jos, bet neaiš­ki in­fek­ci­ja Tbi­li­sy­je pa­gul­dė į ka­pus.

Ma­ma per­duo­da Lau­ros nu­ro­dy­mus: pir­mą va­lan­dą sė­dė­ti ant suo­liu­ko par­ke prie ban­ko. Die­nos švie­so­je Bag­da­tis at­ro­do pa­bu­dęs iš mie­go, bet dar ne­si­prau­sęs.

Lau­ra tu­rės įgy­ven­din­ti So­so pla­nus, nes jam mies­to va­do­vas sky­rė rū­pin­tis len­kų de­le­ga­ci­ja. „Me­rui pa­sa­kiau, kad jūs at­vy­ko­te į Bag­da­tį“, – ci­ga­re­tės dū­mus pu­čia So­so.

Jis jau pa­skam­bi­nęs į Vla­di­mi­ro Ma­ja­kovs­kio mu­zie­jų – mū­sų ten lau­kia. Ir iš tie­sų lau­kia – esa­me vie­nin­te­lės lan­ky­to­jos.

Prie se­no­jo na­mo pri­tvir­tin­ta len­te­lė in­for­muo­ja, kad ja­me 1893 me­tų lie­pos 7 (19) die­ną gi­mė poe­tas Vla­di­mi­ras Ma­ja­kovs­kis, na­me vei­kia eks­po­zi­ci­ja.

Dvie­jų aukš­tų mu­zie­jaus pa­sta­tas – ša­lia.

Kiek per me­tus at­vyks­ta lan­ky­to­jų? „No­rė­tų­si dau­giau“, – man­da­giai šyp­so­si mu­zie­ji­nin­kas ir ke­liau­ja per V. Ma­ja­kovs­kio gy­ve­ni­mą – nuo gi­mi­mo iki mir­ties.

V. Ma­ja­kovs­kis, įsi­ti­ki­nęs mu­zie­ji­nin­kas, ta­po pro­pa­gan­dos au­ka, kai Sta­li­nas jį pa­va­di­no ge­riau­siu ir ta­len­tin­giau­siu so­vie­ti­nės epo­chos poe­tu. Rea­ly­bė­je daug kas bu­vo ki­taip.

Mča­di re­cep­tas

Bag­da­čio kul­tū­ros na­muo­se vyks­ta šo­kių re­pe­ti­ci­ja. Vai­ki­nai ir mer­gi­nos ap­ši­li­nė­ja, pa­ma­žu ener­gi­ja stip­rė­ja, kol ga­liau­siai ga­lin­ga ir plas­tiš­ka jė­ga įsu­ka su­ktu­kus, šuo­lius. Per­si­pi­na aist­ra ir ko­va.

Lau­ra ro­do į laik­ro­dį. Lai­kas sku­bė­ti. Kur?! Į res­to­ra­no ati­da­ry­mą.

Pa­lei upę iš­si­dės­tęs vi­sas pra­mo­gų komp­lek­sas „Fe­rem­ta“. Mau­dy­nės upės už­tvan­ko­je. Tink­li­nio aikš­te­lė. Ha­ma­kai miš­ke­ly­je. Ka­vi­nė, pa­vė­si­nės, šo­kių aikš­te­lė, kem­pin­gas.

Sa­vi­nin­kas And­ro pa­sa­ko­ja apie sa­vo vers­lą ir pla­nus. Tu­ri vieš­bu­tu­ką Ku­tai­sy­je, pas jį ap­si­sto­ju­siems sve­čiams ke­lio­nė į šią vie­tą bus do­va­na.

Lau­ko vir­tu­vė­je vi­rė­jai iš kros­nies trau­kia ke­pi­mo in­dus „ke­ci“, juo­se cha­ča­pu­riai ir mča­di – pa­plo­tė­liai iš ku­ku­rū­zų mil­tų.

Kaip ga­mi­na­mi mča­di? Luk­tel­ki­te. Po ke­lių mi­nu­čių And­ro prie sta­lo atei­na ne­ši­nas dviem „ke­ci“, mai­še­liu ku­ku­rū­zų mil­tų ir la­pų – „ne­šo“.

Rei­kia už­kur­ti ug­nį ir įkai­tin­ti „ke­ci“. Ku­ku­rū­zų mil­tus už­pil­ti šal­tu van­de­niu. Į įkai­tu­sio in­do dug­ną dė­ti la­pus, ant jų – su­for­muo­tą pa­plo­tė­lį, vir­šų už­klo­ti la­pais. Užs­lėg­ti ant­ru in­du, pri­pil­dy­tu ža­ri­jo­mis.

„Ke­ci“ ir pro­duk­tus And­ro at­ne­šė ne pa­ro­dy­ti – do­va­no­ja, kad re­cep­tą iš­ban­dy­tu­me Lie­tu­vo­je. O kaip at­ro­do „ne­šo“ me­dis? And­ro pa­si­su­ka ei­ti. Ne­gi at­neš ir me­dį?!

Nuo sta­lo prie sta­lo

Pa­da­vė­jai ant sta­lo ga­be­na kart­ve­lų vir­tu­vės sko­nius: šaš­ly­kus, ke­ba­bą, cha­ča­pu­rį, sū­rius, sa­lo­tas, mča­di, bal­tą vy­ną. Gal no­ri­te pa­ra­gau­ti rau­do­no vy­no? Tru­pu­tį? Kart­ve­lų „tru­pu­tis“ – vi­sas ąso­tis.

Vai­šės – sa­vi­nin­ko do­va­na ati­da­ry­mo pro­ga. Lau­ra pa­skai­čiuo­ja, kad mais­tu ir gė­ri­mais nu­krau­tas sta­las kai­nuo­tų apie 60 la­rių (apie 18 eu­rų).

Prie sta­lo pri­si­jun­gia fo­tog­ra­fas Geor­ge, jis įam­žins ati­da­ry­mą. Vie­na Geor­ge gi­mi­nės at­ša­ka – kart­ve­liš­ka, ki­to­je te­ka ru­sų ir vo­kie­čių krau­jas. „Su­si­pa­ži­no fron­te, kur dau­giau“, – apie šei­mos ge­nea­lo­gi­nį me­dį šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­ja Geor­ge. Jis bai­gė ru­sų mo­kyk­lą, ža­vi­si Ru­si­jos li­te­ra­tū­ros kla­si­kais.

My­li Sa­kart­ve­lą, bet nė­ra ra­di­ka­las. Pa­sa­ko­ja, kaip kar­tą pra­ra­do už­sa­ky­mą, kai ne­pas­te­bė­jo, jog au­to­ma­ti­nis at­sa­kik­lis nu­sta­ty­tas ru­sų kal­ba. Klien­tė su­py­ko. Jis to­kio pyk­čio ne­sup­ran­ta.

Šį­kart Geor­ge pa­va­duo­ja drau­gą – įpras­tai jis fo­tog­ra­fuo­ja ves­tu­ves.

Res­to­ra­nas ofi­cia­liai ati­da­ro­mas: And­ro šau­na šam­pa­ną. Lau­ra stu­mia į iš­kil­mių cent­rą, prieš pub­li­ką at­si­du­ria­me ke­tu­rie­se: de­ši­nė­je tau­rę ke­lia sa­vi­nin­kas, kai­rė­je – dva­si­nin­kas. Sku­biai pa­kvie­čia­ma ver­tė­ja. Už res­to­ra­no sėk­mę!

„Da­bar – į šo­kių aikš­te­lę“, – ra­gi­na Lau­ra. Sce­nos mu­zi­kan­tai dai­ną ski­ria vieš­nioms iš Lie­tu­vos. „Ah, ka­ka­ja ženš­či­na...“

Po ko­jo­mis – žvy­ro ir skal­dos mi­ši­nys, bet vie­ti­niams tai ne­truk­do at­lik­ti su­dė­tin­gus šuo­lius.

Lau­ra ro­do į te­le­fo­ną: rei­kia sku­bė­ti į ki­tą vie­tą, lau­kia So­so. Išt­rūk­ti ne taip pa­pras­ta: se­no­ji kar­ta no­ri pa­dai­nuo­ti vieš­nioms. „Per anks­ti at­si­svei­ki­no­te“, – juo­kia­si Geor­ge.

Pa­vė­si­nė­je su­sė­dę bran­daus am­žiaus kart­ve­lai ima į ran­kas inst­ru­men­tus ir dai­nuo­ja dai­ną po dai­nos. At­ro­do, dai­nin­gi ir mu­zi­ka­lūs čia vi­si. Kaip ir vai­šin­gi.

Ga­liau­siai iš­trū­ku­si į nak­tį Lau­ros ma­ši­na va­žiuo­ja kaž­kur, kur lau­kia So­so ir jo len­kų de­le­ga­ci­ja. Pir­ma­sis pa­sta­to aukš­tas pri­me­na ap­rū­ku­sią smuk­lę. Ant­ra­sis kont­ras­tin­gai aki­na šiugž­dan­čia stal­tie­sių ir kė­džių už­dan­ga­lų bal­tu­ma. Sta­las lūž­ta nuo pa­tie­ka­lų. Gal nė­ra bent ... ik­rų? Yra, tie­siog po no­si­mi, rau­do­nų ir juo­dų.

Tik res­to­ra­no tua­le­tas lau­ke, už kam­po. Ir be klo­ze­to – duo­bė.

So­so de­monst­ruo­ja kart­ve­lų šo­kius. Len­kas kvie­čia šok­ti „Ma­zur­ką“ bei „Po­lo­ne­zą“. Ir vi­si pa­šo­ka „Pol­ką su ra­gu­čiais“.

Nuo­ty­kis pa­šte

Iš ry­to ban­do­me iš­siųs­ti at­vir­laiš­kių. Gat­vės par­da­vė­ja, me­tu­si sa­vo pre­ky­bą, nu­ly­di iki pat pa­što. Į kom­piu­te­rio ek­ra­ną kam­pe spok­so vie­nin­te­lis dar­buo­to­jas, ne­ma­ty­ti jo­kių pa­što at­ri­bu­tų – vo­kų, at­vi­ru­kų ar pa­što ženk­lų.

„Į ko­kią ša­lį sių­si­te? Ar tu­ri­te as­mens do­ku­men­tą?“ – klau­sia dar­buo­to­jas ir kaž­kam ke­lis kar­tus skam­bi­na. Pa­so­di­na prie sta­lo ir vėl skam­bi­na. Ga­liau­siai iš san­dė­lio at­ne­ša ap­dul­kė­ju­sią at­vi­ru­kų dė­žę. Ke­lis kar­tus per­skai­čiuo­ja, kiek iš­si­rin­ko­me.

Pap­ra­šo do­ku­men­to, bet tik už­me­ta akį. Pak­lau­sia pi­lie­ty­bės. Vėl kaž­kam skam­bi­na, vėl per­skai­čiuo­ja at­vi­ru­kus. Ga­liau­siai at­ne­ša at­spaus­tą... są­skai­tą fak­tū­rą.

O kur pa­što ženk­lai? Vėl vis­kas iš nau­jo. Skai­čiuo­ja, skam­bi­na, skai­čiuo­ja. Ats­pau­džia są­skai­tą-fak­tū­rą. Lė­tai ima du pa­što ženk­lus, svars­to, kaip su­tal­pin­ti ant jau už­ra­šy­to at­vi­ru­ko. At­ro­do, kad pro­ce­sas už­truks am­ži­ny­bę. „Ga­li­te ei­ti“, – iš­lei­džia ir lie­ka vie­nas kli­juo­ti pa­što ženk­lų.

„Nuo Ma­ja­kovs­kio“

„Va­žiuo­si­me mau­dy­tis į kai­mą“, – pra­ne­ša Lau­ra.

Ma­lo­nios so­dy­bos prie upės šei­mi­nin­kės siū­lo ka­vos. Bet pir­ma ant sta­lo ke­liau­ja me­lio­nas, sau­sai­niai, sal­dai­niai, me­dus. Tik ne ka­va. Vie­to­je jos su­pla­ka­mas šal­tas ka­vos kok­tei­lis su le­dais.

Upės van­duo šil­tas. Lau­ra ne­su­tin­ka – šal­tas.

Ren­ka­si vie­ti­niai – pa­si­žiū­rė­ti at­vy­kė­lių. Pa­gy­ve­nu­si kai­mie­tė net at­si­ne­ša kė­dę: at­si­sė­du­si prie­šais, žiū­ri, šyp­so­si ir džiau­gia­si.

Į upę kriuk­sė­da­mos įpuo­la kiau­lės. Kad ne­si­knis­tų po pa­ma­tais ir tvo­ro­mis, kiau­lės tar­si ra­guo­tos – jų gal­vos „įkin­ky­tos“. Kaž­kas juo­kau­ja, kad tai – kiau­lių na­vi­ga­ci­nė sis­te­ma.

Va­ka­rop So­so ir len­kai jau lau­kia vy­no rū­sy­je, kur šei­mi­nin­kas Gaioz Sop­ro­ma­dze ren­gia de­gus­ta­ci­jas. „Nuos­ta­būs žmo­nės, ačiū!“ – ant sie­nos ma­ty­ti už­ra­šas lie­tu­vių kal­ba.

Į vy­no de­gus­ta­ci­ją įsi­jun­gia Fa­ti­ma – ira­nie­tė.

Fa­ti­ma ne­si­rink­da­ma žo­džių kei­kia Ira­no re­ži­mą ir pa­si­gė­rė­da­ma pa­sa­ko­ja apie tur­tin­gą sa­vo ša­lies praei­tį. Apie Per­si­ją ir Per­si­po­lį. Apie Ši­ra­zo vy­ną. Apie ci­vi­li­za­ci­ją, ku­ri pa­sau­liui da­vė tiek daug. Ir ku­ri du­si­na­ma jau 40 me­tų. Kaip tik tiek me­tų yra ir Fa­ti­mai.

So­so Fa­ti­mai pa­sa­ko­ja apie Ma­ja­kovs­kį. Apie poe­to mei­lę Tat­ja­ną, gy­ve­nu­sią Pran­cū­zi­jo­je. Apie tai, kaip kiek­vie­ną sa­vai­tę į jos du­ris pa­si­bels­da­vo pa­siun­ti­nys su gė­lių puokš­te su raš­te­liu „Nuo Ma­ja­kovs­kio“. Pa­siun­ti­nys su gė­lė­mis pri­si­sta­ty­da­vo ir po poe­to mir­ties. Ka­ro me­tais mo­te­rį poe­to do­va­na gel­bė­jo nuo ba­do – gė­les ji par­duo­da­vo.

Po dau­ge­lio me­tu į mo­ters na­mus at­vy­ko žur­na­lis­tas. Už­duo­ti pa­sku­ti­nio klau­si­mo jis ne­spė­jo. Pa­si­gir­do bel­di­mas. Tai bu­vo pa­siun­ti­nys. Įp­ras­tu lai­ku su gė­lių puokš­te ir raš­te­liu „Nuo Ma­ja­kovs­kio“.

„Jis yra tik­ra­sis Ma­ja­kovs­kis! – po iš­raiš­kin­go So­so pa­sa­ko­ji­mo nu­spren­džia Fa­ti­ma. – Tas, mu­zie­ju­je, ne­tik­ras.“

Reklama: patalynė