SAKARTVELO REPORTAŽAI (1)

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuo­tr.
Ma­mu­ka pa­ty­ru­siais ju­de­siais tuoj "su­do­ros" ar­bū­zą.
Sa­kart­ve­las įtrau­kia. Įs­pū­din­ga gam­ta, se­ną­ja ar­chi­tek­tū­ra, tra­di­ci­jo­mis, vai­šin­gu­mu, kont­ras­tais ir ne­si­bai­gian­čia imp­ro­vi­za­ci­ja. Tad po dve­jų me­tų vėl svei­ki­na­mės: „Ga­mar­jo­ba, Sa­kart­ve­lo!“

Per kal­ną

Lėk­tu­vai iš Ry­gos ir Vil­niaus sek­ma­die­nio ry­tą Ku­tai­sy­je lei­džia­si be­veik tuo pa­čiu lai­ku.

Oro uos­te jau lau­kia kart­ve­las Ma­mu­ka, pas ku­rį jau bu­vo­me ap­si­sto­ję prieš dve­jus me­tus.

„Ar Ge­di­mi­no kal­nas dar ne­sug­riu­vo?“ – smal­sau­ja. Vil­niu­je lan­kę­sis per­nai – čia gy­ve­na jo ge­ras bi­čiu­lis dar iš tar­ny­bos so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je lai­kų.

Lai­ko ne­gaiš­ta­me, tie­siai į au­to­mo­bi­lį ir – į ke­lio­nę. Poil­sis ir mie­gas pa­lauks. Ma­ši­no­je sma­gi­na se­ni ita­liš­ki hi­tai. „Aha­ha­ha, a far l'amo­re co­min­cia tu“, – lin­guo­ja­me į tak­tą ir į stai­gius po­sū­kius.

Įs­pė­tos au­to­mo­bi­lio sig­na­lo, ski­ria­si ne­sku­ban­čios kar­vės, pra­bė­ga kiau­lė. Sau­lė link­si už kal­nų. Iš­ny­ra avi­lių ri­kiuo­tės – į ko­rius ke­liau­ja kal­nuo­se su­rink­tas me­dus. Čia pat, prie ke­lio, su­tū­pę iš­ky­lau­to­jai ke­pa šaš­ly­kus.

Ar­tė­ja Sair­me ku­ror­tas, dar praė­ju­sio am­žiaus ke­tu­rias­de­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je įkur­tas Mes­che­ti kal­na­gūb­rio šiau­ri­niuo­se šlai­tuo­se, Cab­la­risc­ka­li upės tar­pek­ly­je, 950 met­rų aukš­ty­je. Nuo Ku­tai­sio jį ski­ria kiek dau­giau nei 50 ki­lo­met­rų.

Ku­ror­tas gar­sė­ja mi­ne­ra­li­niu van­de­niu „Sair­me“. Vie­ti­nių tei­gi­mu, jį ger­ti la­bai svei­ka. Kad re­zul­ta­tas pa­si­jaus­tų, rei­kia gy­dy­to­jo kon­sul­ta­ci­jos ir nu­ro­dy­mų, ka­da, kiek, ko­kį van­de­nį var­to­ti, ir bent sa­vai­tės poil­sio ku­ror­te. Kū­no ma­lo­nu­mams ir svei­ka­tai vei­kia mi­ne­ra­li­nės vo­nios, at­vi­ri ba­sei­nai. Bet gal – ki­tą kar­tą.

Lai­kas pie­tums. Sta­ti­nį, ku­rio chao­se ma­ty­ti ir tvar­kos, sun­ku pa­va­din­ti pa­vė­si­ne. Bet yra ant ko at­si­sės­ti ir kur mais­tą pa­si­dė­ti. Ne­si­no­rė­ti sė­dė­ti ant me­di­nio suo­lo? Ki­ta­me kam­pe pa­dė­ta minkš­ta sė­dy­nė, iš­mon­tuo­ta iš au­to­mo­bi­lio.

Ma­mu­ka ant sta­lo tie­sia ce­lo­fa­ni­nį mai­še­lį. Bus du­buo. Ant mai­še­lio stam­biais grie­ži­nė­liais pjaus­to agur­kus, po­mi­do­rus, svo­gū­ną, už­be­ria drus­ka. Tra­di­ci­nės sa­lo­tos pa­ruoš­tos. Ait­rią­ją pa­pri­ką tik pa­de­da – gal bus per ašt­ru? Su­rai­ko sū­rį. Duo­ną plė­šy­si­me ran­ko­mis.

At­ne­ša sa­vos ga­my­bos ča­čos su tar­chū­nu. Gė­ri­mas, kad ir vė­ly­vam vi­du­die­niui, stip­ro­kas, bet Ma­mu­ka įkal­ba pa­kel­ti bent po ne­daug: už tai, kad vėl su­si­ti­ko­me, už Lie­tu­vą, už Sa­kart­ve­lą.

Pats nei­ma nė la­šo – bau­dos už vai­ra­vi­mą ap­svai­gus, pa­ti­ki­na, di­džiu­lės. Tik pa­mo­ko, kad ča­čą rei­kia už­kąs­ti ar­bū­zu, ku­rį su­rai­ko pro­fe­sio­na­laus ži­no­vo mos­tais. Ar­bū­zas sal­du­tė­lis, sul­tys trykš­te trykš­ta. Jo už­ten­ka ir ki­tiems – Ma­mu­ka ne­gai­li vai­šin­ti su­sto­ju­sių­jų ne­to­lie­se.

Kal­ba­si, bend­rau­ja su vi­sais – ne­su­pai­sy­si, pa­žįs­ta­mi ar sve­ti­mi, vi­si greit ran­da bend­rą kal­bą. Tik nie­kaip neį­kal­ba pa­vež­ti ke­liau­jan­čio­jo pi­lig­ri­mo – jis pa­si­ry­žęs nu­ma­ty­tą­jį at­stu­mą įveik­ti pės­čio­mis.

Pa­kal­nėn be­si­lei­džian­tis vie­nuo­lis ir­gi ne­lie­ka neuž­kal­bin­tas. „Vie­nuo­lis no­ri su ju­mis nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti“, – rim­tu vei­du paaiš­ki­na. Nea­be­jo­ja­me, kad vie­nuo­liui bu­vo pa­sa­ky­ta at­virkš­čiai.

Ar­mė­ni­jos link

Au­to­mo­bi­liui ky­lant į kal­ną, as­fal­tas bai­gia­si. Ran­go­si vin­giuo­tas vieš­ke­liu­kas. Tirš­tas de­be­sų pie­nas gu­la ant at­si­ki­šu­sių kal­no ke­te­rų ir ak­me­nų. Dan­gus pra­plyš­ta ir vais­kiai mė­ly­no­je sky­lė­je vėl iš­ny­ra sau­lė.

Dar kaž­kiek, ir per­si­ver­čia­me į ki­tą kal­no pu­sę. To­ly­je kal­nai per­si­kei­čia kaip ban­gos, su­si­lie­jan­čios su dan­gum. Vi­si žals­vi ir mels­vi at­spal­viai. Ait­riai kve­pia čiob­re­liai. Pats žy­dė­ji­mas. Iš aukš­tai ma­ty­ti, kaip vin­giuo­ja ser­pan­ti­nas. Ke­liu­kas že­myn dar tik bus tvar­ko­mos, tad kra­tan­tis ir su­ki­nė­jan­tis at­ro­do, kad kaž­ku­rią aki­mir­ką iš­si­kra­tys ir šon­kau­liai.

Nu­sik­ra­čius nuo kal­no iš­ny­ra ne­di­de­lis pa­pė­dės mies­te­lis. Ant pre­kei­vių sta­lų su­dė­tos vi­sos va­sa­ros spal­vos ir sko­niai. Ma­mu­ka į mai­še­lį de­da per­si­kus, sly­vas, kriau­šes. Aki­mirks­niu su­mo­ja, kaip nu­plau­ti. Pap­ra­šy­ta mo­te­ry­tė at­ne­ša van­dens žar­ną. Čiurkš­lė pri­pil­do mai­še­lį. Ke­le­tas grybš­nių iš dug­no, ap­čiuo­piant vai­sius, o ta­da be­lie­ka pra­dur­ti mai­še­ly­je sky­les, kad iš­bėg­tų van­duo. Ma­mu­ka pa­mo­ko neiš­mes­ti per­si­kų sėk­lų. Pers­kels ir val­gy­si­me gar­du­my­ną.

Ryš­kią ža­lu­mą kei­čia ru­da spal­va, kal­nuo­tas gam­to­vaiz­dis ne­be­si­pui­kuo­ja aug­me­ni­ja. Pie­tų Sa­kart­ve­las, ke­lias ve­da Ar­mė­ni­jos link. Iki sie­nos lie­ka per 40 ki­lo­met­rų.

Kaip gy­ve­na ar­mė­nai? „Ke­liak­lups­čiau­ja Pu­ti­nui, to­kia jų po­li­ti­ka“, – trum­pai paaiš­ki­na Ma­mu­ka.

Kart­ve­lams ši va­sa­ra fi­nan­siš­kai skau­di: po ki­lu­sių ne­ra­mu­mų, Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas at­šau­kė tie­sio­gi­nius skry­džius, tad ru­sų tu­ris­tų ša­ly­je aki­vaiz­džiai su­ma­žė­jo. Ma­mu­ka pa­ti­ki­na, kad ru­sų tu­ris­to nie­kas nie­ka­da neuž­gau­lio­tų ir neuž­gau­tų, kart­ve­lai sve­tin­gi vi­siems at­vy­ku­siems. Sve­čias į na­mus, Die­vas į na­mus. Po­li­ti­ka – vi­sai kas ki­ta.

Ma­mu­ka ir pa­ts gė­ri­si sa­vo ša­li­mi, ku­rio­je tel­pa vi­sos gam­tos do­va­nos: snie­guo­tos vir­šū­nės ir šil­ta Juo­do­ji jū­ra, kan­jo­nai ir karš­tos vers­mės. O kur dar kul­tū­ros, is­to­ri­jos, re­li­gi­jos ver­ty­bės.

Ant aukš­tos uo­los Pa­ra­va­ni upės kran­te, bu­vu­sių svar­bių pre­ky­bos ke­lių san­kir­to­je, pa­si­ma­to vie­na iš praei­ties gar­se­ny­bių – Chert­vi­si tvir­to­vė. Skai­čiuo­ja­ma, kad jos iš­ta­kos sie­kia 2 tūks­tant­me­tį prieš Kris­tų. Baž­ny­čia pa­sta­ty­ta 985, juo­sian­čios sie­nos – 1354 me­tais.

Ta­kas į tvir­to­vę pra­si­de­da prie ke­lio į le­gen­do­mis ir mi­tais api­pin­tą Var­dzi­ją. Karš­tis ati­mi­nė­ja li­ku­sias jė­gas po be­mie­gės skry­džio nak­ties. Pa­sie­kus var­tus, paaiš­kė­ja, kad ob­jek­tas mo­ka­mas. O mū­sų eu­rai dar neiš­keis­ti.

„Žiop­lys!“ – pla­ka sa­ve Ma­mu­ka, jau pa­pė­dė­je iš­gir­dęs apie sa­vo neap­si­žiū­rė­ji­mą. Įs­pū­din­gos tvir­to­vės vi­dų pa­ma­to­me nuo­trau­ko­se.

Pa­lei gat­vę vie­ti­niai pur­to ga­lin­gą me­dį, po ša­ko­mis pa­si­tie­sę de­kį. Der­lius, kaip stai­gi kru­ša, su­bumb­si že­myn. Šilk­me­džio uo­gos. Neiš­pa­sa­ky­to sal­du­mo, tar­si iš­mir­ky­tos si­ru­pe. Vie­ti­niai, sa­ko Ma­mu­ka, šilk­me­džio uo­gų ne­val­go – ver­da ča­čą.

Var­dzi­jos uo­lo­se

Var­dzi­ja – se­no­vi­nis uo­lų mies­tas ir vie­nuo­ly­no komp­lek­sas Samc­chės-Dža­va­che­ti­jos kraš­te, kal­nuo­se, prie Ku­ros aukš­tu­pio.

Pa­ke­liui drie­kia­si kart­ve­liš­ki kan­jo­nai: Ma­mu­ka di­džiuo­ja­si pa­sa­ko­da­mas, kaip vie­na tu­ris­tė juos ly­gi­no su Ame­ri­kos kan­jo­nais. Tik ma­žes­ni ir spal­va kiek blan­kes­nė.

Bi­lie­tas į Var­dzi­ją kai­nuo­ja 7 la­rius (1 eu­ras – 3,29 la­rio). Mik­roau­to­bu­siu­kas pa­vė­žė­ja ar­tyn pil­ko kal­no, ku­ria­me per dau­giau nei 100 me­tų bu­vo iš­kal­tas iš­ti­sas mies­tas, sau­go­jęs nuo tur­kų, mon­go­lų ant­puo­lių.

Var­dzi­jos la­bi­rin­tuo­se ne­pak­lys­ti pa­de­da at­si­tik­ti­nai su­tik­tas Ta­ma­zas iš Bor­žo­mio, į lan­ky­ti­ną ob­jek­tą at­ve­žęs sa­vo sve­čius – šei­my­ną iš Baš­ki­ri­jos, Ufos. Sa­ko esąs is­to­ri­kas ir vieš­bu­tu­ko sa­vi­nin­kas, tad pa­sa­ko­da­mas apie ka­ra­lie­nės Ta­ma­ros nuo­pel­nus, vis pa­ra­gi­na ap­si­sto­ti pas jį. Su­teiks vis­ką, net rankš­luos­čius mau­dy­nėms.

Ten, už kal­no, ro­do, jau Tur­ki­ja.

Var­dzi­ja at­si­ra­do ša­lies Auk­so am­žiu­je, kai ka­ra­lys­tė bu­vo pa­sie­ku­si tiek po­li­ti­nes, tiek kul­tū­ri­nes aukš­tu­mas. Mies­to sta­ty­ba pri­ski­ria­ma įžy­mia­jai ka­ra­lie­nei Ta­ma­rai, bet pir­mie­ji ur­vai bu­vo iš­kirs­ti val­dant jos tė­vui Jur­giui (Gior­gi) III (1156–1184).

Ur­vai, žvel­giant iš to­liau, pri­me­na kregž­džių ur­ve­lius. Ir iš tie­sų paukš­čiai nar­do vais­kia­me ore: ur­vų kam­puo­se liz­duo­se sna­pus iš­žio­ję jų lau­kia ma­žy­liai.

Ark­li­dės, vais­ti­nė, re­fek­to­ri­jus su vir­tu­ve, vy­no rū­siai, „bu­tai“, ce­lės vie­nuo­liams – ke­liau­jant iš ur­vo į ur­vą, var­di­ja Ta­ma­zas. Dar XII–XIII am­žiu­je bu­vo pa­gal­vo­ta ir apie šil­dy­mą, ir van­dens tie­ki­mo sis­te­mą.

Vie­nuo­liai Var­dzi­jo­je gy­ve­na ir da­bar, tik ne tu­ris­tų lan­ko­mo­je zo­no­je. Vi­sas komp­lek­sas yra 13 ly­gių.

Skai­čiuo­ja­ma, kad ke­lių šim­tų met­rų met­rų uo­lo­je bu­vo įreng­ta šim­tai, o gal ir tūks­tan­čiai gy­ve­na­mų­jų, sak­ra­li­nės, ūki­nės pa­skir­ties erd­vių.

Uo­lo­je įreng­ta ir Šv. Ma­ri­jos cerk­vė: išo­rė­je yra tik priean­gio ar­kos. Vie­nas iš įė­ji­mų į cerk­vę iš­kirs­tas kaip ke­lias prie šal­ti­nio. Šv. Ma­ri­jos cerk­vė, puoš­ta fres­ko­mis, va­ka­re už­da­ry­ta, bet šal­ti­nio van­duo karš­tą pa­va­ka­rę ir­gi ne pro­šal.

Ta­ma­zas ve­da į ka­ra­lie­nės Ta­ma­ros erd­ves. Čia skam­bė­jo gar­sio­sios val­do­vės įsa­ky­mai. Pa­sa­ko­ja, jog iki šiol ne­ži­no­ma, kur yra Ta­ma­ros ka­pas. Ka­ra­lie­nė bu­vo nu­ro­džiu­si po jos mir­ties pa­ga­min­ti ne vie­ną vie­no­dą kars­tą ir pa­leis­ti žir­gus skir­tin­go­mis pa­sau­lio kryp­ti­mis, kad ne­bū­tų aiš­ku, ku­ria­me iš kars­tų yra ka­ra­lie­nės pa­lai­kai. Jei kars­tas bū­tų at­ras­tas, ma­no Ta­ma­zas, jis bū­tų pil­nas auk­so.

1283 me­tų že­mės dre­bė­ji­mas su­grio­vė di­džią­ją da­lį ga­lin­go­sios Var­dzi­jos.

Šian­dien uo­lo­se tu­ris­tų pa­to­gu­mui pa­sta­ty­tos tvo­re­lės, ko­pe­tė­lės, tu­ne­liuo­se švie­čia elekt­ra, ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti au­dio­gi­dą.

Nak­ti­nis Ra­ba­ti komp­lek­sas

Il­ga die­na ne­si­bai­gia – Ma­mu­ka ma­no, kad Achal­ci­che esan­tis Ra­ba­ti pi­lies komp­lek­sas su nak­ti­niu ap­švie­ti­mu at­ro­dys dar įspū­din­giau.

Pi­lis bu­vo pa­sta­ty­ta XIII am­žiu­je. Da­bar komp­lek­sas di­džiu­lis, ja­me yra vis­ko: baž­ny­čia, me­če­tė, mi­na­re­tas, si­na­go­ga, Gru­zi­jos is­to­ri­jos mu­zie­jus, vieš­bu­tis, su­ve­ny­rų ir vy­no par­duo­tu­vės, ka­vi­nė, in­for­ma­ci­nis cent­ras, skve­re­liai ir fon­ta­nai. Per­si­pi­na re­li­gi­jos, am­žiai, rim­tis ir pra­mo­gos, ver­ty­bės ir ki­čas. Vi­sa tai at­si­ra­do ša­liai va­do­vau­jant Mi­chai­lui Saa­kaš­vi­liui.

Komp­lek­sas iš­si­dės­tęs 7 hek­ta­rų te­ri­to­ri­jo­je. Bi­lie­to kai­na – 6 la­riai.

Pi­lies dar­buo­to­jas, pa­si­do­mė­jęs, iš kur at­vy­ko­me, kiek pa­gal­vo­ja, at­min­ty­je at­ran­da žo­dį ir pa­si­tei­rau­ja: „Ar jūs sa­ko­te „ačiū“?“

Įko­pus į tvir­to­vės bokš­tą, ma­ty­ti vi­sos mies­to ir apy­lin­kių švie­sos. Komp­lek­sas, dar ką tik bu­vęs pil­nas lan­ky­to­jų kle­ge­sio, iš­tuš­tė­ja.Nuo Ra­ba­ti pi­lies iki Bor­žo­mio apie 70 ki­lo­met­rų. Gar­sų­jį ku­ror­tą pa­sie­kia­me jau po vi­dur­nak­čio. Mi­ne­ra­li­nio van­dens at­si­ger­si­me ryt.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.