Ar bus išankstiniai rinkimai arba apie oro virpinimą

Vytautas Nekrošius.

 

Sulaukėme neįtikėtinai sunkaus laikmečio Lietuvoje, jeigu staiga ir Seimo išankstinių rinkimų, ir Vyriausybės atsistatydinimo prireikė valdantiesiems. Ne viena nuomonė šiuo klausimu jau spėjo nuaidėti viešojoje erdvėje, tačiau apie šią painiavą norisi padiskutuoti išsamiau ir užduoti klausimą patiems valdantiesiems: ar dar ilgai bus tęsiamas šis spektaklis, o gal pagaliau prieisime prie valstybei išties svarbių klausimų?

Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tiek išankstinių Seimo rinkimų paskelbimas, tiek ir Vyriausybės atsistatydinimas yra konstitucinio reguliavimo lygmens klausimai, todėl neturėtų būti per daug vietos neramioms fantazijoms ir baimėms. Taigi, verta pradėti nuo išankstinių rinkimų aptarimo.

Išankstiniams rinkimams ruoštis neteks

Seimo išankstinių rinkimų paskelbimo tvarka išsamiai sureguliuota Konstitucijos 58 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje numatyta, kad Seimas gali paskelbti išankstinius rinkimus, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip 3/5 t.y. 85 Seimo nariai. Kadangi valdančiojoje koalicijoje yra apie 73 narius, iš kurių toli gražu ne visi pasiryžę balsuoti „už“, todėl tikimybė pakankamai maža, kad Seimas priims sprendimą skelbti išankstinius rinkimus.

Verta atkreipti dėmesį, kad to paties straipsnio antrojoje dalyje numatyti dar du atvejai, kai Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Pirmuoju atveju išankstiniai rinkimai gali būti skelbiami tuomet, kai Seimas per 30 d. nuo pateikimo nepriima sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba per 60 d. nuo pateikimo, du kartus iš eilės jai nepritaria. Antruoju – tokia situacija gali nutikti Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.

Grįžtant prie šiandieninės situacijos, Vyriausybės programa yra patvirtinta, o tai, kad valdančioji dauguma pareikš nepasitikėjimą savo pačios suformuota Vyriausybe, tikimybė maža. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu minėtasis nepasitikėjimas būtų pareikštas, skelbti išankstinius Seimo rinkimus būtų Prezidento teisė, o ne pareiga. Prezidentas, tokioje situacijoje, galėtų (ir turėtų) pasiūlyti valdančiajai daugumai teikti kito premjero kandidatūrą, kuris suformuotų naują Vyriausybę. Tuo atveju, jeigu Seimo dauguma atsisakytų tai daryti, kiltų pagrįstas klausimas – kodėl sąmoningą kenkimą savajai valstybei?

Egoistiški interesai painiojami su pareigomis tautiečiams

Kad abejonės išsisklaidytų, svarbu įsisąmoninti, kad išankstiniai Seimo rinkimai gali būti skelbiami tik remiantis 58 konstitucijos straipsnyje numatytais atvejais. Jokių kitų išimtinių atvejų nėra ir būti negali, todėl šiuo atveju laukti išankstinių rinkimų nėra objektyvaus pagrindo. Tokiu atveju kyla natūralus klausimas – kas dedasi valdančiųjų galvose ir kodėl reiškiami ultimatyvaus pobūdžio reikalavimai dėl išankstinių rinkimų?

Be abejonės, atsakymų į šį klausimą galime surasti įvairių, bet jie greičiausiai niekaip nėra susiję su valstybės valdymo krize ar Seimo nepajėgumu vykdyti savo konstitucines pareigas. Šnekų galime išgirsti kuo įvairiausių – pradedant įsismarkėjančia ekonomine krize ir valdančiųjų nenoru eilinius Seimo rinkimus rengti sunkmečiu, nei vienas juk netrokšta, kad rinkėjas būtų piktas ir nepatenkintas, ir baigiant noru pagąsdinti mažesniuosius koalicijos partnerius, kurie tampa vis labiau nepaklusnūs. Neverta nė sakyti, kad susirinkome čia ne spėlioti ar demonstruoti aiškiaregystės talentą, tačiau vadinamasis „čekiukų“ skandalas – nėra atskira tema.

Argumentai neįtikina

Kalbant apie Vyriausybės atsistatydinimą, situacija atrodytų kiek paprastesnė ir aiškesnė. Jeigu atsistatydina Vyriausybės vadovas, su juo atsistatydina ir visa Vyriausybė. Remiantis paskutiniuoju pareiškimu, jeigu Seimas nepaskelbs išankstinių rinkimų, premjerė prižadėjo atsistatydinti. Blogiausia tai, kad jokių objektyvių priežasčių, lemiančių Vyriausybės atsistatydinimą, neužčiuoptų net ir akyliausi. Taip pat neįtikina argumentas, kuris yra vaikiškas ir neatsakingas, kad visa Vyriausybės sudėtis, kuri pradėjo darbą, turi jį ir baigti. Šioje situacijoje galime įžvelgti tik ambicijas ir vaikišką įžeidumą, kuriems dalyvaujant valstybės valdyme, neturėtų likti vietos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės valdymas turi būti grindžiamas atsakingu valdymo principu. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Dabartinė situacija ir kai kurių politikų elgesys primena įsižeidusio vaiko užsispyrimą, o ne solidų ir apgalvotą elgesį, kurio reikalauja iš politikų jau minėtas konstitucinis atsakingo valdymo principas.

Kita vertus, Vyriausybės atsistatydinimas, esant veikiančiai Seimo daugumai, jokia tragedija.Tokioje situacijoje tiesiog paskiriamas naujas Vyriausybės vadovas, kuris suformuoja ir naują ministrų komandą. Tautosakoje, šiuo klausimu, turime puikų posakį: „nepakeičiamų, pilnos kapinės“. Dėl to, greičiausiai turėsime premjero ir dalies Vyriausybės narių pasikeitimą.

Išlaidų skandalas

Dar viena tema – savivaldos tarybų narių kanceliarines išlaidos. Mums bandoma įteigti, kad kaltas A. Tapinas, kuris sukūrė „čekiukų“ skandalą ir visa su tuo susijusi aplinka. Ar jūs rimtai? A. Tapinas tiesiog dirba savo darbą ir man norėtųsi, kad tokių „tapinų“ Lietuvoje būtų kaip galima daugiau. Na, atskleistos savivaldų tarybų narių darbo apmokėjimo tvarkos sisteminės ydos. Būtent ydinga sistema leidžia ir iš esmės skatina piktnaudžiavimus. Padėkokime A. Tapinui ir leiskimės pirmyn į darbus. Nedelsiant imkimės spręsti tas sistemines bėdas, o neužsiiminėkime pirštų rodymu vienas į kitą. Sprendimai čia gali būti gana paprasti ir visai nesudėtingi, pavyzdžiui, nedidelės fiksuotos išmokos įtvirtinimas ir atsisakymas nuo visų kanceliarinių išlaidų kompensavimo.

Tad tikroji problema ne čia. Ar tik nebūsime susidūrę su per didelėmis kai kurių žmonių ambicijomis ir nemokėjimu, o gal ir nenoru kalbėtis bei ieškoti kompromisų, kas politikoje yra labai svarbu. Bet kokiu atveju, esame ne vaikų smėlio dėžėje ir aplinkui turime daug rimtų bėdų ir rūpesčių, kurių sprendimui Vyriausybė ir Seimas turėtų sutelkti savo jėgas. To visiems ir linkiu.