Naujausios
Tai klausimas, kuris itin aktualus prieš artėjančius 2023 m. pavasarį vyksiančius savivaldybių tarybų ir Mero rinkimus. Tiesa, tragiški įvykiai Ukrainoje, nepaprastoji padėtis, pandemijos valdymas, diskusijos dėl krašto gynybos stiprinimo kiek nustūmė į pašalį svarstymus dėl mero instituto, dėl jų rinkimų reglamentavimo, nors tai padaryti (sutvarkyti) įpareigojo ir Konstitucinis Teismas, pirštu parodęs, kad tiesioginių mero rinkimų tvarka, kokia buvo jau dvi kadencijas, yra taisytina, kad dabartinė tvarka nenumatyta: „Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalyse, nėra numatyta jokių konstitucinio savivaldybių tarybų narių lygaus mandato (statuso) principo išimčių, t. y. nėra numatyta jokių išskirtinį statusą turinčių savivaldybių tarybų narių.“
Šios išimties ir tvarkos nenustatymas, svarstymų vilkinimas gali įstumti į kampą ir LR Seimo narius, Seime dirbančią Darbo grupę, nes nepriėmus tvarkos iki pavasario sesijos pabaigos, tiesiog bus „nebeįsitekta“ į terminus, iki kada reikia reglamentuoti minėtų rinkimų tvarką.
Kas kelia nerimo? Piliečiai sutrikę, kad gali būti atsitraukta nuo demokratijos principų, kad merus vėl rinks ne tiesiogiai visi gyventojai, o miestų, rajonų tarybos, partijos ir pan, tai yra, panašia tvarka, kaip būdavo ankstėliau. Prisiminkime, kad po 1990 m. egzistavo meras ir Tarybos pirmininkas, o postą galėdavai prarasti po kiekvieno tarybos posėdžio (prisiminkime Šiaulių rajono mero Raimondo Jakučio atvejį 2006–2008 m.).
Ir Šiaulių miesto pirmasis meras po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kazimieras Šavinis (1937–2018) tas pareigas ėjo tik 1990–1991 metais, kai buvo atstatydintas. Tada vyko savotiška konfrontacija tarp mero ir tarybos pirmininko Jono Tručinsko. Beje, pats K. Šavinis, atstatydintas dėl jam taip ir neaiškių priežasčių, buvo už senąją tvarką, nes, jo nuomone, „nesąmonė, kad partijos pačios savaime yra blogis“, o su laikinu komitetu, išsibarstančiu po rinkimų, atėjęs meras lyg „nukrenta iš dangaus. Toks paviršutiniškas“. Kitaip sakant, Šavinis buvo stiprių ir visuomenės pasitikėjimą turinčių politinių partijų šalininkas, nors realybė rodo, kad tokių partijų Lietuvos politinėje padangėje ir šiandien nėra.
Akivaizdu, kad vienos pozicijos dėl mero rinkimo tvarkos taip pat nėra. Tai nelengvas išbandymas Seimui, partijoms, pačiai demokratijos esmei. Seime dirbanti Darbo grupė gavo dešimtis politikų, Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA), įvairių institucijų siūlymų. Nuo kai kurių projekte siūlytų dalykų lyg ir atsitraukta – Darbo grupėje pritarta, kad meras gali būti renkamas ne 2, o 3 kadencijas iš eilės, tik kol kas liko neaišku, nuo kada skaičiuos tas kadencijas. Buvo pasiūlymas dėl amžiaus – rinkti meru siūloma asmenį nuo 18 metų. Svarstoma galimybė, kad meras nebus Tarybos narys, kad meras galės rinktis ir siūlyti Tarybai tvirtinti Administracijos direktorių (bet neparašyta, kas bus, jei Taryba jo nepatvirtins…). Kol kas tebėra daug neatsakytų klausimų.
Gyventojai pasisako už tiesioginus mero rinkimus
Už dabartinę gyventojų renkamų mero rinkimų tvarką tiesiogiai pasisako demokratiškai žmonių išrinkti merai, tarp jų – Šiaulių meras A. Visockas, regione visi tiesiogiai išrinkti merai, tačiau savivaldybėse tuo nelabai patenkintos partijos, ypač didžiosios. Dar pavasarį Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) užsakymu atlikta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa, vykdyta 2021 m. balandžio mėnesį, atskleidė, jog didžiąją daugumą Lietuvos gyventojų galimybė tiesiogiai rinkti merus paskatintų dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose. Net 72,4 procentus gyventojų tiesioginiai mero rinkimai paskatintų ar greičiau paskatintų dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose.
Apklausa taip pat parodė, kad, 83,1 proc. gyventojų nuomone, meras turi būti renkamas tiesiogiai. 7,2 procento apklaustųjų galvoja, kad merą turėtų rinkti savivaldybių tarybų nariai, dar 9,7 proc. nuomonės šiuo klausimu neturėjo. Tai rodo, jog gyventojai mato daug didesnę prasmę rinkti konkretų politiką, su jo vizija ir siūlymais. Apklausa taip pat atskleidė, kad 74,9 proc. apklaustųjų dalyvauja arba dažniausiai dalyvauja savo savivaldybės mero rinkimuose. Nedalyvauja arba dažniausiai nedalyvauja 24,98 proc., nenurodė – 0,2 proc. Vadinasi, mes visi turime ieškoti būdų, kad kuo daugiau piliečių pasinaudotų Lietuvos Konstitucijos 119 straipsnyje numatyta vietos savivaldos rinkimų teise.
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, 2021 m. lapkričio mėnesį vykusi apklausa parodė, kad 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai labiausiai pasitiki šiomis 3 institucijomis: Bažnyčia (68 proc. pasitiki ir 23 proc. nepasitiki), Prezidento institucija (64 proc. pasitiki ir 29 proc. nepasitiki) bei savivaldybėmis (58 proc. pasitiki ir 35 proc. nepasitiki). Galvoju, kad toks geras pasitikėjimas savivaldybėmis sietinas ir su tiesiogiai rinktų merų darbu. Rinkėjas žino, kad tai jo, o ne partijos išrinktas meras, o tai skatina didesnį ir veiksmingesnį žmonių įsitraukimą į savivaldos, vietos bendruomenės veiklas.
Jau dvi kadencijas galiojanti tvarka, kai tiesiogiai renkame merą, rinkėjui paprastesnė, aiškesnė ir labiau skatinanti dalyvauti rinkimuose. Miesto gyventojai tiesiogiai išrenka vadovą – miesto galvą, kuris formuoja miesto tarybos daugumą ir įgyvendina rinkimų programą. Galiojanti sistema leidžia rinkėjams miesto vairą patikėti vietiniam žmogui, asmenybei, lyderiui, kurį žmonės geriausiai pažįsta ir mato ginantį bei atstovaujantį miesto interesams. Visuomenės apklausos aiškiai rodo, jog gyventojai pasisako, kad konstituciškai būtų įteisintas tiesioginių merų statusas toks, koks yra dabar. Kam keisti tai, kas tenkina gyventojus ir efektyvina savivaldybių administravimą?
O gal vėl bandoma kopijuoti mero rinkimų tvarkas, įteisintas Europos Sąjungos valstybėse? Čia esama įvairių modelių – ir kai meras renkamas iš tarybos narių (Čekija, Danija, Prancūzija), ir kai meras renkamas tiesiogiai (Italija, Kipras, Lenkija, Rumunija, Slovėnija). Gal mums tiktų racionalus Italijos modelis: „Italijoje merai yra renkami tiesiogiai. Mero kadencija trunka 5 metus, pareigas galima eiti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės“? Žinoma, pas mus mero kadencija truktų ketverius metus, t.y. sutaptų su savivaldybių tarybų kadencija.
Savivaldybių merų teisinio statuso kazusai
Pristatomos Savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų teisinio statuso įtvirtinimo „Vietos savivaldos įstatyme“ principinės nuostatos kelia daug klausimų ir abejonių: kuo ši reforma pasitarnaus eiliniam miesto gyventojui? Žmonės jau priprato prie esamos sistemos ir savivaldybės valdymo schemos, todėl kyla natūralus klausimas: kam jaukti žmonių protus, kurti naujas pareigybes ir savivaldą paversti nauju politinių kovų dėl sostų objektu?
Šiose nuostatose siūloma, kad „Meras nėra tarybos narys. Jis yra savivaldybės vadovas“. Šiuo atveju tiesiogiai kertasi Mero ir Administracijos direktoriaus funkcijos. Tame pačiame dokumente minima, jog „Tarybos sprendimus pasirašo meras ir tarybos sekretorius. Jeigu meras per nustatytą laiką sprendimo nepasirašo (ar negali pasirašyti), sprendimą pasirašo tarybos pirmininkas ir tarybos sekretorius.“ Vadinasi, tarybos pirmininkas įgyja teisę nepaisyti tiesiogiai žmonių rinkto miesto Mero ir gali vienašališkai priimti Tarybos sprendimus.
Tokiu būdu miesto vadovas – Meras, visiškai izoliuojamas nuo sprendimų priėmimo ir jam paliekama tik patariamoji funkcija. Tiesa, projekte minima, jog Meras turi veto teisę bet kuriam (ar tik kai kuriems – darbo grupės apsisprendimas) tarybos priimtam sprendimui. Jis motyvuotai grąžina priimtą sprendimą svarstyti taryboje iš naujo. Jeigu taryba balsų dauguma pakartotinai priima tokį patį sprendimą, antrą kartą meras jo vetuoti negali ir privalo pasirašyti per nustatytą terminą.“ Tokiu būdu atveriama erdvė politiniams žaidimams ir intrigoms, kurių taip vengia miestiečiai. Tuo metu Mero pareigybė lieka tik simbolinės pareigos, o visus miesto sprendimus vienašališkai priima Pirmininko vadovaujama savivaldybės Taryba.
Kyla daug klausimų ir dėl mero pavaduotojų (dabar madinga vartoti iš Vakarų nusižiūrėtą „vicemero“ variantą) funkcijų. Pvz., jei Tarybos pirmininkas pavaduoja Merą, ką tada veikia vicemerai (merų pavaduotojai)? Jeigu vicemeras padaromas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju, kodėl jis skiriamas tik su Tarybos pritarimu? Taip pat jam Taryba gali reikšti nepasitikėjimą, nors vicemeras tiesiogiai atskaitingas tik merui. Vėlgi minima, kad „vicemero pareigos nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis“.
Vadinasi, vicemeru (mero pavaduotoju) gali dirbti miesto rinkėjų nerinktas asmuo. Tokiu atveju gal reikėtų eiti JAV prezidento rinkimų pavyzdžiu ir kandidatams į miesto merus rinkimų kampanijoje iškelti būsimo miesto vicemero kandidatūrą? Tokiu atveju vicemero regalijas rinkėjai legitimuotų demokratiniame balsavime ir taip automatiškai būtų nustatomas vicemerų skaičius – pvz., vienas.
Kyla daug svarstymų, kiek kainuos naujų pareigybių kūrimas (Tarybos pirmininko, jo pavaduotojų, Opozicijos lyderio (numatomas ir toks)? Kaip kuriami nauji vadovų etatai prisidės prie miesto gyventojų mokesčių administravimo efektyvinimo? Šiuo atvejų minėtina ir labai tinka lietuvių patarlė: „Daug auklių – vaikas be galvos“. Apskritai, susidaro įspūdis, jog siūloma savivaldoje įgyvendinti nacionalinėje politikoje galiojantį valdžių padalijimo principą, atitinkamai: Meras – Prezidentas, Administracijos direktorius – Ministras Pirmininkas, Tarybos pirmininkas su pavaduotojais – Seimo pirmininkas su pavaduotojais, Tarybos opozicijos lyderis – Seimo opozicijos lyderis. Bet ar tikrai Merą paversti „miesto Prezidentu“ būtų labai išmintinga? Kur veda Mero instituto reforma? Ką daro Meras? Jam paliekama tik reprezentacinė funkcija ir teisė dėl netinkamo Tarybos sprendimo kreiptis į Administracinį teismą. Iškalbingiau už tūkstančius žodžių...
Mano ir LVŽS frakcijos, kurioje dirbu, pozicija sutampa, ji aiški – mes už tiesioginius mero rinkimus. Grįžimą prie senosios tvarkos traktuoju kaip nusisukimą nuo tiesioginės, arčiau žmonių esančios demokratijos, kaip stabilumo išbalansavimą. Žmonės privalo žinoti, ką jie patys išsirinko, iš ko pareikalauti atsakomybės. Itin svarbu, kad gyventojai žino, kodėl mero pareigoms renka konkretų asmenį.
Mūsų, politikų, uždavinys yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įteisinti tiesioginių mero rinkimų institutą, o Vietos savivaldos įstatyme ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyti merui suteikiamus įgaliojimus ir mero rinkimų tvarką suvokiant pamatinę vykdomosios bei leidžiamosios valdžių skirtį. Šie veiksmai ir nurodytų kryptį, kaip turėtų keistis mero rinkimų tvarka ir mero įgaliojimai.