Ar trūksta (netrūksta) literatams bendrystės?

Ga­li­my­bių tuo ke­liu ei­ti mū­sų re­gio­no (aiš­ku, ir mū­sų mies­to) li­te­ra­tams yra la­bai daug. Vie­na jų – bend­rys­tė, su­si­tel­ki­mas, jun­gi­ma­sis bend­ram dar­bui ir džiaugs­mui, su­ge­bė­ji­mas vie­no­dai ver­tin­ti ir sa­vo, ir ki­to kū­rė­jo pa­sie­ki­mus.

Pir­mie­ji bend­rys­tės dai­ge­liai jau dygs­ta. Jie dar to­kie glež­nu­čiai, vos pa­ste­bi­mi. O kaip rei­kia juos pri­žiū­rė­ti! Sau­go­ti nuo šal­nų, at­sar­giai van­de­nė­liu pa­lie­ti, nuo­lat su­ki­nė­ti – į sau­lę, į švie­są! Truk­do jiems aug­ti pa­vy­do šal­nos, pyk­čio purs­lai, ap­kal­bų pa­maz­gos...

Skaid­rus san­tar­vės pliūps­nis iš­si­lie­jo praė­ju­sių me­tų va­sa­rą, kai į Am­ži­nat­vę ly­dė­jo­me Ja­ni­ną Jo­vai­šai­tę. At­si­me­na­me ir at­si­min­si­me tą gra­žų lai­ką, mi­ni­me ir mi­nė­si­me mū­sų li­te­ra­tę Elo­ną An­ta­kaus­kę, pa­ska­ti­nu­sią ei­ti san­tar­vės ir bend­rys­tės ke­liu.

Ki­tas ryš­kiai švie­sus su­si­tel­ki­mas pa­si­ma­tė vi­sai ne­se­niai, šių­me­tę sau­sio tris­de­šim­tą­ją. Tą­kart su mu­mis su­si­tik­ti at­vy­ko du Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­riai: kel­miš­kis Vik­to­ras Gul­bi­nas – su nau­jau­sia ei­lių kny­ga „Ur­ba­nis­ti­nis vie­ne­tas“ ir kau­nie­tis Vik­to­ras Ru­džians­kas ( V. Gul­bi­no kny­gos re­dak­to­rius) – su nau­jau­siu ei­lių rin­ki­niu „Ei­lė­raš­čiai“.

Į su­si­ti­ki­mą at­vyk­ti li­te­ra­tų ir skai­ty­to­jų ra­gin­ti ne­rei­kė­jo – ėjo bū­riais, jo­niš­kie­čiai prie su­si­ti­ki­mo vie­tos (Po­vi­lo Vi­šins­kio bib­lio­te­kos) pri­va­žia­vo mik­roau­to­bu­su – ja­me vos su­til­po. Pub­li­ka la­bai įdė­miai klau­sė­si, dis­ku­ta­vo, šmaikš­ta­vo. Abu sve­čius api­bė­rė dė­kin­gais žo­džiais, nuo­šir­džiais pa­lin­kė­ji­mais, ne­šė puokš­tes ir do­va­nė­les, puo­lė prie kny­gų, pra­šė de­di­ka­ci­jų, kvie­tė fo­tog­ra­fuo­tis, sku­bė­jo per­si­mes­ti nuo­mo­nė­mis čia pat, ko­ri­do­riu­je, ar grįž­tant na­mo. Tai bu­vo šyp­se­nų ir džiaugs­mo, bend­rys­tės šven­tė!

Ko­dėl Vik­to­ras Gul­bi­nas bu­vo taip gra­žiai su­tik­tas, taip aukš­tai šiau­liš­kių pa­gerb­tas? Ma­no­te tik dėl to, kad bu­vo priim­tas į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą (pri­me­nu, kad ra­šy­to­jų są­jun­gų Lie­tu­vo­je ne vie­na). Ne, ne dėl to! Vik­to­ras jau se­niai pa­gar­bos nu­si­pel­nė. Jis nuo­sek­liai ėjo li­te­ra­tū­ros, kny­gos, poe­zi­jos ke­liu. Skai­tė­me jo kū­ry­bą, su­pra­to­me, kad jis ta­len­tin­gas. Ma­tė­me jį bend­rau­jan­tį, to­bu­lė­jan­tį, ug­dan­tį ne tik sa­ve - ir daug ki­tų, ša­lia, ir to­liau esan­čių.

Apie 17 me­tų Vik­to­ras va­do­vau­ja Kel­mės ra­jo­no li­te­ra­tų klu­bui „Vie­ver­sys“. Įsi­dė­mė­jo­me ne vie­ną jo „vie­ver­siu­ką“, kaip sa­vi­tą, įdo­mų kū­rė­ją. Įsi­mi­nė­me Jad­vy­gą Šim­kie­nę, ne tik kaip hu­mo­ris­tę – sa­ty­ri­kę, bet ir vi­sai ki­to amp­lua li­te­ra­tę, ge­ban­čią kur­ti įdo­mias, sa­vi­tas ei­les įvai­riau­siais bui­ties ar bū­ties mo­ty­vais. O Vy­tau­to Šim­kū­no ei­lė­raš­čiai to­kie pa­ga­vūs – jaut­riu, su­bti­liu ly­riš­ku­mu, lie­tu­viš­kais švel­nių spal­vų pei­za­žais. „Vie­ver­siu­kai“ mo­ka gie­do­ti!

Gir­dė­jo­me apie Vik­to­ro no­rą lan­ky­tis di­džiau­sio­se li­te­ra­tų šven­tė­se, bend­rau­ti su ku­rian­čiai­siais, ži­no­me ir apie va­ka­ri­nius-nak­ti­nius pa­si­sė­dė­ji­mus su ke­liais pa­čiais ar­ti­miau­siais, iš­ti­ki­miau­siais – su ku­riais ga­li pa­si­kal­bė­ti apie vis­ką, kas su­gu­lę ant šir­dies. Daug klau­si­mų bū­na ir apie poe­zi­ją.

Tą va­ka­rą tu­rė­jo­me ga­li­my­bės pa­tir­ti, kaip tai įdo­mu. Bu­vo­me pa­klaus­ti – iš ke­lių ei­lė­raš­čio ei­lu­čių pa­jun­ta­me, ar kū­ri­nys ge­ras? Rei­kė­jo at­sa­ky­ti konk­re­čiai. Pir­mas pa­klaus­tas su­klu­po – nė vie­no žo­de­lio ne­pa­sa­kė apie sa­ve, o apie ki­tus ga­lė­jo kal­bė­ti daug. Sup­ra­to­me – per ma­žai mes vaikš­to­me po sa­vo gi­rią, dau­giau kaps­to­mės po ki­tų gy­ve­ni­mus. O taip svar­bu sa­ve apei­ti! Kad sa­vo miš­ką ap­vaikš­čio­tum, ga­li neuž­tek­ti vi­so gy­ve­ni­mo!

Šven­tės trum­pos. Su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis grįž­ta­me na­mo?

Pa­no­ro­me su­ži­no­ti, kaip mū­sų li­te­ra­tai ver­ti­na „Ur­ba­nis­ti­nį vie­ne­tą“? Juk poe­tas per­skai­tė ma­žiau­siai de­šimt šio rin­ki­nio ei­lė­raš­čių, o na­muo­se bu­vo ga­li­ma at­si­vers­ti ir dau­giau.

Pir­mie­ji nuo­mo­nę iš­sa­kė Ri­ta ir Vi­ta­li­jus Skei­riai. Kny­ga abu la­bai su­do­mi­no. Ri­ta at­krei­pė dė­me­sį į no­va­to­riš­ku­mą, for­mos ir idė­jos, žo­džio ir me­ni­nių prie­mo­nių nau­ju­mą. Abu kal­bė­jo apie lai­ką. Poe­tas taip tiks­liai jį nu­ro­dė. Tą lai­ką ju­tę, bet taip gi­liai pa­tys jo ne­su­vo­kę. Žmo­gus šia­me lai­ke pa­si­kly­dęs. Sug­rįž­ti neį­ma­no­ma, tai neiš­ven­gia­ma. Vik­to­ro ei­lė­raš­čiai la­bai rei­ka­lin­gi!

Jo­niš­kie­čiai An­ge­lė ir Vy­tau­tas An­ta­nai­čiai „Ur­ba­nis­ti­niu vie­ne­tu“ la­bai su­si­do­mė­jo. Vy­tau­tui la­biau­siai įstri­go ei­lė­raš­tis „Tuš­čia­gar­bis“. Jį poe­tas per­skai­tė gar­siai, iš­raiš­kin­gai. Vik­to­ras sa­kė dėl šio ei­lė­raš­čio bu­vo su­si­lau­kęs prie­kaiš­tų. Vy­tau­tas kū­rė­ją la­bai ver­ti­na už sti­lių – san­tū­rų, ele­giš­ką. Lai­ke pa­si­kly­du­sio žmo­gaus ne­puo­la, nei­ro­ni­zuo­ja, ne­nie­ki­na, jį su­pran­ta, jo gai­li­si... Su­ti­kau ir ki­to­kių ver­tin­to­jų – ne­sku­ban­čių kny­gos skai­ty­ti, ją pa­stū­mu­sių į stal­čių, yra „pa­si­gy­ru­sių“, jog lie­tu­viš­kų ei­lių ne­skai­tą, bu­vo ir to­kių, ku­rie į ma­no skam­bu­tį neat­si­lie­pė.

O mes dar nors mi­nu­čiu­kę pa­bū­ki­me su poe­tu:

Klas­to­to­jai

-----o juk ne­ga­li
is­to­ri­joj lik­ti
bal­tų dė­mių:
pa­slau­gios
met­raš­čių žiur­kės
įsi­jau­tu­sios
už­pil­do jas
fan­ta­zi­jų
iš­krai­po­mis,
abe­jo­ti­no­mis
in­terp­re­ta­ci­jo­mis,
neuž­si­tar­nau­tais nuo­pel­nais
taip rei­ka­lau­ja
Val­do­vas, nors ne­rei­ka­lau­ja.

Bar­je­ras

vis mąs­tai,
ku­ris ku­rį pra­ra­do -
mies­tas ta­ve
ar tu - mies­tą?
No­rė­jai bū­ti ori­gi­na­lus,
gra­žes­nis, ge­res­nis, reikš­min­ges­nis,
šau­nes­nis, ne­gu esi iš tik­rų­jų,

-----------------------------------------

tik nie­ka­da ne­su­lau­kei
bent jau ap­si­mes­ti­nio pri­pa­ži­ni­mo,

-------------------------------------------

pa­var­dė ne­links­niuo­ja­ma
pra­si­sie­ku­sių ir pa­sie­ku­sių
są­ra­šuo­se;
bar­je­ras:
ne­pri­jau­ki­na­ma bai­mė
lik­ti ne­pas­te­bė­tam...

––

Ant­ra­sis su­si­ti­ki­mo sve­čias – Vik­to­ras Ru­džians­kas, kau­nie­tis, ta­len­tin­gas poe­tas ir ver­tė­jas, kny­gų lei­dė­jas ir re­dak­to­rius, Poe­zi­jos pa­va­sa­rio lau­rea­tas (2019 me­tai).

Šiau­lie­čiams pa­žįs­ta­mas. Re­da­ga­vo ir pri­sta­tė kel­miš­kio Vla­do Kal­vai­čio ro­ma­ną „Sus­tip­rin­to re­ži­mo ba­ra­kas“. Kny­ga bu­vo pri­sta­ty­ta Uni­ver­si­te­to ir „Ai­do“ bib­lio­te­ko­se. Ru­džians­ko nuo­mo­ne, tai ge­riau­sias lei­di­nys iš pro­zos kū­ri­nių apie trem­tį. Me­niš­ka, ob­jek­ty­vi, vi­sa­pu­siš­ka kny­ga. La­bai įdo­mūs vei­kė­jai, ryš­kūs jų cha­rak­te­riai, iš­si­ski­rian­čios as­me­ny­bės. Įs­pū­din­gi pei­za­žai, įdo­mūs poe­ti­niai in­tar­pai. Ire­na Ra­ma­nec­kie­nė la­bai sten­gė­si, kad ro­ma­nas bū­tų iš­rink­tas Me­tų pro­zos kny­ga. Bal­sa­vo­me, vi­sai ne­daug bal­sų trū­ko, kad pa­si­sek­tų. Tik­riau­siai trū­ko sa­va­jam re­gio­nui nea­be­jin­gų žmo­nių.

Grįž­tam prie ei­lė­raš­čių. Jų rin­ki­ny­je ne­daug (su­skai­čia­vau – 65). Tad bent tre­čią­ją da­lį rin­ki­nio ei­lė­raš­čių iš­gir­do­me iš pa­ties au­to­riaus lū­pų. Pa­no­ro­me su­ži­no­ti, ką mū­sų li­te­ra­tai ma­no apie Ru­džians­ko poe­zi­ją. Su­lau­kė­me. Dau­gu­ma ma­no, kad Ru­džians­kas ta­len­tin­gas, sa­vi­tas, įdo­mus poe­tas, itin stip­raus vaiz­do kū­rė­jas. Jo­niš­kie­tę An­ge­lę la­bai su­krė­tė ei­lė­raš­tis apie mi­ru­sį tė­vą. Ši­toks skaus­mas – at­ro­do, nie­ko pa­sau­ly ne­be­li­ko, tik jis – jo žo­džiai, jo daik­tai, ber­žų su­la:

***

----- tė­vas jau bus mi­ręs,
ne­spė­jęs su ma­nim at­si­svei­kin­ti,
neiš­pa­sa­ko­jęs, kaip my­lė­jo mo­te­ris,
švei­siu nuo dal­gio rū­dis, bet žo­lę
pjau­siu elekt­ri­ne žo­liap­jo­ve, pjau­siu kie­me,
kur pa­lai­do­ta ma­no vai­kys­tė,
kur am­ži­nai bu­vo ka­la­mi var­tai į mir­ties na­mus,
Rū­šiuo­siu daik­tus, iš­me­siu vi­sus -
rei­ka­lin­gus ir ne­rei­ka­lin­gus,
kad ne­jaus­tų nuo­skau­dos vie­nas ki­tam,
jei bus pa­va­sa­ris, lei­siu iš ber­žo su­lą
į vi­sus in­dus, te­gul
tie­siog į že­mę su­si­ge­ria,
te­gul nu­džiū­va, kam tas ber­žas be tė­vo,
ato­šęs jo vi­są gy­ve­ni­mą?!

Ki­tas stip­riu smū­giu tren­kęs ei­lė­raš­tis.

“aki­na liu­mi­nes­cen­ci­nės lem­pos - sa­vi­jau­ta“:
lyg iš ma­nes kaž­kas plėš­tų
ap­rū­di­ju­sias vi­nis
plėš­tų ir kal­tų at­gal
plėš­tų at­gal ir vėl per­kal­tų
ir vėl -

----------------

Vy­tau­tas at­sar­ges­nis – tai aukš­to­jo pi­lo­ta­žo poe­zi­ja, toks aukš­tis žmo­nes bau­gi­na. Rei­kia lai­ko, kad įsi­skai­ty­tum, ap­si­pras­tum, pri­pras­tum prie nau­jų in­terp­re­ta­ci­jų („samaroje/per an­ta­ni­nes pra­žys­ta Ro­žė“).

An­ge­lę Bru­žai­tę Ru­džians­kas jau se­niai do­mi­na, o ši kny­ga stul­bi­na. Jis iro­niš­kas, neįs­pė­ja­mas, kiek­vie­na­me ei­lė­raš­ty­je ki­toks, kar­tais pa­sie­kia­mas, o kar­tais ne. Į rū­ko tink­lą įtrau­kia, iš ku­rio iš­trūk­ti ir ne­ga­li, ir ne­no­ri.

Ci­tuo­ja­me frag­men­tus iš at­ski­rų jo ei­lė­raš­čių:

***

ke­tu­ri praei­ties lai­kai – su ke­tu­riais gy­ve­ni­mais
kai trys – po mir­ties,
o vie­no ne­bu­vo.

***

kai bė­gi pa­ts nuo sa­vęs jis vi­sa­da at­si­ve­ja
į mies­tą
ku­ria­me at­si­bo­do gy­ven­ti
bet tik ja­me no­rė­tu­mei nu­mir­ti

***

o jei eke­tę
lan­go stik­le iš­kirs­čiau
ar ding­tų jū­ros van­duo
ar į ma­no kam­ba­rį su­plauk­tų žu­vys
la­bai daug dumb­lo ap­link
ap­si­me­ta snie­gu

***

ka­pi­to­ne
kiek įma­no­ma ne­gir­dė­ti si­re­nų ir gin­ti prieš vė­ją lai­vus
kad be svei­ka­tos
pa­siek­tu­me kran­tą
ku­ris tik mig­la po mir­ties -
var­dan ko -
ka­pi­to­ne?
kad jūs tik ko­lum­bas o ne odi­sė­jas?

Vik­to­ras Ru­džians­kas sky­ry­bos ženk­lų daž­niau­siai ne­žy­mi. Ak­cen­tus lei­džia pa­tiems su­si­žy­mė­ti. Re­tai už­ra­šo ir kū­ri­nių pa­va­di­ni­mus, vie­ną ei­lė­raš­tį nuo ki­to at­ski­ria žvaigž­du­tė­mis. Net ir kny­ga be įvar­di­ji­mo, tai tie­siog „Ei­lė­raš­čiai“ – vis iš nau­jų ap­mąs­ty­mų, iš ki­tų kal­bos sluoks­nių iš­kas­ta, jo, tik jo ras­ta.

Ar li­te­ra­tams trūks­ta (ne­trūks­ta) bend­rys­tės? Ar iš­si­plės poe­zi­jos lau­kas, iš ku­rio aukš­tė­liau ma­ty­ti? Vie­na ži­no­me – po šio va­ka­ro ne­ga­lė­si­me skųs­tis, kad Vil­nius pro­vin­ci­jos kū­rė­jus ig­no­ruo­ja, skriau­džia, jų ne­ma­to. Įsi­ti­ki­no­me, kad taip nė­ra, kiek­vie­ną, ku­ris tik­rai to ver­tas, pa­ma­tys. Bet ar tik­rai mums vi­siems rei­kia Vil­niaus? Juk ir sa­vo Šiau­liuo­se kiek­vie­nas ga­li­me nors tru­pu­tė­lį pa­kil­ti aukš­čiau.