Nuo „Lietaus moters“ iki „Urbanistinio miesto“

Vik­to­ras Gul­bi­nas, Kel­mės li­te­ra­tų klu­bo „Vie­ver­sys“ va­do­vas.
Vik­to­rą Gul­bi­ną, Kel­mės li­te­ra­tų klu­bo „Vie­ver­sys“ va­do­vą, šiau­lie­čiai jau se­niai va­di­na poe­tu. Sa­vas jis – lau­kia­mas, skai­to­mas, gir­di­mas. Apie to­kius kū­rė­jus sa­ko­ma – ta­len­tin­gas.
Ma­no­me, kad ir jam prie šir­dies yra drau­gys­tė su šiau­lie­čiais – juk da­ly­vau­ja be­maž vi­so­se Šiau­lių kraš­to „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ šven­tė­se. At­vyks­ta ne vie­nas, o su ki­tais „vie­ver­siais“, Kel­mės kraš­to li­te­ra­tais. Ke­le­rius me­tus į Šiau­lius at­ly­dė­da­vo ir dė­me­sin­ga glo­ba ap­sup­da­vo ra­šy­to­ją Vla­dą Kal­vai­tį, ne taip se­niai kar­tu su šiau­lie­čiais iš­ly­dė­tą užu Sau­lės.

V. Gul­bi­ną ne­sun­ku įsi­dė­mė­ti: jo lai­ky­se­na tie­si, ei­se­na spor­tiš­ka. Prie mik­ro­fo­no jis šok­te pri­šo­ka daž­niau­siai su gi­ta­ra ran­ko­se. Il­gais min­ti­ji­mais ar ke­lio­li­kos po­smų ei­lė­raš­čiais klau­sy­to­jų ne­var­gi­na – poe­ti­nę ži­nią pra­ne­ša trum­pais teks­tais ar­ba dai­no­mis. Vik­to­ras – dai­nuo­jan­tis poe­tas. Bar­das, su­kū­ręs sa­vo teks­tais apie šim­tą dai­nų!

Ma­nė­me, kad Gul­bi­nas bus am­ži­nai ly­ri­kas. Bet štai šiais me­tais pa­si­ro­dė jo ei­lė­raš­čių kny­ga „Ur­ba­nis­ti­nis vie­ne­tas“. Nus­te­bo­me – iki šiol to­kių žo­džių jo poe­ti­nia­me žo­dy­ne neap­ti­ko­me. No­rė­jo­me kuo sku­biau per­skai­ty­ti, bet ... mus ap­len­kė hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Ra­mū­nas Či­če­lis. Klau­sy­da­mie­si nau­jau­sios lie­tu­vių poe­zi­jos kny­gų ap­žval­gos LRT kla­si­kos lai­do­je „Ry­to al­leg­ro“, iš­gir­do­me mi­nint ir Gul­bi­no pa­var­dę.

Kny­gai „Ur­ba­nis­ti­nis vie­ne­tas“ bu­vo ski­ria­mas di­džiu­lis dė­me­sys. Ci­tuo­ja­me iš­trau­ką: „Mo­kyk­lo­je bu­vo­me pra­ti­na­mi prie to­kios prie­lai­dos, kad me­nas rea­guo­ja į po­li­ti­kos ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą. Iš tie­sų, daž­niau­siai es­te­ti­kos po­ky­čiai pa­tys su­ke­lia gran­di­ni­nes reak­ci­jas so­ciu­mo gy­ve­ni­me. Su V. Gul­bi­no poe­zi­ja lie­tu­vių poe­zi­jo­je tur­būt bai­gė­si lai­kas, kai tech­ni­ka aukš­tin­ta, gar­bin­ta ir va­din­ta šiuo­lai­kiš­ko žmo­gaus pri­va­lu­mu, - as­muo prieš šimt­me­tį mė­ga­vo­si tuo, kad ga­li kur­ti ir val­dy­ti nau­jus daik­tus, o kny­gos „Ur­ba­nis­ti­nis vie­ne­tas“ ei­lė­raš­čių su­bjek­tas yra at­si­dū­ręs tų daik­tų val­džio­je. Nei as­me­ni­nė is­to­ri­ja, nei gro­žio, gė­rio ir tie­sos ka­te­go­ri­jos to­kio žmo­gaus jau ne­vei­kia“... Tai­gi šia nau­ją­ja kny­ga Vy­tau­tas Gul­bi­nas pa­si­reiš­kia kaip svar­bus lie­tu­vių poe­zi­jos virs­mo da­ly­vis. Jis ke­lia klau­si­mą – kur­link ei­na­me?

O gal da­bar grįž­ki­me į pra­džią. Kur ir kaip bren­do „Ur­ba­nis­ti­nio vie­ne­to“ au­to­rius? Ka­da su­si­vo­kė, jog no­ri ir ga­li kur­ti ei­les?

Poe­tas Gul­bi­nas gi­mė 1950-ųjų sau­sio 18-ąją Lio­lių baž­nyt­kai­my­je (Kel­mės ra­jo­nas). Dar iki mo­kyk­los iš­mo­ko skai­ty­ti ir tuoj pat pri­kri­to prie kny­gų. Pak­liu­vo į reik­lias, bet tei­sin­gas pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos, vė­liau li­tua­nis­tų ran­kas. Vi­siems jiems iki šiol jau­čia dė­kin­gu­mą, kad iš mo­kyk­los išė­jo raš­tin­gas – ra­šo dai­liai ir be klai­dų. Dė­ko­ja ir už tai, kad ne­bau­dė už ei­liuo­tus po­sme­lius pa­raš­tė­se.

Pa­ti­ko li­te­ra­tū­ros pa­mo­kos. Do­mi­no pro­gra­mi­niai au­to­riai, net ir Do­ne­lai­tis. Įsik­lau­sė į jo ru­pų, vaiz­din­gą žo­dį, įsi­žiū­rė­jo į pei­za­žą. Jau mo­kė­jo pa­si­rink­ti, ką skai­ty­ti lais­vai. Tuo­met mo­kyk­lo­je bu­vo ma­din­ga ei­liuo­ti – tarp ku­rian­čių jam at­si­sto­ti ne­bu­vo sun­ku. Leng­vai plė­to­jo ra­ši­nių te­mas. Pa­ju­to trau­ką hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams. Ma­nė – sto­siąs į žur­na­lis­ti­ką. Juk ta­da ne­rei­kė­jo išanks­ti­nio pa­si­ruo­ši­mo – už­te­ko la­bai ge­rų pa­žy­mių ates­ta­te ir ge­bė­ti kū­ry­biš­kai vys­ty­ti te­mą.

Bet rei­ka­lai pa­kry­po vi­siš­kai ki­taip. Jau su­rink­ti rei­ka­lin­gi do­ku­men­tai. Jau kryp­tis – Vil­nius! Bet su­sto­jo Kau­ne, įdė­miai per­skai­tė skel­bi­mą ant Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to du­rų – ši mo­kyk­la jam tin­ka­miau­sia, čia ga­lės stu­di­juo­ti mėgs­ta­mus da­ly­kus ir spor­tuo­ti – juk nė­ra die­nos ne tik be kny­gos, bet ir be spor­ti­nu­kų...

Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo ši­taip pa­siel­gęs!

La­bai svar­bus eta­pas kū­ry­bi­nia­me Gul­bi­no ke­ly­je yra su­si­jęs su Ty­tu­vė­nais. Čia 19 me­tų mo­ky­to­ja­vo Že­mės ūkio tech­ni­ku­me, bend­ra­vo su žy­miais Kel­mės kraš­to kū­rė­jais, čia ra­do pui­kią erd­vę skleis­tis ta­len­tui. Vei­kiai Gul­bi­no, kaip poe­to, var­das ta­ria­mas vis gar­siau. 1992-ai­siais me­tais iš­leis­ta­me Šiau­lių kraš­to al­ma­na­che „Kas esi“ jo ei­lės iš­spaus­din­tos tarp vy­res­nių, jau gar­sių poe­tų –Janinos Jo­vai­šai­tės, Sta­sio Bulz­gio, Juo­zo Ja­ro, Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus – kū­ri­nių. Jis lai­mi du pres­ti­ži­nius ano­ni­mi­nius ei­lė­raš­čių kon­kur­sus. Jo ei­les mie­lai pub­li­kuo­ja res­pub­li­kos spau­da: „Ne­mu­nas“, „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“, „Nau­jo­ji Ro­mu­va“ ir ki­ti laik­raš­čiai bei žur­na­lai.

Bet dar daug lai­ko praė­jo, kol poe­tas pa­si­ry­žo iš­leis­ti pir­mą­ją kny­gą. Spy­rio­jo­si – o kam? Ra­šy­to­jų juk yra dau­giau nei skai­ty­to­jų... Pa­si­da­vė ska­ti­na­mas kau­nie­čių - Do­vi­lės Zel­čiū­tės, Taut­vy­dos Mar­cin­ke­vi­čiu­tės, Vik­to­ro Ru­džians­ko pa­stū­mė­tas.

Pir­mo­ji ei­lių kny­ga „Lie­taus mo­te­ris“ skai­ty­to­ją pa­sie­kia

2005-ai­siais. Tai ly­riš­kai tra­pi kny­ga apie am­ži­ną jaus­mą - mei­lę. Už lei­di­nį jam bu­vo pa­skir­ta Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės pre­mi­ja.

La­bai grei­tai iš­lei­džia ir ant­rą­ją. Tai „Dia­lo­gai“, su­kur­ti kar­tu su poe­te Vi­li­ja Stan­čiaus­kai­te, gy­ve­nan­čia Olan­di­jo­je. Ši kny­ga – jaut­rus poe­ti­nis due­tas, in­te­lek­tua­lus vy­ro ir mo­ters pa­si­kal­bė­ji­mas apie mei­lę.

Vėl ne­ti­kė­tas po­sū­kis V. Gul­bi­no gy­ve­ni­me. Tai vers­las. In­di­vi­dua­lio­ji pre­ky­bos įmo­nė „Ie­va“ pa­rei­ka­lau­ja daug lai­ko, bet nie­ka­da ne­nu­sa­vi­no lai­ko kū­ry­bai. „Ie­va“ taip pat su­sie­ta su gro­žiu: len­ty­nos nu­krau­tos su­ve­ny­rais, par­si­vež­tais iš ke­lio­nių į Va­ka­rus, me­no dir­bi­niais, ap­tik­tais Lie­tu­vos meist­rų dirb­tu­vė­lė­se, pa­puo­ša­lais, kny­go­mis.

Vis dėl­to tar­pas tarp ant­ro­sios ir tre­čio­sios kny­gos il­ges­nis. Tre­čio­ji poe­zi­jos rink­ti­nė – „Vei­du į Va­ka­rus“ – bran­din­ta apie de­šim­tį me­tų. Šiai kny­gai „Šiau­lių kraš­tas“ sky­rė di­džiu­lį dė­me­sį. 2018-ųjų „Ato­lan­ko­se“ pa­si­ro­dė Re­gi­nos Mus­nec­kie­nės straips­nis „Iš­kal­būs nu­ty­lė­ji­mai“, ja­me au­to­rė at­sklei­dė poe­to ei­lė­raš­čių gy­vas­ties ir ža­ve­sio pa­slap­tį, ge­bė­ji­mą iš­gau­ti min­ties ir jaus­mo niuan­sus, vos vos gir­di­mus šir­dies vir­pe­sius. Ne vie­ną šio rin­ki­nio ei­lė­raš­tį ga­lė­tu­me pa­žy­mė­ti eta­lo­no ženk­lu.

At­sar­giai, iš­stu­di­ja­vę moks­lin­gas R. Či­če­lio įžval­gas, ima­me į ran­kas V. Gul­bi­no rink­ti­nę – „Ur­ba­nis­ti­nis mies­tas“. Vir­še­lis var­no juo­du­mo, švie­siai iš­ra­šy­ta au­to­riaus pa­var­dė, bal­tu­mu švy­ti kny­gos pa­va­di­ni­mas. Tai pa­gar­ba kny­gai, kū­ry­bai, poe­zi­jai! Iš­lei­do Kau­no lei­dyk­la „Kau­ko laip­tai“. Re­dak­to­rius – Vik­to­ras Ru­džians­kas. Jo kom­pe­ten­ci­ja se­niai pa­ti­kė­jo­me.

Kny­gos pa­va­di­ni­mo žo­džius lei­di­ny­je ran­da­me tik kar­tą – ei­lė­raš­ty­je „Sve­ti­mas“: „Tau ši­tas mies­tas / tė­ra ur­ba­nis­ti­nis vie­ne­tas“. Ban­do­me pa­gau­ti ei­lė­raš­čio ly­ri­nio su­bjek­to jau­se­ną. Kaip stip­riai jį pur­to sve­ti­mu­mo jaus­mas! Atg­ra­sūs, įtar­ti­nai pa­vo­jin­gi neį­var­din­to mies­to re­gi­mie­ji vaiz­dai: „spin­di / šio mies­to grakš­tūs dan­go­rai­žiai, / tin­ka­mi sa­vi­žu­dy­bei, bet per že­mi šuo­liui / pa­ra­šiu­tu ---“, ty­liai tai­kiam jo bal­sui ne­ma­lo­nūs skar­dūs rit­mai, ku­riuos gro­ja ka­ri­nis pu­čia­mų­jų or­kest­ras, „kas die­ną trau­kian­tis cent­ri­ne mies­to gat­ve“ („Pul­ko mu­zi­kan­tai“). Mies­te gęs­ta tau­rūs jaus­mai, pra­ran­da­ma bend­rys­tė: „Pro el­ge­tą praei­ni / į jį ne­paž­vel­gęs: / ne­tu­ri gry­nų­jų ki­še­nė­se (...) vis­kas kor­te­lė­se, / in­ter­ne­te, na­vi­ga­ci­jo­se, / plan­še­tė­se, te­le­fo­nuo­se “. Be­var­džia­me mies­te „ne­su­do­mi­na nie­kas - / jau­tie­si lyg už­ko­duo­tas / ne­bend­rau­ti, ne­bū­ti / kū­ry­biš­ku“ („Tuš­čia­gar­bis“).

Šių V. Gul­bi­no ei­lė­raš­čių for­ma vi­sai ki­ta, nei bu­vo­me įpra­tę ma­ty­ti. Ei­lės il­ges­nės, vie­nak­ryp­tės, be jaus­mo niuan­sų. Pa­ki­tęs žo­dy­nas: daug daik­ta­var­džių, reiš­kian­čių daik­tiš­ku­mą, abst­rak­čių žo­džių, žy­min­čių są­vo­kas, iš­va­das, api­bend­ri­ni­mus. Ei­lė­se ma­ža gy­vy­bės, įsi­tvir­ti­nęs kons­ta­ta­vi­mas.

Grįž­ta­me prie ly­ri­nio ei­lių su­bjek­to. Ab­so­liu­ti sve­ti­mu­mo jau­se­na ati­tir­pus, ban­do­ma ieš­ko­ti pu­siaus­vy­ros tarp to, kas pra­ras­ta ir kas neįp­ras­ta: mies­te „vis dar jau­tie­si / pa­me­tęs kryp­tį / iš­virkš­čias ar iš­trin­tas“ („Vir­tua­las“), bet jau esi iš­siaiš­ki­nęs prie­žas­tį – bi­jai lik­ti be­var­džiu ano­ni­mu: „ne­pri­jau­ki­na­ma bai­mė lik­ti ne­pas­te­bė­tam („Bar­je­ras“).

Įdo­mu, ką apie tai ko­men­ta­re ra­šo R. Či­če­lis? Ci­tuo­ja­me: „Vis dėl­to klai­din­ga bū­tų ma­ny­ti, kad „Ur­ba­nis­ti­nio vie­ne­to“ su­bjek­tas yra vi­siš­kai nie­ko ne­jau­čian­tis ano­ni­mas. Kai ku­riuo­se kny­gos ei­lė­raš­čiuo­se la­bai ryš­kus mei­lės il­ge­sys, ky­lan­tis iš pa­ties mąs­ty­mo pri­gim­ties: taip pa­brėž­da­mas daik­tiš­ku­mą ir siek­da­mas, kad ši ten­den­ci­ja bū­tų su­pran­ta­ma skai­ty­to­jui, au­to­rius pa­gal pa­tį reikš­mės ra­di­mo­si dės­nį tu­ri pa­teik­ti ir daik­tiš­ku­mo prieš­prie­šą – ar­tu­mos, švel­nu­mo, iš­klau­sy­mo ga­li­my­bę. Bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, kad „Ur­ba­nis­ti­nio vie­ne­to“ žmo­gus blaš­ko­si tarp kraš­tu­ti­nu­mų ir ne­ran­da vi­du­rio ke­lio, ku­ris reikš­tų iš­min­tį. Vis dėl­to tas blaš­ky­ma­sis yra įdo­mus, dirb­ti­nai ne­dra­ma­ti­zuo­ja­mas ir ne­for­suo­ja­mas. To­kią poe­ti­nę ra­my­bę kny­gos au­to­riui pa­de­da pa­siek­ti iro­ni­ja ir au­toi­ro­ni­ja...“

La­bai įdo­mūs ly­ri­nio su­bjek­to nuo­tai­kų svy­ra­vi­mai, kont­ras­tin­gų ju­ti­mų suar­tė­ji­mai: „Mes to­kie sve­ti­mi / ši­ta­me mies­te, / bet vie­nat­vė / vi­sai ne­bau­gi­na... („Sap­nas apie sve­ti­mus“) ir „tu pa­si­ren­ki ry­tą su­pra­tęs - / mes kly­dom ši­ta nak­ti­mi, / ir žo­dis, ku­riuo lig šiol ne­ti­kė­jai, / brėkš­mės įkal­bė­tas, / iš­lais­vi­na („Ry­tas kaip eže­ras“ I). Ir ly­ri­nis he­ro­jus ta­ry­tum ne­ju­čia pa­si­duo­da mies­tui:

At­sar­giai

ta­riu

lyg tą žo­dį lai­ky­čiau

už pa­va­dė­lio

pa­leisk

sa­kai

se­niai

pri­jau­kin­tas („Pri­jau­kin­tas“)

Pa­dė­ties ne­dra­ma­ti­zuo­ja, iš­lais­vė­ji­mas ra­mi­na: „iš­gry­nin­to bū­to­jo lai­ko tę­si­ny­je / ši­to­kios lais­vės / dar nie­ka­da ne­tu­rė­jau - / my­lė­jau - / ne­svar­bu, ar tai bu­vo - („Nuš­vi­ti­mas“). Rea­ly­bės kar­tu­mą – di­dė­jan­tį kont­ras­tą tarp iš­puo­se­lė­to kū­no ir mer­din­čios dva­sios – jau­čia („Nu­ga­lė­to­jai“), au­gan­ti grės­mė gy­vy­bei su­kre­čia („Greit­ke­lis“), bet grei­tai tik­ro­vę iš­moks­ta priim­ti stoiš­kai – apie bu­vi­mą mies­te kal­ba su iro­ni­ja, iš tam tik­ros dis­tan­ci­jos ste­bė­da­mas, kaip leng­vai iš­krai­po­mos tra­di­ci­jos, kaip deg­ra­duo­ja ver­ty­bės: pa­šte „ne­per­ka vo­kų, pa­što ženk­lų, at­vi­ru­kų, / čia įsi­gy­ja sar­gių, agur­kų sėk­lų, plau­kams da­žų...“ ( „Tuš­čia­gar­bis“), į et­nog­ra­fi­nes šven­tes „su­si­ren­ka švęs­ti / vy­rai su pe­te­liš­kėm ir smo­kin­gais / mo­te­rys / žai­ža­ruo­jan­čios dirb­ti­niais / dei­man­tais (...) de­kol­tuo­tom su­kne­lėm / dar ne­spė­jus su­sės­ti / mu­zi­kan­tas dik­tuo­ja to­ną“ iki pat šven­tės pa­bai­gos ( „Et­nog­ra­fi­nis“ ). Sa­ve daž­nai ra­mi­na au­toi­ro­ni­jos pi­liu­le:

kas va­ka­rą

pa­gul­dai ša­lia sa­vęs

liū­de­sį;

kaip ir de­ra

ge­rai išauk­lė­tam,

jis nu­bun­da pir­mas,

į mie­ga­mą­jį

pa­slau­giai

at­ne­ša ka­vą,

pa­gar­din­tą

me­lan­cho­li­jos

prie­sko­niu --- („Pas­lau­gus“)

Kaž­kur gi­liai gi­liai sle­pia­si ir vi­sai ki­toks ly­ri­nio su­bjek­to bal­sas.

 

Jis pri­me­na:

Ne­pa­miršk

pa­sku­ti­nio veiks­mo! –

esi

dar ne­reiš­kia -

bū­si! („Lem­tis“).

Klau­sia:

Kas mus iš­ves iš dvi­vei­džio pa­sau­lio? Kuo nu­skaus­min­sim at­min­tį? („At­min­tis“).

 

Il­gi­si ši­lu­mos, ar­tu­mo:

įšo­ka į del­ną

ne­drą­sus spin­du­lė­lis

ir pra­šo pa­sū­puo­ti--- („Va­ka­ras“)

„Ur­ba­nis­ti­nia­me mies­te“ dar ryš­kiau at­si­sklei­džia kū­rė­jo ta­len­tas. Pa­si­girs­ta nau­ji, dar ne­gir­dė­ti mo­ty­vų akor­dai. At­si­ran­da įvai­res­nių kom­po­zi­ci­nių dė­lio­nių. Trū­ki­nė­jan­tį be­si­kei­čian­tį jaus­mą su­bti­liai pa­sle­pia mi­nia­tiū­ri­nis poe­ti­nis ažū­ras, pa­no­ra­mi­nį re­gi­nį fik­suo­ja vien­ti­sas ar­ba ne­daug stro­fų tu­rin­tis ei­lė­raš­tis, su­dė­tin­ges­nės te­mos sky­la į at­ski­ras kū­ri­nio da­lis, kar­tais į cik­lus. Di­de­lis vaid­muo ski­ria­mas punk­ty­rui - min­ties slėp­tu­vei, po­teks­tei. Net žo­džio vie­ta ei­lė­raš­ty­je iš­ju­din­ta – pa­gal svar­bą! Į poe­ti­nį au­di­nį dar­niai įsi­ter­pia šne­ka­mo­sios kal­bos in­to­na­ci­jos, in­te­li­gen­tiš­kai taik­li iro­ni­ja, nau­ja me­ta­fo­ra - jau iš me­ga­po­lio pa­no­ra­mos:

Vir­pan­čia­me

iš ne­kant­ru­mo lai­ke

sings­ta iš­ba­lę

oro uos­tų kvad­ra­tai,

springs­ta mies­tai kvar­ta­lais nau­jais,

ra­so­da­mi li­mu­zi­nų ir rek­la­mų la­šais,

po va­sa­ros liet­sar­giais

vys­ta fon­ta­nai („Žvilgs­nis“).

O da­bar no­rė­tu­me už­duo­ti klau­si­mų pa­čiam au­to­riui: kas jam yra poe­zi­ja? Ką mąs­to apie da­bar­tį? Ko vi­lia­si iš ry­to­jaus? Poe­zi­ja jam yra pa­ki­li­mas virš kas­die­ny­bės į aukš­tes­nes – mąs­ty­mo, vaiz­duo­tės, sva­jo­nių – erd­ves, kur šir­dis at­si­gau­na. Da­bar, kai už­vė­rė vers­lo du­ris, to­kių pa­lai­mos va­lan­dų dau­giau. Tam są­mo­nin­gai ren­gė­si: kau­pė kny­gas, jas skai­čiuo­ja jau tūks­tan­čiais, na­mų bib­lio­te­kos len­ty­nas pa­pil­do ir nau­jo­mis. Sten­gia­si per­skai­ty­ti nau­jau­sią lie­tu­vių poe­zi­ją. Ar­ti­miau­sias jam Do­nal­do Ka­jo­ko, An­ta­no A Jo­ny­no, Ri­man­to Stan­ke­vi­čiaus, Kor­ne­li­jaus Pla­te­lio poe­ti­nis brai­žas. Vi­si jie to­kie skir­tin­gi. Įdo­mu pa­si­ner­ti į gi­lius ir pa­slap­tin­gus jų kū­ry­bos van­de­nis. Pa­tin­ka ir kla­si­ka – Sa­lo­mė­ja Nė­ris, Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, Eduar­das Mie­že­lai­tis.

Jis – Gul­bi­nas, paukš­tis – jo ta­pa­ty­bės ati­tik­muo. Oi, kaip mėgs­ta skrai­dy­ti! Plas­no­ja ne tik į „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“, poe­ti­nio „Drus­ki­nin­kų ru­dens“ šven­tes, bet ir į Tau­ra­gę, Rie­ta­vą, vi­sur ten, kur bū­riuo­ja­si bend­ra­min­čiai. Mū­sų au­to­rius mėgs­ta ir nak­ti­nius pa­si­sė­dė­ji­mus švie­čiant mė­nu­liui ar sprag­sint ži­di­nio ug­ne­lei su vy­no tau­re ran­ko­je. Ta­da at­si­ve­ria šir­dys, plė­to­ja­si drau­gin­gas pa­šne­ke­sys, poe­zi­ją gir­di šir­di­mi. Bet kū­rė­jui rei­kia ir ty­los. Kai lie­ki vie­nas, į sa­ve ge­riau įsi­klau­sai.

O kas to­liau? Gal jau atė­jo lai­kas sto­ti į są­jun­gą? Gal? Bet tik į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą. Jau pra­dė­jau ruoš­tis. Apie atei­ties pla­nus ne­klau­sia­me. Ži­no­me - poe­tas vi­di­nį pa­sau­lį kas­dien rai­dė­mis ir punk­ty­rais dė­lio­ja. Gra­žus tas ku­rian­čio žmo­gaus gy­ve­ni­mas sa­vo ša­le­lėj.

Su jo

bu­vi­mu –

virš mū­sų ne­drą­siai –

ne­lyg ki­birkš­tė­lė snie­ge -

žie­bia­si atei­tis („Ry­tas kaip eže­ras“ II).

 

Viktoras GULBINAS

Vie­ni­šius

Jis ry­te

su kai­my­nu

už sie­nos

ki­miai

pa­si­la­bi­na

ko­su­liu,

neį­žieb­da­mas

šyp­se­nos,

rū­ko „Marl­bo­ro“

ir var­to

žo­dy­nus,

o, bai­gian­tis die­nai,

žvilgs­niu pro

aki­nių vir­šų

van­giai

pa­si­svei­ki­na

su vie­nat­ve,

vėl su­grįž­tan­čia

va­ka­ru.

 

Gal

---o gal vi­sa­da

bu­vo ru­duo:

ne­pails­tan­tis vė­jas

ieš­ko­jo nu­kri­tu­sių la­pų

ir bė­go nuo mū­sų bir­že­lis,

rū­kais, de­be­sim,

lie­tu­mi pri­si­den­gęs?

Gal vi­są lai­ką

bu­vo ru­duo:

ir mes nie­ka­da nie­ka­da -

vie­nas ki­to?

 

Neiš­si­pil­dęs

sto­vė­tum kant­riai

ei­lė­je

prie ap­spu­ru­sių

žo­džių kei­tyk­los

- šie ne­val­do­mi

dau­gi­na šak­ni­mis

be­sko­ny­bę

gu­la

ri­kiuo­ja­si

į ei­lu­tes ir stro­fas

dau­gias­luoks­nes –

tik

teks­to gir­na­pu­sė

po kak­lu

ne­lei­džia pa­kil­ti

aukš­čiau pri­pa­ži­ni­mo

griež­tos va­ter­li­ni­jos

ski­rian­čios ge­ni­jų

nuo vi­du­ti­ny­bės

 

At­lai­dus

Ži­nau,

su­kū­rei ma­ne,

kad Tau tar­nau­čiau

ge­rais dar­bais,

tei­sin­go­mis min­ti­mis,

hu­ma­niš­kais poel­giais,

kad Ta­ve šlo­vin­čiau,

žo­dį Ta­vo

ir sau, ir ki­tiems

kar­to­čiau;

ži­nau,

kad sau­gai

nuo pa­vo­jų ir ne­gan­dų

bei pa­kly­di­mų,

kad glo­bo­ji

ir my­li ma­ne,

ži­nau...

---------------------------

Ma­no prie­šą – taip pat.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.