Pastebėta mugėje pateko į parodą

Loretos RIPSKYTĖS
Rai­mon­da La­šai­tė vil­ki sa­vo megz­tą oran­ži­nį švar­ke­lį, ku­ris, re­gis, pa­tin­ka ir au­gin­ti­nei Ras­tei.
Jo­niš­kie­tė Rai­mon­da La­šai­tė, ma­mos ir mo­čiu­tės pa­vyz­džiu nuo vai­kys­tės į ran­kas paė­mu­si vir­ba­lus ir siū­lus, šio po­mė­gio ne­pa­mirš­ta iki šiol. Mo­te­ris ne­sus­kai­čiuo­ja sa­vo ran­ko­mis kur­tų su­kne­lių, megz­ti­nių, pa­lai­di­nių, ko­ji­nių, ne­ma­žai jų iš­ke­lia­vę pas drau­gus į už­sie­nio ša­lis. O štai praė­ju­sių me­tų gruo­dį su­da­ly­va­vo ka­lė­di­nia­me pre­ky­me­ty­je ir jos dar­bai bu­vo pas­te­bė­ti, tad mu­zie­ji­nin­kės pa­kvie­tė į ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų pa­ro­dą.

Pak­vie­tė į pa­ro­dą

Kai jo­niš­kie­tė Rai­mon­da La­šai­tė ima trauk­ti megz­tas su­kne­les, pa­lai­di­nu­kes, megz­ti­nius, tu­ni­kas, at­ro­do, kad vien jais už­pil­dy­ta dra­bu­žių spin­ta.

Per nu­ga­ros vi­du­rį nu­bė­gan­ti rom­bų vir­ti­nė, kiau­ra­raš­čiai ran­ko­ga­liai, apy­kak­lė ir rū­bo apa­čia, raš­tai, pri­me­nan­tys rie­šu­tus, apy­nių spur­gus ar ne­pra­sisk­lei­du­sius žie­dus.

Mez­gė­jos dar­bai šiais me­tais pir­mą kar­tą bu­vo eks­po­nuo­ja­mi Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je or­ga­ni­zuo­to­je tra­di­ci­nė­je tau­to­dai­li­nin­kų ir ama­ti­nin­kų dar­bų pa­ro­do­je. Jos li­ni­nę su­kne­lę pa­gy­rė ir Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus va­do­vė Zi­ta Kel­me­lie­nė, pa­sak gra­žia­dar­bės, pa­lin­kė­ju­si dar pa­ban­dy­ti de­rin­ti se­no­vi­nius raš­tus su šiuo­lai­kiš­kais ele­men­tais.

„Ža­du į pa­sta­bas at­si­žvelg­ti. Jau da­bar tu­riu idė­ją švar­ke­liui, taip pat meg­siu ir nau­ją li­ni­nę su­kne­lę, nes to­ji, pa­ro­di­nė, skir­ta drau­gei“, – sa­ko R. La­šai­tė.

Į pa­ro­dą mo­ters ran­kų dar­bo kū­ri­niai pa­te­ko jai pa­čiai ne­ti­kė­tai. Praė­ju­siais me­tais pir­mą kar­tą, pa­ra­gin­ta sū­naus, su­gal­vo­jo da­ly­vau­ti ka­lė­di­nia­me pre­ky­me­ty­je – pri­mez­gė ko­ji­nių, pirš­ti­nių, batukų–tapukų kū­di­kiams, rie­ši­nių. Ne­nu­si­vy­lė: ypač po­pu­lia­rūs bu­vo ta­pu­kai ir vy­riš­kos ko­ji­nės, o štai jau­nos mer­gi­nos pa­gei­da­vo il­gų iki ke­lių kiau­ra­raš­čių ko­ji­nių. Bus apie ką pa­mąs­ty­ti iki ki­tos mu­gės.

Mėgs­ta imp­ro­vi­zuo­ti

Vai­kys­tė­je ma­mos mez­gi­niais bu­vo ap­reng­ti ir abu sū­nūs, ypač vy­res­ny­sis, ku­rio ji su­si­lau­kė ne­ra­miu ša­liai lai­ku, ką tik po per­vers­mų, kai Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Ta­da ne­bu­vo pa­si­rin­ki­mo par­duo­tu­vė­se, tad vai­kas vil­kė­jo jos ran­kų dar­bo rū­bais nuo gal­vos iki ko­jų, net pėd­kel­nės bu­vo megz­tos.

„Pa­bo­do jam to­kia ap­ran­ga. Da­bar tik vil­no­nes ko­ji­nes pri­pa­žįs­ta“, – šyp­so­si gra­žia­dar­bė.

Raš­tus jo­niš­kie­tė nu­si­žiū­ri mies­te ar ko­kia­me ren­gi­ny­je, ku­riuo­se mėgs­ta lan­ky­tis, pa­ma­čiu­si įdo­mes­nį ap­da­rą vil­kin­tį žmo­gų, ar­ba ran­da neiš­se­mia­mo­se in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, kar­tais ir ko­kį žur­na­lą pa­var­to. Ta­čiau vi­sa­da sten­gia­si imp­ro­vi­zuo­ti, pa­nau­do­ti tik frag­men­tą, o ne vi­są raš­tų de­ri­nį ar­ba pri­ku­ria sa­vo pa­pil­do­mų de­ta­lių. Taip ir ne­pa­jun­ta, kaip pra­bė­ga die­na ar va­ka­ras.

„Ka­dan­gi šiuo me­tu ne­dir­bu, ga­liu dar dau­giau lai­ko skir­ti rank­dar­biams ar­ba lais­va­lai­kiui, ap­si­lan­ky­ti pa­ro­do­se, ki­tuo­se ren­gi­niuo­se, ku­rių dau­ge­lis Jo­niš­ky­je bū­na ne­mo­ka­mi“, – sa­ko R. La­šai­tė.

Da­lis dar­bų iš­ke­lia­vę į Švei­ca­ri­ją, Nor­ve­gi­ją, Olan­di­ją, JAV, kur ran­kų dar­bas itin ver­ti­na­mas. Žmo­nės, grį­žę į Lie­tu­vą ato­sto­gų, no­ri par­vež­ti do­va­nų iš sa­vo kraš­to.

Bū­na, kad ko nors pa­gei­dau­ja pa­žįs­ta­mos, o drau­gėms ne­ma­žai mez­gi­nių ir iš­da­lin­ta.

Rai­mon­da La­šai­tė vi­sus dar­bus mez­ga iš nau­jų siū­lų, ne­mėgs­ta ar­dy­tų, net ir ko­ji­nėms to­kių ne­nau­do­ja. Sa­ko ti­kin­ti, kad dė­vė­ti rū­bai tu­ri sa­vi­nin­ko ener­gi­ją, tam tik­rą krū­vį, ne­bū­ti­nai tei­gia­mą, tad ge­riau jau ne­rei­kia.

13-os me­tų – pir­mas megz­ti­nis

O iš­mo­ko mez­gi­mo Rai­mon­da dar bū­da­ma vi­sai vai­kas. Vis vaikš­čio­da­vo ra­tais ap­link ma­mą ir mo­čiu­tę, ku­rios pui­kiai šį ama­tą įval­džiu­sios, ypač mo­čiu­tė, megz­da­vu­si ir pa­gal už­sa­ky­mus.

Pa­čios pir­mo­sios pa­mo­kos bu­vo už­mes­ti „akis“ ant pieš­tu­kų, kad vir­ba­lais sa­vų­jų neiš­si­ba­dy­tų. Pas­kui su tais pa­čiais pieš­tu­kais ir pir­mas mez­gi­nio ei­les įvei­kė.

„Au­gau ta­ry­bi­niais lai­kais, no­rė­jo­si gra­žiai at­ro­dy­ti. Tad bū­da­ma try­li­kos me­tų jau tu­rė­jau pir­mą sa­vo ran­kų dar­bo megz­ti­nį – ro­ži­nį, kiau­ra­raš­tį, su už­se­gi­mu nu­ga­ro­je, – taip pa­ti su­gal­vo­jau. Kai bend­rak­la­sės ėjo mez­gi­mo pra­džia­moks­lį, aš su dar vie­na drau­ge jau ne­šda­vo­me mo­ky­to­jai pa­ro­dy­ti sa­vo dra­bu­žius“, – me­na R. La­šai­tė, šio po­mė­gio neuž­me­tu­si iki šiol.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.